Pandemijos laikotarpiu vis populiaresnės darosi kelionės Lietuvoje, norint išvengti nepatogumų keliaujant į kitas šalis. Norintiems išleisti kuo mažiau pinigų, tačiau pamatyti didelę dalį Lietuvos yra puikus sprendimas – piligriminis 500 km Camino Lituano žygis per Lietuvą. „Kelias prasideda ties Latvijos–Lietuvos siena Žagarėje, vingiuoja per Šiaulių, Kauno, Alytaus apskritis iki pat Lazdijų. Keliaujančių patogumui, Camino Lituano suskirstytas į vidutiniškai 25 kilometrų dienos kelionės etapus. Visą kelio maršrutą sudaro 20 etapų. Visas maršrutas per Lietuvą sužymėtas mėlynomis Šv. Jokūbo kriauklėmis ir geltonomis rodyklėmis“, – maršrutą pristatė žygeivė Lauryna Dalmotaitė, kuri pasidalino savo įspūdžiais iš Camino Lituano kelio.
Koks buvo pasiruošimas kelionei ir kokia buvo jos pradžia?
Mūsų pasiruošimas žygiui truko apie dvi savaites. Turėjome peržvelgti maršrutą žemėlapyje, atsirinkti būtiniausius daiktus, kuriuos susidėsime į kuprines taip, jog svoris būtų kuo mažesnis, vis dėlto juk turėsime kuprines ant pečių su savimi neštis kasdieną. Kelionę pradėjome Žagarėje. Žagarės dvare pasiėmėme piligrimų pasus, į kuriuos rinkome antspaudus iš skirtingų kelionės etapų (antspaudai – simbolinis patvirtinimas, jog praėjai tą etapą) ir leidomės į žygį. Nors kiekvieno kelio etapo pabaigoje yra nakvynės namai, kuriuose piligrimams taikomos nuolaidos, mes pasirinkome keliauti su palapine (į nakvynės namus sustoti tik pasikrauti telefonus, išsiskalbti drabužius ir nusiprausti, apytiksliai – kas trečią dieną) ir nakvoti ten, kur rasime patogesnį žemės plotelį.
Keliese keliavote?
Keliavome dviese su geriausiu draugu, mylimu žmogumi, kuris palaikė ir neleido pasiduoti sunkiais momentais. Viena mano pažįstama vėliau man sakė, jog Camino leidžia suprasti, ar ir per gyvenimą eini su teisingu žmogumi.
Kokie buvo būtiniausi daiktai kelionėje, be kurių būtų buvę sunku įveikti kelią?
Pirmiausia – patogūs batai. Į kelią išėjau su žygiavimo batais, tačiau su jais buvo per karšta ir nepatogu. Tad džiaugiuosi, kad turėjau pasiėmusi atsarginius sportinius batelius, kurie tikrai palengvino ėjimą.
Antra – telefonas su internetu, kuriame būtų galima žiūrėti žemėlapį, nes keletas sankryžų nebuvo pažymėtos Camino Lituano kriauklėmis.
Trečia – turistinė viryklėlė rytinei kavai ir šiltai vakarienei po ilgos dienos pasigaminti.
Ar nebuvo kilusi mintis iš nuovargio viską mesti, sėsti į autobusą ir važiuoti namo? Ar buvo bent viena kita poilsio diena visai be žygiavimo?
Mintis važiuoti namo buvo aplankiusi gal kokius tris kartus, kai pasidarydavo labai sunku fiziškai, arba kai labai atsibosdavo žygiuoti monotoniškais žvyrkeliais. Tačiau susiimdavau ir sakydavau sau, jog gailėsiuosi, jei dabar išvažiuosiu namo ir nebaigsiu pereiti viso kelio, kaip planavome. Juk tokia patirtis atmintyje išliks visą gyvenimą. O dėl laisvadienių, tai taip, turėjome vieną laisvą poilsio dieną Kėdainiuose. Taip pat turėjome beveik visą laisvą Kaune, kadangi į jį atžygiavome dienai dar net neįpusėjus. Visas kitas dienas žygiavome. Vienai dienai – vienas kelio etapas.
Jei ne paslaptis, kiek pinigų reikalauja ši kelionė? Kam išleidote daugiausiai?
Tai priklauso nuo kiekvieno žmogaus. Kiekvienam skirtingai. Mes išleidome sąlyginai mažai pinigų, dabar jau nebeatsimenu kiek tiksliai, kadangi daugiausia nakvojome palapinėje. Nakvynės vietą rezervavome gal tik kokius keturis kartus (viso ėjome 20 dienų), kai reikėjo išsiskalbti drabužius ir nusiprausti. Tad daugiausia pinigų išleidome tik maistui. Apsipirkdavome parduotuvėje ir maistą gaminomės patys.
Kuri kelionės atkarpa buvo įsimintiniausia?
Išskirčiau keletą, tačiau jeigu reikia išsirinkti vieną, tai būtų prieš paskutinė kelio atkarpa Meteliai – Lazdijai. Dėl mano vienos mėgstamiausių Lietuvos vietų, nuostabaus grožio Dusios ežero. Taip pat dėl žinojimo, jog jau tuoj tuoj pasieksi savo kelionės tikslą ir įveiksi visą kelią, visus 500 kilometrų savo kojomis.
Gal planuojate Camino keliu eiti ir kitose šalyse?
Galbūt. Esame apie tai kalbėję, tačiau tai būtų ateityje. Greičiausiai, žygiuotume Camino de Santiago. Šiuo metu, vis dar tvyrojant pandemijos nuotaikoms, keliones užsienyje planuotis apskritai ganėtinai sunku, keliaujame Lietuvoje.
„Keliaudami aplankėme nuostabių vietų: miestų ir kaimų, dvarų, parkų, miško takų, upių, ežerų. Nors kelionės pradžia buvo gana monotoniška, vėlesni etapai viską atpirko. Labiausiai džiaugiamės, jog pavyko susidoroti su nuovargiu, baimėmis ir iškilusiomis problemomis. Pavyzdžiui, nutiko taip, jog prakiuro mūsų abiejų čiužinukai, ant kurių miegojome. Tuomet tiesiog ėjome į parduotuvę ir ieškojome kitos alternatyvos. Vis dėlto juk per patiriamus sunkumus mes geriau pažįstame ir save, ir kitus. Žygiuodami Camino Lituano keliu sutikome daugybę nuostabių žmonių. Vieni mums dainavo, kiti kvietė užeiti arbatos ar vandens, vaišino obuoliais, vynuogėmis ir kitomis gėrybėmis iš sodo. O svarbiausia – visi nuoširdžiai linkėjo sėkmės. Kartojome sau: gal lietuviai ne visada šypsosi vieni kitiems, bet vis dėlto yra labai malonūs ir svetingi žmonės“,– kelionę apibendrino Lauryna Dalmotaitė.
Nuotr. Iš asmeninio archyvo
Daugiau nuotraukų: Facebook
