Balandžio 26 d. Mažeikių rajono savivaldybės viešoji biblioteka pakvietė į pavasariškos nuotaikos, gyvenimo lyrikos, lengvo humoro bei muzikos vakarą „ Ir juokais, ir rimtai...“ Diena pasitaikė šviesi ir giedra, o susitikimas su pamėgta aktore, knygų autore Doloresa Kazragyte bei klarnetininku Valdu Andriuškevičiumi tapo tikra gurmaniška švente.
Apie save
Aktorė pasakojo, kad vaikystėje daug dienų prabėgo mamos gimtinėje Mosėdyje, kurį laiką gyveno Plungėje, Šiauliuose. Pirmus savo vaidmenis suvaidino Nacionaliniame dramos teatre (1967–1969 ), o nuo 1969 m. jau buvo Kauno dramos teatro aktorė.
2005 m. buvo suvaidinti paskutiniai jos vaidmenys didžiojoje senoje. Vaidino devyniuose kino filmuose, už vaidmenis yra pelniusi apdovanojimų.
Turėti svajonę
Jaunatviška ir guvi aktorė pasakojo apie mažus kasdienybės stebuklus, susitikimus su Lietuvos miestų ir miestelių žmonėmis, darbą teatre, abejones ir tikėjimą, gyvenimo šurmulį ir tylos palaimą. Apie netikėtą likimo dovaną – įspūdingą kelionę į Izraelį ir nuo pat mažens turėtą svajonę vaidinti. Tas troškimas buvo toks ryškus, kad apie jokį kitokį gyvenimo kelią Doloresa negalvojo.
Jau nutekėjo nemažai vandens, o moters veidą išpuošė gyvenimo patirtis ir išmintis. Jame nepamatysite nuovargio ar liūdesio ženklų. „Tai, ką aš patyriau, labai didelė gyvenimo malonė. Teatras man buvo reikalingas savo sielos ir jausmų analizei. Kiekviename spektaklyje, susitapatindamas su herojumi, kuitiesi po save, esi su savimi, su šėtonu ir šventąja dvasia. Išėjusi iš teatro, save atradau iš naujo. Jau devynerius metus nemačiau nė vieno spektaklio. Važinėju po mažus miestelius, lankausi senjorų klubuose, mokyklose, bendruomenėse. Tai visiškai kitokia patirtis, nuoširdumas ir emocijos. Susirenka labai nuoširdūs žmonės, kurie yra galbūt pavargę ir nori kažko gero, šilto. Kai nebeliko teatro, pradėjau rašyti. Šiandien sakoma, kad esu aktorė ir rašytoja, bet aš nesu rašytoja. Mano knygose nėra jokio siužeto ar meilės linijų, būdingų daugeliui rašytojų. Tai labiau panašu į gyvenimo dienoraštį, nes tai mano išpažintis: apie ieškojimus, apie gyvenimą duobėje, depresiją, apie varną, tupinčią ant mano namo stogo. Neaprašyta diena – pradingusi diena. Kai atradau ir perskaičiau savo mamos rašytą dienoraštį, sužinojau, kaip jai buvo sunku, ir daug kitų jautrių dalykų. Kiekvienas turime savo gyvenimo knygą, tik ją reikia parašyti“, – sakė aktorė.
Teatras tęsiasi
Viešnia užsiminė, kad leidyklai „Tyto alba“ perduota jau devintoji knyga, kuri turėtų pasirodyti rudenį. Galima tik nujausti, kad ji išeis rugsėjo mėnesį ir tai bus dovana 75-ajam aktorės ir rašytojos gimtadieniui.
Verta prisiminti, kad aktorė D. Kazragytė ne kartą vaidino Mažeikių scenoje, dalyvavo bendruose projektuose su aktorėmis Stefa Navardaitiene ir Nijole Narmontaite.
Sausakimšoje bibliotekos salėje viešnia turėjo puikią progą pasikalbėti gimtąja žemaičių kalba, suvaidinti ištraukas iš spektaklių, pasidalinti įspūdžiais iš kelionių. Buvo smagu ir malonu, nes vaidybą puikiai papildė klarnetininko V. Andriuškevičiaus muzikiniai intarpai bei nuolatinis dalyvavimas įvykių eigoje.
Mažeikiškiai šiltomis ovacijomis ir gėlėmis atsistoję padėkojo įstabiai aktorei ir rašytojai.
Nors D. Kazragytė jau senokai paliko didžiąją sceną, tačiau viešnagė Mažeikiuose parodė, kad ji dar laukiama ir reikalinga žiūrovams. Kita vertus, aktorei turbūt būtų labai sunku gyventi be žiūrovų ir pamėgtų herojų vaidmenų. Galima teigti, kad susitikimai su žmonėmis – truputį kitokio formato teatras. Tai labai jauku, betarpiška ir šilta. Be to, labai prasminga.
Vytas ALEKNAVIČIUS
Autoriaus nuotr.
