Šviesa tunelio gale: dar yra ką skaityti

      Gegužės 7-ąją minima Spaudos atgavimo, kalbos ir knygos diena, kai lietuviai atgavo teisę skaityti lietuvišką spausdintą žodį, kuris buvo uždraustas 40 metų. Per tą laiką knygnešiai, rizikuodami savo gyvybe, nešė pirmuosius lietuviškus laikraščius, knygas, kitus spaudinius. Mamos ir daraktoriai slapta mokė vaikus lietuviškai. Per tą laiką daug kas pasikeitė, ypač žiniasklaidos priemonės keičiasi atsiradus naujosioms technologijoms, tobulėjant technikai, daugėjant informacijos šaltinių. Šios dienos išvakarėse – žurnalistų ir skaitytojų mintys apie spaudą.

Keičiasi, nes keičiasi gyvenimas

Pasak Lietuvos žurnalistų sąjungos pirmininko Dainiaus Radzevičiaus, spauda keitėsi, nes keičiasi gyvenimas: „Žiniasklaida keitėsi dėl technologinių dalykų ir dėl vartotojų. Mažiausiai pokyčių patyrė klasikinė žurnalistika, tikiuosi, ir nepasikeis. Svarbiausia, kad jos standartai išliktų tokie, kokie buvo. Dar labai svarbu, kad pasikeitė žiniasklaidos atskirų grupių monopolis, kuris sunyko. Buvo labai aiškus dviejų leidėjų grupių monopolis, kuris subyrėjo, atsiradus internetui, naujai žurnalistikos mokyklai. Tyrimai rodo, kad šiuolaikiniam skaitytojui svarbiausia tokios naujienos, kurios atitinka jo pasaulėžiūrą. Jam patinka skaityti tai, kas patvirtina, ką jis jau ir taip galvojo. Žodžiu, didžiajai daliai žmonių jokios objektyvios informacijos nereikia. Jau nekalbant apie priešingą ar tuo labiau kritišką nuomonę. Tyrimai rodo, kad žmonės labiausiai nekenčia iš išorės dviejų dalykų: mokytis ir kritikos. Tokia realybė.“

Nenori papildomai mokėti

D. Radzevičiaus nuomone, tendencijos rodo, kad kol kas didesnė dalis auditorijos, bent jau Lietuvoje, nenori papildomai mokėti už turinį jau nekalbant už turinio pateikimo formą, supakavimą, kas ypač brangu, kalbant apie spaudą, žurnalus, iš dalies apie laikraščius, apie internetinių leidinių prenumeratą: „Praktika rodo, kad didesnė dalis Lietuvos gyventojų neskiria per mėnesį bent 20 Eur kokybiškesniam turiniui įsigyti. Daugelis apsiriboja išmaniųjų telefonų teikiamomis paslaugomis, kur gali nemokamai pavartyti, ir kabeline televizija. Tai liūdnoji tendencija, kuri rodo padidėjusią socialinę atskirtį. Deja, pas mus nėra priimta jokių sprendimų, kurie padėtų mažinti socialinę atskirtį ir informacinį neraštingumą. Mes turime vis daugiau „informacinių beraščių“, žmonių, kurie žiūri vieną šaltinį, vieną nuomonę, jau nekalbu apie tai, kad, be lietuvių kalbos, laisvai nemoka jokios kitos. Jeigu vertinsime žmonių kategoriją 55+, tai propagandos nieko nepagrįstos, išskyrus tai, kad sovietinėse mokyklose nei anglų, nei prancūzų, nei vokiečių kalbų taip neišmoko, kad galėtų paskaityti laikraščius ir žurnalus ar žiūrėti jų televizijas. Tie žmonės realiai gyvena „informaciniame gete“, burbule, ir panašu, kad dauguma tame burbule ir numirs. Gal ir liūdnai kalbu, bet realybė tokia, kad nėra jokių valstybinių programų, kur padėtų žmonėms išmokti kalbas ir leistų skaityti įvairius šaltinius įvairiomis kalbomis. Lietuvoje daugiau kalbama apie kompensacijas už šildymą, o ne kompensacijas už kokybišką laikraštį ar žurnalą. Kol pas mus mentalitetas iki dešrų, mėsų, PVM Lietuvoje ir Lenkijoje, šildymo kainų, taip gali kalbėti paprasti žmonės, bet kol kalba valdžios žmonės, tol paliekama žiniasklaidai pačiai rūpintis auditorijos ugdymu, tačiau, deja, žiniasklaida pati ne visada pajėgi ir dalis tai supranta.“

Ateities prognozės

     Žurnalistų sąjungos pirmininkas tikino, jog ateities prognozės labai paprastos. Jo nuomone, vartotojas pakankamai konservatyvus, bet segmentuotas: „Kalbame apie tai, kad dominuos dvi turinio rūšys: kokybiškas ir brangesnis ir ne toks kokybiškas ir pigus. Aišku, bus išimčių, bus brangaus, bet nekokybiško, bus sąlyginai nemokamo turinio, bet reklama apipinto, apibarstyto, turinio rinkodaros infiltruoto turinio, kuris gali būti neblogas, bet reikės prasibrauti pro džiungles šlamšto, reklamos, visokių nesąmonių, kad pasiektum turinį. Kritiškai mąstančiam skaitytojui logiškai būtų patogiau ten kapstytis ir ieškoti turinio, o tingesniam reikėtų brangesnio, bet lengviau prieinamo. Deja, realybė kitokia. Sakyčiau, jeigu keisis švietimo sistema ir šeima, keisis ir žiniasklaidos vartojimas, nes knygų, žiniasklaidos skaitymas pirmiausia ateina iš šeimos tradicijų ir švietimo sistemos. Labiau statau už švietimo sistemą, o dėl šeimos nieko kol kas negaliu pasakyti, nes šeimų vis mažėja ir ateity gal jų neliks visai. Kol kas dauguma renkasi pigesnį ar „pusiau nemokamą“. Sakykim, už 10 Eur užsisako televiziją su 60 kanalų, o realiai žiūri 6–7. Tokia realybė.

Turi kuo džiaugtis

      Nors matydamas liūdnas tendencijas, D. Radzevičius nusiteikęs optimistiškai: „Yra šviesa tunelio gale – Lietuva dar daug turi skaitomos žurnalistikos. Televizijos ir radijo beveik nebeliko, išskyrus kai kurias išimtis, pvz., „Žinių radijas“, bet ko mes daug turime, tai skaitomos žurnalistikos tiek internete, tiek spausdintos. Turime per 1000 periodinių leidinių. Lietuvoje skaitančiam žmogui dar yra ką pasirinkti, tai didelis pliusas. Manau, turime tuo džiaugtis ir vertinti. Mes tuo unikalūs, palyginus su kai kuriomis pasaulio šalimis.“    

Reikia pozityvo

Nijolė Žibikienė, skaitanti „Būdą žemaičių“ nuo pat pirmo numerio, tikino, jog laikraščio reikia, ir taip jo trūksta, kai neišeina koks numeris. „Malonu, kai visus „pletkus“ randi tame popieriniame variante. Kokie straipsniai? Va čia jau geras klausimas... Visokių reikia... Patiko apie emigrantus... Šiaip niekada nepabosta ir be galo įdomu įvairūs istoriniai straipsniai apie mūsų kraštą. Kriminalų nereikia ir taip vieni kriminalai aplink, politika irgi jau užveikė, net žinių nebežiūriu... Reikia daugiau pozityvo, kas gražu, kas malonu, tada ir nuotaika pasitaiso...“

Pasak bibliotekininkės Audronės Rudienės, jai šiandieninė spauda yra dalis gyvenimo: „Žurnalai domina tik profesiniai ir populiaraus mokslo, o laikraščiuose ieškau šiandienos aktualijų, kurios vyksta mano gyvenamojoje ir darbo aplinkoje. Visiškai nedomina kriminalai ar „aukštuomenės“ gyvenimo aprašymai.“

A. Rudienės teigimu, spauda turi būti spausdinta, tik tada tai – spauda. Internetinės žinios gerai, bet tikras laikraštis ar žurnalas rankose – tai tikrasis skaitymas. „Manau, kad, kol dar yra tokių „senoviškų“ pažiūrų žmonių kaip aš – reikalinga spausdinta informacija, – sakė moteris. – Šiandieninėje spaudoje labai daug negatyvios informacijos, smurto, nusikaltimų aprašymų, labiau norėtųsi paskaityti apie tai, kas gero vyksta, o juk tikrai vyksta daug pozityvaus. Vartydama laikraštį pirmiausia atkreipiu dėmesį į straipsnius apie švietimą, kultūrą, jaunimo užimtumą.“

      „Iš tiesų, žmogus labai pavargsta nuo šiuolaikinių technologijų. Perku žurnalus, ypač „Ji“. Patinka istorijos, patarimai ir įvairios naujienos. Patinka trumpi straipsniukai. Labai vertinu galimybę pačiupinėti popierių, – sakė Rūta Pundziuvienė. – Mažeikiuose yra nemokamas laikraštis, tačiau ten mažai ką gali skaityti, nes vien reklama. Manau, spausdintas žodis dar gyvuos, o knygos išliks. Knygos skaitymą priskiriu savotiškai meditacijai.“

      Pasak moters, jaunimas laikraščių neskaito, tačiau savo vaikams „pakiša“ po nosim, kad perskaitytų straipsnį, kuris, jos manymu, duos naudos ir bus jiems įdomus. „Vyras taip pat mėgsta skaityti žurnalus. Internetas gerai, bet ne viskas, – sakė R. Pundziuvienė. – Skaityti – malonumas. Juoksitės, bet pirmiausia skaitau horoskopus, paskui, kokie vardadieniai ir kokie įvykiai. Vienu žodžiu, visada pradedu nuo galo.“

Persikelia į internetą

Viktoro Maksimovo teigimu, su naujų komunikacijų atsiradimu, informacijos nusikėlimu į internetinę erdvę laikraščių vertė ir prasmė atpigo: „Kam man mokėti už laikraštį 38 centus, jei apie save pasiskaityti galiu internete, o ir dar diskusijose dalyvauti, išlieti tulžį, pyktį ar pareikšti pagarbą oponentui. Jaunajai kartai laikraščių nebereikia, todėl yra du keliai: arba garbingai „numirti“ su muzika arba transformuotis į elektroninę erdvę.“

Pasak V. Maksimovo, jam, kaip per 40 amžiaus žmogui, rašytinis reikalas atrodo patikimiau, dar ir dabar nusiperka kokį kryžiažodžių ar mokslo populiarinimo žurnalą.

„Šiuolaikinėje spaudoje pastebiu tendenciją, kai norint didinti tiražą, populiarumą, griebiamasi rėkimo politikos: skandalai ir jų viešinimas. Sužinai, kas ką nupjovė, pripjovė, nuskynė, išvertė ir pan. Reklama reklama reklama... Jei norėčiau reklamos, tai televizorių įsijungčiau. Žinau, kad spauda neišgyventų be reklamos, tačiau... Mano interesai – straipsniai, kurie verčia susimąstyti, mokslo, gamtos pažinimo, sporto, tad ieškau jų pirmiausia. Pasigendu straipsnių, kurie skleistų šilumą, optimizmą, vieningumo ieškojimą, o ne rėktų, keltų agresiją, neapykantą...“ – sakė vyras.

Neturi galimybės skaityti

Mažeikiškė Daiva prisipažino, jog priklauso visuomenės daliai,kuri senokai neprenumeruoja laikraščių – prabanga. Darbovietėje yra – nėra laiko skaityti: „Pagrindines naujiena sužinau iš FB.Norėtųsi aktualesės informacijos pozityvių įvykių aprašyme, daugiau info apie švietimo įstaigose vykstančią veiklą, psichologinių straipsnių-pamąstymų. Aprašymų apie asmenybes, gyvenančias Mažeikių apylinkėse ir mieste, kūrybinius žmones... Gal net istorinių straipsnių. Na, šiemet – Piliakalnių metai, gal net apie juos informacijos. Na, o iš esmės, ko aš čia siūlau, juk vis vien neskaitau...nebent FB!“

Pasak moters, smagumas graudume: „Žinom, kad du laikraščiai rajone, o sąlygų paskaityti nerandame. Popierinis laikraščio variantas kažkaip smagiau, bet kartais nėra ką skaityti... Man laikraštyje užuojautų skyrius visai nepatinka ir, žinote, kažkaip komercijos daug, kai nori pasveikinti žmogų.“

Užima svarbią vietą

Mažeikių rajono savivaldybės mero Antano Tenio teigimu, spauda užima svarbią vietą šiuolaikiniame gyvenime: „Vargu, ar kas abejoja laikraščių reikalingumu – tai ne tik tradicija, įprotis, bet ir poreikis spausdintam žodžiui. Būtent atspausdintas tekstas, mano nuomone, įtaigesnis, solidesnis, materialesnis. Neneigiu interneto reikšmės, bet, jei televizija neišstūmė kino, kaip buvo prieš kelis dešimtmečius prognozuojama, taip ir internetinė žiniasklaida negalės visiškai atstoti laikraščių. Laikraščių buvo, yra ir bus įvairių, juos atsirenka skaitytojai ir tik jų dėka laikas patikrina, koks laikraštis laimi simpatijas, jo skaitymas tampa poreikiu.“

Pasak mero, laikraščiai, žurnalai – žiniasklaidos rinkos dalis, komercinės veiklos priemonė, skaitytojams būtina tai žinoti ir objektyviai vertinti jų teikiamą informaciją. Juk nuo klaidų niekas neapsaugotas, taip pat ir spauda, tačiau, kai informacija teikiama tendencingai, o straipsnių antraštės skiriasi nuo turinio – tenka susimąstyti ir apie etiką bei moralę... Šiuolaikiniams laikraščiams būdingas neigiamos informacijos perteklius ir teigiamos, optimistinės informacijos stoka. Ne per daugiausia laikraščiuose ir pažintinės informacijos.

„Lietuvoje tiek leidžiama laikraščių, kad jų neįmanoma perskaityti, o ir būtinumo tokio nėra. Pirmiausia stengiuosi atsirinkti tai, kas liečia mūsų rajoną, jo miestų ir kaimų problemas, domina ir bendravalstybiniai reikalai, politikos apžvalgininkų ir specialistų nuomonės apie Lietuvos raidą, savivaldos problematiką“, – sakė A. Tenys.

„Spaudosatgavimo, kalbos ir knygos dienos proga sveikinu visus šiose svarbiose srityse triūsiančius darbuotojus, linkiu ištvermės, objektyvumo, kūrybinių laimėjimų – tada netrūks ir skaitytojų bei bus tenkinami jų lūkesčiai“, – linkėjo meras.

Gajutė ABELKIENĖ

Taip pat skaitykite:

Nuorodų sąrašas

Nuorodų sąrašas

Powered by BaltiCode