Laižuvos miestelyje būta didelės gražios mūrinės bažnyčios, pastatytos Antano Vienažindžio. Dabar iš jos likę tik pamatai, mat 1944 metais ją susprodino vokiečiai. Dabartinė bažnyčia įsikūrusi buvusioje špitolėje.
Pradžioje buvo medinė
Laižuvos Švč. Trejybės bažnyčia yra Laižuvos miestelyje, Dariaus ir Girėno g. 14, priklauso Mažeikių dekanatui. 1635 m. Laižuvos bažnyčia minima Mažųjų Dirvėnų valsčiaus inventoriuje. M. Valančius „Žemaičių vyskupystėje“ rašė, kad 1661 m. vyskupas A. Sapiega suteikė parapijos teises Laižuvos bažnyčiai, kurią pastačiusi O. Pacaitė-Važinskienė užrašiusi klebonui 71 valaką žemės. Bažnyčia buvo medinė, jai suteiktas Švč. Trejybės titulas. Įkurta parapija buvo nedidelė, tačiau tuo laiku viena iš turtingesniųjų Telšių vyskupijoje, todėl čia klebonais dažniausiai būdavo skiriami žemaičių prelatai. 1767–1781 m. Laižuvos klebonu buvo Kazimieras Klimavičius. Jis parapijai išleido lietuvišką katekizmą, o 1773 m. pastatė naują medinę bažnyčią.
Kilo gaisras
Apie 1876 m. Laižuvos klebonu paskirtas Antanas Vienažindys, poetas, knygnešys, daraktorius, draudžiamosios Lietuvos spaudos platinimo organizatorius. Čia jis gerai tvarkė klebonijos ūkį, perstatė Laižuvos kleboniją, pastatė naujus ūkinius pastatus. Jo pastangomis iki 1883 m. suremontuota bažnyčia, perdengtas stogas. Taip pat apmūrytas šventorius, o jame pastatytos mūrinės koplytėlės – Kristaus kančios kelio stotys (stacijos). 1884 m. vasarą miestelyje kilo gaisras. Sudegė valsčiaus valdybos namai, bažnyčia, pavargėlių prieglauda, altarija, keturi ūkiniai klebonijos trobesiai. Klebonija ir vienas jos svirnas išliko. Taip pat sudegė 18 gyvenamųjų bei 25 kitos paskirties pastatai, 36 žydų ir 21 katalikų šeima liko be pastogės ir turto. A. Vienažindžio rūpesčiu, padedant parapijiečiams, tuoj buvo atstatyta dalis klebonijos ūkinių pastatų, mūrinė parapijos prieglauda. Kapinėse sukalta laikina lentų bažnyčia, vadinama šopa.
Pastatė mūrinę bažnyčią
Sudegus medinei bažnyčiai A. Vienažindžiui kilo mintis statyti naują – mūrinę. Leidimas gautas tik 1889 m., darbai vyko sparčiai. Jau 1890 m. rudenį uždengtas čerpių stogas. Tuo metu sušlubavo klebono sveikata. Jis vyko į Varšuvą, kur gydytojai jam diagnozavo skrandžio vėžį.
Lankydamasis Varšuvoje A. Vienažindys didžiajam altoriui nupirko Stanislovo Budzinskio pieštą Švč. Trejybės paveikslą, 12 spalvotų vitražų, kurie buvo sumontuoti bažnyčios languose. Klebonas A.Vienažindys su parapijiečiais ją pastatė 1890–1892 m.
Bažnyčia buvo raudonų plytų, su dviem bokštais. Šventorių juosiančių koplytėlių nišose buvo pastatytos J. Karnetausko išskobtos Kristaus kančios skulptūrėlės. Tačiau bažnyčios pašventinime A. Vienažindys nebegalėjo dalyvauti, jį pakirto vėžys ir jis netrukus mirė.
Vėliau bažnyčia rūpinosi Mikalojus Šeižys-Dagilėlis, Vitalis (Vincentas) Dembskis. Laižuvoje klebonavo ir Juozas Tumas-Vaižgantas – kunigas, rašytojas, literatūros kritikas, visuomenės veikėjas. Tiesa, neilgai, nuo 1911 m. kovo 1 d. iki 1914 m. Čią jį ištrėmė Žemaičių vyskupas G. Cirtautas. Pasak paties Vaižganto, čia jis pasijutęs labai puikiai: Laižuvoje radęs jaunų žemaičių, didoką ir gražią kun. A. Vienažindžio statytą bažnyčią, medžiais apaugusį pavėsingą šventorių, puikų klebonijos sodą, erdvią medinę kleboniją. Laižuvoje jis sutvarkė savo rankraščius, sukūrė naujų kūrinių, dėl gero susisiekimo buvo lankomas draugų ir jis pats kitus lankė. Kartais laižuviškius palikdavo šventadieniais be pamokslų. Už tai buvo net laižuviškių skundžiamas vyskupui. 1914 m. buvo iškeltas kunigauti į Rygą.
Įsikūrė špitolėje
1944 m. spalio 28 d. traukdamiesi vokiečiai sudegino visą miestelį, susprogdino ne tik Laižuvos bažnyčią, bet ir pieninę, kooperatyvą. Nesudegę išliko tik keli pastatai, tarp jų ir špitolė. Vėliau buvo nežymiai atsistatyta. Iš špitolės (špitolė – viduramžių prieglauda, ligoninės pirmtakė, vyravusi XVI–XVIII amžiais Lietuvoje. Jomis naudodavosi tik beturčiai, pagyvenę, neįgalūs žmonės ir ligoniai) mūro padaryta menka bažnytėlė. Iki 1970 metų bažnyčia rūpinosi Antanas Venckus, Karliauskas, Antanas Tyla, Liupšys, Justinas Norkevičius, Jurgis Matulevičius, Vaičiulis, Kerpauskas, Almenas. Ilgametis Laižuvos klebonas (1970–2003) – Pranas Venckus, nuo 2003 metų iki mirties – Mažeikių Švč. Jėzaus Širdies bažnyčios rezidentas. Jo rūpesčiu Leckavoje buvo pastatyta nauja bažnyčia. Mirė 2006 m. gruodžio 6 d. Mažeikiuose. Palaidotas Šakynos bažnyčios šventoriuje.
2003 m. paskirtas aptarnauti Laižuvos parapiją klebono teisėmis buvo Mažeikių Švč. Jėzaus Širdies parapijos klebonas kan. Juozas Vaičius. 2003 m. rugpjūčio mėn. atleistas. Nuo 2003 m. rugpjūčio mėn. Laižuvos klebonu paskirtas kan. Zenonas Degutis (dar aptarnavo Mažeikių, Pikelių ir Leckavos parapijas). 2013 m. čia dirbo Robertas Romanovskis.Šiuo metu parapiją aptarnauja vicedekanas kan. Donatas Stulpinas.
Yra vertingų meno kūrinių
Senojoje Laižuvos bažnyčioje būta vertingų meno kūrinių. Buvusios bažnyčios šventoriaus tvora su Kryžiaus kelio koplytėlėmis įrašyta į LR kultūros paveldo objektų registrą.
Laižuviškė Julijana Liaugminienė (g. 1912 m.) nurodo, kad šventoriaus kampe palaidoti II pasaulinio karo metu žuvę vokiečių kareiviai (22 ar 23), kurie čia suvežti iš aplinkinių vietovių – Auksodės, Latvijos Vegrių kaimo. Buvo įkaltos lentelės su pavarde ir tautybe, bet nieko neišliko.
Dabartinėje bažnyčioje yra išlikusi tų laikų viena stacijos skulptūra „Kristus, nešantis kryžių“, bet be kryžiaus. 2013 m. rudenį Laižuvos Švč. Trejybės bažnyčia pradėta rekonstruoti, darbai pabaigti 2014 m. liepos mėn. Per dešimt mėnesių pakeistos grindys, restauruotas altorius, atnaujintos sienos, lubos, balkonas, šiek tiek sutvarkyta aplinka. Darbams vadovavo Laižuvos bendruomenės pirmininkas Antanas Taučius
Nori restauruoti
Mažeikių rajono savivaldybės Kultūros ir sporto skyriaus vyr. specialistė Rūta Končiutė-Mačiulienė pasakojo, kad būdama Laižuvoje visada apžiūri 1944 m. susprogdintos Švč. Trejybės bažnyčios vietą, šventoriaus tvorą su Kryžiaus kelio koplytėlėmis. „Vaizdas liūdnokas. Norėtųsi tvorą ir Kryžiaus kelio koplytėles restauruoti. Pirmas žingsnis jau padarytas – sutvarkyti nuosavybės dokumentai, šiemet, tikiuosi, pavyks parengti tvarkybos darbų projektą. Parengus projektą, žinosime, kiek tvarkybos darbai kainuos, tada jau bus galima ieškoti lėšų patiems darbams. Būtų džiugu, jei atsirastų Laižuvos gyventojų, turinčių senų šventoriaus tvoros su Kryžiaus kelio koplytėlėmis, nuotraukų. Rengiant projektą nuotraukos labai praverstų“, – sakė R. Končiutė-Mačiulienė.
Puslapį parengė Vaida GALDIKĖ
Nuotrauka iš Savivaldybės Kultūros ir sporto skyriaus archyvo
