Praeitą savaitę Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras šventė 30 metų veiklos sukaktį. Centro direktorius dr. Arūnas Bubnys prisiminė centro nueitą kelią. „Esame unikalūs savo funkcijomis, nes mūsų tyrimo objektas – ir aukos, ir budeliai. Prisiliečiame ne tik prie lietuvių, bet ir Lietuvos lenkų, žydų bei kitų tautinių bendruomenių kančių istorijos ir žingsnis“, – kalbėjo dr. A. Bubnys.
Pasveikinti centro kolektyvo ir padėkoti už jų atliekamą darbą atvyko gausus būrys svečių iš visos Lietuvos: Lietuvos laisvės gynėjai ir kovotojai, pirmasis atkurtos Lietuvos valstybės vadovas, profesorius Vytautas Landsbergis, Lietuvos partizano Juozo Vitkaus-Kazimieraičio vaikaitis, Vilniaus universiteto akademinės bendruomenės kapelionas Gintaras Vitkus SJ, Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos ir bendrijos nariai, Lietuvos Respublikos Seimo nariai, Lietuvos kariuomenės kūrėjai, savanoriai, šauliai, Lietuvos partizanų artimieji, politiniai kaliniai ir tremtiniai, Mažeikių rajono savivaldybės meras Vidmantas Macevičius, Alytaus ir Radviliškio rajonų savivaldybių vicemerai.
„Mes dėkojame Tau, nors iš žmonių atminimo išbraukiami brangių žmonių vardai, dažnai palaidojami žmonės be kitų žmonių dalyvavimo, paniekinti, atstumti, užmiršti, bet Viešpatie, Tu kiekvieną mūsų žinojai, žinai ir žinosi. Prašome drąsos gyventi, tapti geriausiu savimi ir atlikti tai, ką esi mums kiekvienam numatęs. O tuos, kuriuos jau esi pasikvietęs pas save, apkabink, apglėbk, apšviesk, pripildyk džiaugsmo“, – sakė kun. G. Vitkus.
Prezidentas Gitanas Nausėda ragino plėsti centro funkcionavimą ir tarptautiniu aspektu. Anot jo, taip lengviau įsitvirtinti tarptautinėje akademinėje bendruomenėje: „Šiandien struktūriškai išaugęs, akademiškai sutvirtėjęs, sutelktas ir tebetelkiantis kompetentingą komandą, centras taip pat tapo ir Lietuvos kovos už laisvę įamžinimu bei įprasminimu. Svarbu, kad centro vykdomų tyrimų sklaida kuo plačiau pasiektų mūsų šalies visuomenę ir jų nuomonę, kad tradiciniais ir moderniais būdais perimamos istorinės žinios funkcionuoja mūsų dabartyje, stiprina mūsų istorinę tapatybę ir Lietuvos pilietinę bendrybę. Taip pat aktualu, kad nuosekliai ir toliau būtų plėtojamas centro funkcionavimo tarptautinis aspektas, siekiant instituciškai ir tematiškai įsitvirtinti tarptautinėje akademinėje erdvėje.“
Ingrida Šimonytė dėkojo, kad centras ir jo veikla padeda užpildyti istorinės atminties spragas ir linkėjo nepamiršti, kad autentiška atmintis padeda kovoti: „Priimti praeitį, kurioje būta tiek šlovingų laisvės kovos puslapių, tiek ir slogių neapykantos akimirkų, itin svarbu, kad istorija iš tiesų taptų stiprybės šaltiniu ir kartu perspėjimu nekartoti klaidų, kad galėtume drąsiai, užtikrintai ir oriai žengti į priekį. Istorija niekada neturėtų tapti politikos tarnaite, bet veikiau drąsos mokykla ir įkvėpimo šaltiniu.“
Centro direktorius dr. A. Bubnys priminė visą centro istoriją nuo gyvavimo pradžios. Jis teigė, jog ateities planuose numatyta šiuolaikinėmis priemonėmis atnaujinti ir išplėsti Okupacijos ir laisvės kovų muziejaus ekspozicijas. „Norėtųsi tikėti, kad ateityje mums pavyks sėkmingai realizuoti Centro misiją – formuoti ir įgyvendinti okupacinių režimų vykdyto genocido ir pasipriešinimo šiems režimams tyrimų ir įamžinimo valstybės politiką“, – kalbėjo direktorius.
Renginio metu koncertavo Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro (LNOBT) atlikėjai: solistė Rasos Jazukonytė (sopranas) ir Miglė Sakavičiūtė (arfa) bei Marius Sakavičius (violončelė), kurie atliko Michalo Lorenco „Ave Maria“ ir Roberto Schuberto „Serenade“. Vakarą vainikavo pianisto Kasparo Uinsko koncertas.
Džojos Gundos Barysaitės, Gintauto Aleknos nuotr.
