Seimas 2017 m. paskelbė Kazio Bradūno metais, tad minėdami šio poeto 100-ąsias gimimo metines, Mažeikių Trečiojo amžiaus universiteto skaitovai surengė Poezijos pavasarį, kuriame skambėjo paties poeto K. Bradūno balsas, universiteto lankytojai skaitė savo kūrybos ir kitų autorių eiles.
Iškilus žmogus
Pasak TAU vadovės Onutės Venslovienės, išėjusieji ir išėjimai visada leidžia suvokti visumą to, kas atrodo „dar ne“, „dar ne viskas“: „Tik tada, kai gyvieji pasitraukia į mirusiųjų karalystę, imame suvokti daugelį dalykų kitaip – tasai „dar ne“, „dar ne viskas“ staiga išnyksta ir žmogaus pavidalas išryškėja daug esmingiau, negu iki šiol. Kazys Bradūnas – vienas žymiausių XIX a. antrosios pusės lietuvių poetų, priklausęs garsiajai karo meto studentų ateitininkų, „šatrijiečių“ kartai, karo išblokštai iš Lietuvos, prarastai partizaninėse kovose, nutildytai Sibire. Iš Kazio Bradūno poezijos sklinda absoliutus pasitikėjimas pasauliu, ramybė, giedra. Anot Sigito Gedos, jo poezija sukelia tokį jausmą, tarsi būtų sekmadienis. Tai būties šventumo jausmas, kuris lygiai aplanko pasilenkusį prie grūdo, ir klausantį Vilniaus varpų...“
Skambėjo eilės
Šiam iškiliam tautos poetui buvo skirtas TAU skaitovų renginys. Susirinkusieji klausėsi K. Bradūno pasakojimo apie išėjimą iš Lietuvos ir sugrįžimą įrašo, mėgavosi jo skaitomais kūriniais.
Savo kūrybos eiles dovanojo poezijos mylėtojos Liucija Jagielienė, Alma Krapauskienė, Vilhelmina Imbrienė, Vidutė Kareva, O. Venslovienė. Pasirinktus kitų autorių poezijos posmus skaitė Rita Podskočienė, Regina Rimkienė, Zosė Laurinavičienė, Irena Pocienė, Romualdas Gunta.
Renginį vedė Nijolė Čekienė ir Stanislovas Skrebutėnas. Šventė vyko Gedemino Januškos sodyboje-muziejuje, kuri gali būti įdomi mylintiems Lietuvą, besidomintiems jos istorija.
Daugiau laisvės
Sodybos šeimininkas, fotostudijos „Fotožiedas“ savininkas G. Januška, „Būdo žemaičių“ paklaustas, kuo patraukli jo sodyba lankytojams, atsakė, jog joje daug erdvės, daug laisvės ir šalia yra istorija, neišgalvota, neperrašyta politikų: „Prisiliesti prie istorijos yra garbės dalykas. Žmogus turi žinoti bent jau savo krašto istoriją. Kai pastebi apsilankiusių žmonių, ypač senyvo amžiaus, akyse ašaras, nes jie mato nuotraukas, drobes, daiktus iš to laikotarpio, kai gyveno jų tėvai, seneliai, dėdės ir tetos, supranti, kad eini teisingu keliu.“
Pasak G. Januškos, jo muziejuje sukaupti eksponatai, kurie nukelia į praeitį prieš 30, 50 ar net 100 metų. Jie vienetiniai, pagaminti ne pramoniniu būdu, o sukaupta to meto literatūra pripildyta patriotizmo ir meilės tėvynei. Muziejuje taip pat rekonstruojamos uniformos, ne tik lietuvių kariuomenės, bet ir kitų šalių. Sodybos šeimininko teigimu, čia galima nors trumpai pažinti istoriją.
Pomėgis rinkti istorinius eksponatus, pasak G. Januškos, atsirado jau seniai, dar vaikystėje, kai girdėjo tėvų pasakojimus apie tremtį, sovietų nusikaltimus, kai buvo išvežami intelektualai, šviesiausi protai.
Pasak sodybos šeimininko, per tam tikrą laiką teko susipažinti su įvairių šalių rekonstruktoriais, kurie domisi istorija. Taip pradėtos rinkti nuotraukos. Vienos jų „kalba“, pasakoja istoriją, kitos nėra tokios informatyvios, nes jos be užrašo, neaišku, kas konkrečiai jose, kam priklausė. Taip kilo vis didesnis susidomėjimas Lietuvos istorija. G. Januškos teigimu, visi eksponatai perkami. Jis stengiasi surinkti kiek galima daugiau informacijos apie tam tikrą laikotarpį: „Šiuo metu parengtos tarpukario ir laisvos Lietuvos bei sovietinio laikotarpio ekspozicijos, juk to laikotarpio iš istorijos neišmesi, jis buvo...“
Pasak sodybos šeimininko, „čia nėra politikos, tik istorija“.
