Spalio 7-ąją Sedoje paminėtos kautynės – 1944 m. spalio 6-7 d. prie Sedos miestelio (Mažeikių rajonas) vykęs iš buvusių Lietuvos kariuomenės karininkų ir jų vadovaujamų savanorių sudarytos Tėvynės apsaugos rinktinės mūšis su Raudonąja armija. Tai paskutinis lietuvių nesėkmingai pasibaigęs mėginimas pasipriešinti plūstantiems agresoriams iš Rytų.
Malda, pasisakymai ir muzika
Renginys pradėtas šv. Mišiomis Sedos Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų bažnyčioje, kurias aukojo parapijos klebonas kun. Virginijus Palionis. Tremtinių ir politinių kalinių choras „Atmintis“, vadovaujamas Zitos Gužauskienės, atliko keletą dainų.
Po Mišių minėjimas vyko šalia bažnyčios šventoriaus pastatyto paminklo Sedos kautynėse žuvusiems Tėvynės apsaugos rinktinės kariams atminti. Žuvę kariai pagerbti ir Sedos kapinėse.
Renginyje dalyvavo Žemaitijos šaulių 8-osios rinktinės šauliai. Kūriniais džiugino Sedos pučiamųjų orkestras „Griaustinis, vad. Kęstučio Dvžeckio.
Apie kautynes
Tėvynės apsaugos rinktinę sudarė karininkai ir civiliai savanoriai, pasiryžę ginti Lietuvą nuo Raudonosios armijos. Rinktinė kovojo vakarinėje Lietuvos dalyje – Žemaitijoje, prie Sedos, ten patyrė didelių nuostolių ir buvo išsklaidyta. Daliai savanorių pavyko pasitraukti su vokiečiais. Kiti pateko į nelaisvę arba papildė jau pradėjusius veikti lietuvių antisovietinių partizanų būrius.
Tais metais Tėvynės apsaugos rinktinė (TAR) formaliai buvo pavaldi Vermachtui. Ji vilkėjo iš vokiečių gautomis uniformomis. Tačiau ji negavo ir nevykdė jokių Vermachto įsakymų. Rinktinė kovojo ne už griūvantį Reichą, o už savo krašto laisvę. Tačiau Antrajame pasauliniame kare nugalėjusiems Vakarams tai mažai rūpėjo. Jie perduodavo sovietams mūšyje dalyvavusius asmenis kaip nacių bendrininkus, nesigilindami į tikrąsias aplinkybes.
Situacija prieš mūšį
1944 m. rudenį Tėvynės apsaugos rinktinei pavesta ginti Klaipėdos kryptį dengiantį fronto barą prie Sedos. Rinktinė buvo nepakankamai ginkluota – jai trūko automatinių ir prieštankinių ginklų, kulkosvaidžių, artilerijos, ryšio priemonių. Dauguma rinktinės karių buvo nepakankamai parengti, trūko karininkų. Vokietijos kariuomenės sprendimu, Tėvynės apsaugos rinktinė turėjo dengti Raudonosios armijos puolamus Vermachto dalinius, suteikti jiems laiko persigrupuoti. Rinktinės pirmasis pulkas buvo išdėstytas į rytus ir šiaurę nuo Sedos, antrojo vienas batalionas – į vakarus, prie Barstyčių.
Kautynės
1944 m. spalį Raudonosios armijos I Pabaltijo fronto 6-oji smogiamoji armija puldama pasiekė Sedos apylinkes. Spalio 7 d. rytą Tėvynės apsaugos rinktinės ginamas pozicijas puolė tankai, po jų – 67-oji šaulių divizija. Neatlaikiusi tankų puolimo, rinktinė traukėsi Vakarų kryptimi. Mūšio metu žuvo keli šimtai lietuvių karių, kelios dešimtys pateko į nelaisvę. Spalio 10 d. rinktinės likučiai pasiekė Klaipėdą, iš kurios traukėsi į Rytų Prūsiją. Daugelis išsisklaidė, vėliau įsitraukė į partizaninę kovą.
Mūšio atgarsiai
Sovietiniais laikais Sedos mūšį prisiminti valdžiai buvo neparanku, nes būtų reikėję aiškintis, kodėl Raudonoji armija (t. y. liaudies išvaduotojai) Žemaitijoje sutikti ne su gėlėmis, o su prieštankinėmis granatomis. Išlikę mūšio dalyviai taip pat vengė kalbėti, nes bijojo patraukti KGB dėmesį, o į Vakarus pasitraukę veteranai bijojo būti apkaltinti stoję į hitlerininkų pusę.
Šaltinis: Vikipedija
Budas.lt nuotr.
Daugiau nuotraukų: (8) Facebook
