„Visuomenės požiūris į žmones su negalia parodo jos pilietinę brandą“, – sakė LR Prezidentas Valdas Adamkus. Deja visuomenėje brandos iki šiol pristinga, nes neįgalieji vis dar patiria patyčias ir yra stigmatizuojami.
Patyčios nėra naujas reiškinys
Mažeikių rajono savivaldybės visuomenės sveikatos biuro jaunimui palankių sveikatos priežiūros paslaugų psichologė Daiva Malūkienė teigė, jog patyčios nėra nauja elgesio forma: „Jei paklaustumėte savo tėvų ir senelių, jie tikrai turėtų ką jums papasakoti apie patyčias iš savo vaikystės, pavyzdžiui, kokias pravardes mokykloje turėjo“. Nors patyčios įsisenėjusi problema, tačiau, pasak psichologės, jos gali išnykti: „Netiesa, kad patyčių neįmanoma sustabdyti: tam, kad jų sumažėtų, visų pirma reikia apie jas kalbėti“.
Akliesiems patarimas – užsidėti akinius
Pasak D. Malūkienės, siekiant mažinti patyčias neįgaliųjų atžvilgiu itin svarbu šviesti įvairių sričių, tokių kaip medicina, pedagogika ar teisė, darbuotojus. Lietuvos aklųjų ir silpnaregių sąjungos (LASS) Mažeikių rajono filialo pirmininkas Algimantas Balčiūnas, pasidalijo istorija, kuri įrodo, jog neįgalieji, net ir suaugę, sulaukia pašaipų ir netaktiškų pastabų. „Kartą kreipiausi į vienos įstaigos vadovą su prašymu, kad įstaigoje pateikiami specialistų darbo grafikai ir kita reikalinga informacija būtų parašyta didesniu šriftu – toks pokytis būtų labai naudingas silpnaregiams, tačiau iš vadovo sulaukiau grubaus atsakymo: Jei nematote – užsidėkite akinius“, – nemalonią patirtį pasakojo pašnekovas.
Vakarienė ant baro kėdės
Lietuvos žmonių su negalia sąjungos (LŽNS) projektų koordinatorė Ginta Žemaitaitytė,paantrino, jog tolerancijos ir empatijos neįgaliųjų atžvilgiu vis dar stinga. Pašnekovė pastebėjo, jog paslaugų teikėjams trūksta kompetencijų bendraujant su žmonėmis, turinčiais negalią.G. Žemaitaitytė 
pasidalino situacija, privertusia pasijauti nepatogiai, kai su draugais nusprendė nuvykti pavakarieniauti: „Telefonu rezervavome staliuką, pranešėme, jog būsime su neįgaliojo vežimėliais, mus informavo, jog viskas tvarkoje – kavinė pritaikyta neįgaliesiems. Tačiau atvykus pamatėme, jog norint pasiekti mūsų staliuką reikia įveikti tris laiptelius – kadangi su vežimėliais to padaryti nepavyks, personalas mums pasiūlė alternatyvą – maistą padėti ant baro kėdžių“. G. Žemaitaitytė apgailestaudama teigė, jog su neįgaliaisiais kartais elgiamasi lyg su nelygiaverčiais žmonėmis: „Ar norėtume, kad mūsų vakarienė būtų patiekta, kad kėdžių, ant kurių kiti žmonės sėdi, tikriausiai ne, tai kodėl tą siūlome kitiems?“, – retoriškai klausė pašnekovė.
Bijome to, ko nepažįstame
Pasak D. Malūkienės, tam, kad žmones su negalia laikytume visaverčiais visuomenės nariais, svarbiau juos ne vien pažinoti, bet ir pažinti bei suprasti: „Išankstines neigiamas visuomenės nuostatas galima keisti, skatinant didesnę žmonių su intelekto ir psichosocialine negalia integraciją į visuomenę“. G. Žemaitaitytė pridūrė, jog siekiant didinti empatiją ir toleranciją 
neįgaliųjų atžvilgiu itin reikšmingas vaidmuo atitenka bendrijoms, organizacijoms, kurios vienija neįgaliuosius, kad neįgalieji būtų labiau matomi, o jų problemos taptų aktualios visai visuomenei.
Patyčios neturi teigiamų pasekmių
Tėvams, auginantiems neįgalius vaikus, juos apsaugoti nuo patyčių itin svarbu, nes, pasak D. Malūkienės, patyčios yra rizikos veiksnys įvairiausioms vaikų psichikos sveikatos ir elgesio problemoms atsirasti. Nors kartais manoma, kad patyčios gali padėti vaikui išmokti tinkamų socialinių įgūdžių, vaikas stiprėja, tampa tvirtesnis, tačiau, pasak su jaunimu dirbančios psichologės D. Malūkienės, tyrimai paneigia šią nuomonę – patyčios neturi teigiamų pasekmių: „Jos žeidžia vaikus, kelia daug įtampos, trukdo užsiimti kasdienėmis veiklomis bei palieka ilgalaikių pasekmių“.
Svarbi suaugusiųjų parama
Anot D. Malūkienės, tai, kiek daug neigiamų pasekmių sukels patyčios, labai priklauso nuo suaugusiųjų reakcijos: „Veikiant apsauginiams veiksniams – tai gali būti šeimos palaikymas, 
geri socialiniai įgūdžiai, mokytojų parama – galime tikėtis, kad patyčių pasekmės nebus labai skaudžios“, – Budas.lt sakė su jaunimu dirbanti psichologė. Pasak D. Malūkienės, dažnai vaikai vengia pasakoti apie patyčias ne tik mokyklos darbuotojams, bet ir tėvams todėl, itin svarbu stebėti savo vaiko nuotaikų ir elgesio pokyčius, kurie gali signalizuoti apie patiriamas patyčias.
Patyčios paliečia visą šeimą
Kaip teigė D. Malūkienė, sužinojus apie tai, kad iš vaikas kenčia nuo patyčių, tėvams gali kilti įvairūs jausmai – liūdesys, pyktis, nerimas: „Tai natūralūs ir suprantami jausmai – vaikai, patiriantys patyčias, juos taip pat išgyvena“. Psichologė akcentavo, jog tėvai sužinoję apie patyčias neturėtų elgtis skubotai, o visų pirma, išklausyti vaiką ir kartu su juo ieškoti sprendimo būdų: „Pagalba ir pasirinktas reagavimo būdas bus veiksmingas tik tuomet, kai jį aptarsite su savo vaiku ir sprendimą, kaip toliau reaguoti, priimsite kartu“. Taip pat, anot D. Malūkienės, tėvai turėtų kreiptis į ugdymo įstaigą ir informuoti specialistus apie susiklosčiusią padėtį: „Kalbėdami su klasės auklėtoju pareikškite susirūpinę tuo, kas vyksta jūsų vaikui, tačiau susilaikykite nuo kaltinimų“, – patarė psichologė.
Budas.lt nuotr.
