Ar norėtumėte sužinoti, ką socialinės apsaugos ir darbo ministrė valgo per pusryčius? Kiek per dieną nueina žingsnių?
Aš – irgi ne. Man kur kas įdomiau, ką ministrė galvoja apie jaunimo įsitraukimą į šalies politiką, kaip mėgina užtikrinti integruotą tarpministerinį požiūrį šiuo klausimu ar kaip sprendžiami nedirbančio ir nesimokančio jaunimo, vadinamojo NEET, integracijos klausimai.
Praėjusią savaitę A. Pabedinskienė pakvietė jaunimą pusryčiauti ir siūlė jaunimui jos paklausti, ką ji mėgsta daryti laisvalaikiu. Kaip ji pradeda darbo dieną? Pagaliau – kaipgi galima tapti ministru? Iš kvietimo galima susidaryti įspūdį, kad teisinga mityba yra tiesiausias kelias į ministro postą.
Už šias funkcijas atsakinga ministrė mano, kad jaunimas tegali paklausti, kokius gyvūnus ji mėgsta ar koks jos horoskopo ženklas.
Nebūtų taip liūdna, jei tai būtų finansų ar žemės ūkio ministras. Nieko gero, bet ne taip blogai. Tačiau socialinės apsaugos ir darbo ministrė yra atsakinga už jaunimo politiką. Jos vadovaujama institucija, pasak jų pačių teisinės bazės, yra atsakinga už jaunimo galimybę „dalyvauti jiems aktualių sprendimų priėmime bei įgyvendinime tiek vietos savivaldos, tiek ir nacionaliniu lygmenimis“.
Už šias funkcijas atsakinga ministrė mano, kad jaunimas tegali paklausti, kokius gyvūnus ji mėgsta ar koks jos horoskopo ženklas.
Tos pačios dirbti mėgstančios partijos atstovė švietimo ir mokslo ministerijoje A. Pitrėnienė vos atėjusi į darbą išgarsėjo savo pokalbiu su studijas metusiu Justinu Švėgžda. Vaikinas tada mėgino ministrei papasakoti, kokie patobulinimai reikalingi aukštojo mokslo sistemai.
„Tau turi rūpėti tavo gyvenimas, o ne švietimas“, – tada jam pasakė ministrė, pridūrusi: „Ir pasakyk man, kaip, vaikeli, tu gali vertinti dėstytojo, profesoriaus kompetenciją?! Aš esu baigusi magistrą ir du universitetus. Tačiau bijočiau vertinti profesoriaus kompetenciją, nes abejočiau, ar galiu tai daryti.“
Suprantu, stabai nekvestionuojami. Kyla klausimas, ar ministru gali būti žmogus, kuris nedrįsta sukritikuoti profesoriaus darbo. Kaip tuomet jis gali siūlyti tobulinti švietimo sistemą? Bet šį kartą ne apie tai.
Abu šie susitikimai galėjo būti geri, netgi pažangūs. Socialinės apsaugos ir darbo ministrė galėtų pasiteirauti, ką turėtų daryti valstybė, kad jaunimas norėtų įsitraukti į jos valdymą, ko jiems trūksta, kad liktų Lietuvoje. Švietimo ir mokslo ministrė galėtų klausti, kaip studentai siūlytų patobulinti universitetus ir ką tik baigtas mokyklas, kokias gerąsias praktikas atsiveža iš svečių šalių.
Kyla klausimas, ar ministru gali būti žmogus, kuris nedrįsta sukritikuoti profesoriaus darbo. Kaip tuomet jis gali siūlyti tobulinti švietimo sistemą?
Galėjo, bet nebuvo. Nes abiem ministrėms trūksta esminio dalyko – tikėjimo jaunų žmonių gebėjimais. Jos abi mano, kad jauni žmonės yra „vaikučiai“, o ne sąmoningi ir atsakingi žmonės. Ir galbūt – tik spėju – ši nuomonė tokia todėl, nes pačios ministrės savo jaunystėje nebandė keisti nusistovėjusių normų ir neturėjo idėjų pokyčiams. Nes jei būtų turėjusios, argi neatsimintų jausmo, kai jų žodžiai yra nuvertinami? Argi pamirštų, kad istoriškai būtent jaunimas visada kėlė didžiausias revoliucijas ir maištus?
Palyginimui. ŠMM šių mokslo metų prioritetai yra, švelniai tariant, neambicingi: raštingumo gerinimas, pamokų praleidinėjimo mažinimas, geresnių pažymių skaičiaus didinimas ir... atspėjote, mažesnių pažymių skaičių mažinimas. Panašiau į menkai švietimu besidominčių žmonių suvokimą, ką reikia daryti. Tuo tarpu moksleivių parlamentas siūlė patys mokyti mokytojus dirbti su IT technologijomis, įsitraukti į mokytojų mokymus. Kritikuodami vieną pavyzdinę pamoką stebinčius išorinius konsultantus, jie nori patys siūlyti, kuriose srityse mokytojams reikia patobulėti.
Galbūt jų mintys nesprendžia visos švietimo sistemos problemų, tačiau jos yra palyginti inovatyvios pasaulio kontekste – moksleiviai prašo didesnės atsakomybės ir bendradarbiavimo su mokytojais kartu kuriant mokyklas. Tačiau ministerijai eilinį kartą tėra vaikai, kurie nieko negali suprasti.
Ši nuostata atspindi kur kas gilesnę Lietuvos politikų problemą. Visai neketinau rašyti apie vieną partiją, bet taip supuolė. Kaip tyčia – vėl kitas tos pačios partijos atstovas įtaigiai siūlo visiems Lazdynų gyventojams po naują butą.
Abiem ministrėms trūksta esminio dalyko – tikėjimo jaunų žmonių gebėjimais. Jos abi mano, kad jauni žmonės yra „vaikučiai“, o ne sąmoningi ir atsakingi žmonės.
Mielieji, ne buto reikia. Nes net turint gražesnes sienas ir šiek tiek mažesnes šildymo kainas, tai nepakeis esminio dalyko.
Jūs nenorite patikėti, kad žmonės yra įgalūs spręsti. Negalite suprasti, kad gyvename nebe sovietmečiu ir nebereikia už žmones kurti penkmečio planų. Reikia ne duoti jiems butą, o sutvarkyti mokesčių sistemą, ir jie patys tą butą nusipirks. Su kur kas didesniu džiaugsmu.
Reikia ne bandyti viską už juos sugalvoti, o išmokti išgirsti, ką žmonės sako – nes jie sąmoningi ir protingi, jei tik kas nors juos tokiais matytų ir leistų jiems tokiais būti.
Kartais atrodo, kad politikai specialiai trukdo iš apačios, o ne iš viršaus kuriamoms iniciatyvoms atsirasti. Netgi žengiami žingsniai atgal – vis dar tos pačios partijos iniciatyva prieš porą metų buvo smarkiai sumažinta bendruomenių įtaka paskiriant mokyklų direktorius ir vėl grįžta prie didesnio ministerijos vaidmens. Vienas tai išgirdęs danų politikas nuoširdžiai nustebęs paklausė: „Ir tai padariusi partija vis dar valdžioje? Žmonės jos neišmetė?!“ Skandinavams tai nesuvokiama.
Jūs nenorite patikėti, kad žmonės yra įgalūs spręsti. Negalite suprasti, kad gyvename nebe sovietmečiu ir nebereikia už žmones kurti penkmečio planų.
Visa laimė, kad pilietinė visuomenė vis tiek skinasi kelią. Vienas iš būdų – Lietuvoje dar nelabai populiarus „visuomenės finansavimas“ (crowdfunding), kuriuo kasmet sėkmingai pasinaudoja bent keletas žmonių. Tiesa, jiems vis dar tenka susidurti su komentatorių nuomone, kad geriau jau eiti dirbti prostitute, nei kreiptis į žmones.
Nežinau, ar kas nors tą patį patarė A. Tapinui, pasiryžusiam „iš apačios“ finansuoti televizijos laidas, bet jis tikrai gali tapti „visuomenės finansavimo“ ledlaužiu Lietuvoje. Ne tuo, kuris pradeda, nes pradėta jau buvo, bet tuo, po kurio visuomenės parama projektui nėra „keista“, „nauja“, ar „žema“. O yra sąmoninga, nepriklausoma ir pilietiška.
„Visuomeninio finansavimo“ idėja savo esme yra visiška priešingybė politikų mąstymui – visuomenės nariai patys nusprendžia, kurie projektai yra verti jų dėmesio, ir tokiu būdu remia kultūros, švietimo ir meno projektus. Savotiški 2 procentai, virtę dešimt ir daugiau. Tik tam reikia nebe simboliškai pripažinti, kad žmonės gali suprasti, ko jiems reikia, ir pavargę nuo nekokybiškų laidų gali imtis patys finansuoti televizijos programų kūrimą.
A. Tapinas sakė, kad balsuos už tuos, kurie pateiks gerą švietimo strategiją. Ilgai jam pritariau, bet šiandien noriu kelti kartelę aukščiau – noriu balsuoti už tuos, kurie tiki žmonių potencialu. Jei tokių nerasiu, tai mažų mažiausiai spalį balsuosiu prieš – prieš partijas, kurios nejaučia jokios pagarbos jaunimui ir žmonėms apskritai.
Kad būtų galima pasakyti, ko nedaro ministrė, kad kitą kartą vėl būtų išrinkta.
Unė Kaunaitė. Eglės Jociūtės nuotr.
