Gegužės 16 d. Mažeikių rajono savivaldybės viešojoje bibliotekoje įvyko susitikimas su dainininke, nacionalinių ir tarptautinių konkursų laureate, Lietuvos muzikos ir teatro akademijos profesore Giedre Kaukaite. Renginio metu buvo rodomos ištraukos iš filmų bei kita vaizdo medžiaga apie atlikėjos kūrybinį kelią.
Apie profesorę
Vakaro viešnia Giedrė Kaukaitė-Žebriūnienė – viena iškiliausių pastarųjų dešimtmečių lietuvių dainininkių, nacionalinių ir tarptautinių konkursų bei LR Vyriausybės kultūros ir meno premijos laureatė. Jos neeilinis talentas ilgai džiugino ne tik Lietuvos, bet ir kitų šalių koncertinių salių publiką. Atsisveikinusi su scena, solistė ilgai dirbo pedagoginį darbą Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje. G. Kaukaitės kamerinio dainavimo klasę baigė tokie atlikėjai, kaip Violeta Urmanavičiūtė (Urmana), Judita Leitaitė, Sigutė Stonytė, Audrius Rubežius, Vaidas Vyšniauskas, Sabina Martinaitytė, Katerina Tretyakova ir daugelis kitų.
Gaili tuštėjančios Lietuvos
Žemaitė iš Plungės G. Kaukaitė ant didžiosios scenos užlipo 1968 metais, o nulipo tik 1997-aisiais. „Kiekvienas iš mūsų kuo nors buvom, stovėjom ir stovim ant savo gyvenimo scenos. Populiariausia tema man važinėjant po Lietuvą ir susitinkant su žmonėmis yra ne menas, kultūra, bet... emigracija. Aktorius Vytautas Rumšas taikliai pasakė, kad žmonės niekur nevažiuotų, jei valdžia nemeluotų. Man pačiai labai gaila tuštėjančios Lietuvos“, – sakė žymi atlikėja ir pedagogė.
Kaip jautrus prisilietimas prie romantiškos jaunystės ir praeities, buvo pademonstruotas juodai baltas begarsis šešių minučių filmukas „Giedrė ant stogo“ (Algimantas Kunčius, 1982 m.).
Senamiesčio pastogėje jauna graži mergina paprasčiausiai mėgaujasi savo žavesiu ir jaunyste. Ji negalvoja, kad tai labai laikina ir trumpa. Herojė tyrai šypsosi savo veidui veidrodyje, lėtai šukuoja savo ilgus garbanotus plaukus, o ilgoje iki žemės suknelėje valiūkiškai pasislėpęs jaunas ir dailus merginos kūnas. Grakščios ir švelnios rankos elegantiškai laiko kavinuką ir pila gal kavą, o gal arbatą. Siužeto pabaigoje Giedrė kopetėlėmis užlipa ant stataus senojo Vilniaus stogo ir iškėlusi į dangų rankas tarytum praneša pasauliui – aš ateinu!
Gal tai buvo pirmoji ir galbūt pati didžiausia būsimosios žvaigždės scena?
Balsas – tai didelė paslaptis
Solistė prisiminė savo pirmąją stažuotę Milano teatre „La Scala“, profesijos ypatumus, pedagoginio darbo subtilybes. Pažymėjo, kad labai svarbu nueiti nuo scenos, kai tavęs dar nori klausytis. „Ši profesija yra kaip narkotikas. Su amžiumi balsas pradeda baigtis ir atlikėjui tai tragedija. Žmogaus balsas yra didelė paslaptis ir slėpinys. Virpesiai, akustika yra viena, o kas yra dainuojantis balsas?
Pedagoginis darbas, kurį baigiau 2009 metais, irgi kaip narkotikas. Ilgai dirbi su vienu žmogumi, tampi atsakingas už jį, jaudiniesi, gyveni jo rūpesčiais, sėkme ir laimėjimais.
Klasėje neišmokstama, tik įgyjama žinių. Visa patirtis ateina koncertuojant, nes turi išmokti nugalėti akustiką, kai dažnai girdisi, bet neskamba. Pavyzdžiui, dainuojant bažnyčiose balsas ir skrenda, ir turi kur atsimušti, o koncertų salėse žymiai blogiau ir sudėtingiau“, – sakė susitikimo viešnia.
G. Kaukaitė išsaugojo savo moterišką žavesį, eleganciją ir artistiškumą, todėl nežinodamas jos gimimo metų gali stipriai apsirikti. Ji turi nemažai veiklos, po truputį rašo, keliauja ir susitikinėja su žmonėmis. Tai irgi laimė ir džiaugsmas.
Niekas nepaklausė, ar šiandien tebėra ta palėpė ir stogas, ant kurio prieš 35 metus Giedrė pažvelgė į pasaulį. Gal to ir nereikėjo, nes gyvenimas tęsiasi.
Vytas ALEKNAVIČIUS
Autoriaus nuotraukos
