Gražina VERŠINSKIENĖ
Žemališkė Anita Avdaljan savo gyvenimo neįsivaizduoja be aktyvios veiklos: dalyvavo užklasiniame gyvenime, lankė muzikos mokyklą, aktyviai sportavo. Jaunystėje svajojo būti operos soliste. „Visa mano šeima muzikali – tėtis ir brolis grojo akordeonu, mamos brolis muzikavo įvairiais instrumentais užsieniečių klube“, – neišsipildžiusiomis svajonėmis dalijasi latvė latgalė Anita, apsigyvenusi Mažeikiuose, išmokusi grynos žemaitiškos šnektos ir prieš 30 metų ištekėjusi už armėno.
– Būti be aktyvios veiklos ne Jūsų būdui. Kaip likimas atvedė į Trečiojo amžiaus universitetą (TAU)?
– Prieš ketverius metus išėjau iš bendruomenės pirmininkų, maniau, pagyvensiu sau, bet vos po poros savaičių pajaučiau, kad kažko trūksta. Be to, ir Žemalėje nebeliko kultūrinio gyvenimo. Šerkšnėnų kultūros centro direktorius pasakė, kad dainininkų nereikia, esą čia jo principo reikalas, o mūsų ansamblis tikrai gražiai dainavo. Dabar mūsų kaimo žmogui nėra kur nueiti. Vienintelis – tai spektaklis, kuriame esame 6 bobikės. Universitete aš dainuoju ir romansų ansamblyje, ir chore, vadovauju keliems fakultetams – yra veiklos. Šiemet patikėjo rektorės pareigas – tai atsakingas, daug nervų reikalaujantis darbas, mačiau, kiek jėgų atidavė buvusi pirmininkė, nes valdyboje esu nuo pirmos dienos. Iš tiesų tų pareigų nenorėjau, bet, jei atsisėdau į tas vėžes, reikės kažką galvoti.
– Iš kur toks Jūsų aktyvumas?
– Tėvukas labai aktyvus buvo, visur dalyvaudavo. Aš jam ir rinkiminius sąrašus padėdavau daryti – tai tas veiklumas man jau nuo jaunystės. Kai 2002 m. dėl sveikatos išėjau iš naftos perdirbimo gamyklos, atsidaviau kaimui ir bendruomenei. Mes vieni pirmųjų susibūrėme į bendruomenę, mane išrinko pirmininke, kiek tada bendruomenių pirmininkams buvo mokymų – važiuodavome ir važiuodavome. Daug patirties gavome. Mano aktyvumu ir vienas anūkas užsikrėtęs, kai buvau bendruomenės pirmininkė, visur su savimi jį vedžiojausi.
– Anksčiau gyvenote mieste, kodėl pasirinkote į kaimą?
– Niekada negalvojome apie kaimą, bet 1996 m. jis atsirado mūsų gyvenime, nes mano vyras Rafikas dėl ligos išėjo išgamyklos, o bute nebuvo pratęs gyventi. Žemalėje nupirkome ne tik namą, bet ir visą ūkį – su 2 karvėmis, 50 nutrijų, vištomis ir kt. Ūkį tvarkė vyras, melždavo ir karves. Po truputį pradėjome plėsti, tada gerai už pieną mokėjo. Vyrui patiko vežti pieną į pieninę, bekalbėdamas su moterimis, ir lietuviškai išmoko. Labai gražiai kalba – jis lietuviškai, aš žemaitiškai. Dabar jau 15 m., kai jis sunkiai serga. Viskas ant mano pečių – ir vyriški (atsarginės traktoriaus dalys, kuras, miltai, mokesčiai ir pan.), ir moteriški darbai. Tenka viską samdyti, esame ties bankroto riba. Viskas brangsta, o supirkimo kainos žemos, dar pernykštė karšta vasara – ar parėmė valstybė? Ne. Baigia sužlugdyti kaimą. Dabar iki rudens noriu išnaikinti ūkį.
– Gimėte ir augote kurortiniame mieste. Kokia buvo Jūsų vaikystė?
– Mano tėtis maišyto latvės ir vokiečio kraujo – tad, be latvių latgalių kraujo, kažkiek turiu ir vokiečių. Mano bočius, mamos tėtė, anais laikais turėjo savo arklides, daug žemės. Nuo tremties, kaip buožei, pavyko pasislėpti, bet ūkį konfiskavo, vienas nusiraminimas, kad paliko prižiūrėti arklius. Bočius mus kietai valdė, visos vasaros pas jį buvo. 11 avilių bičių turėjo, avių, karvių, nors tik po vieną galėjo turėti, bet įsigudrino tarp tvarto ir malkinės įrengti slaptą tvartelį, labai gražus buvo sodas. Turėjo nemažai angorinių pešamųjų triušių – megzdavo kepures, didelius šalius. Buvo „nagas“ – viską vežė į turgų: pieną, sviestą, varškę, medų, kolūkiui darė miežinį alų. Gerai prasigyveno. Graudu pasidaro dabar važiuojant pro šalį – nugriuvusios arklidės, tik namas likęs. Močiutė, tėvo mama, buvo didi dama Ventspilyje, turėjo užeigą, kurioje keisdavo arklius. Atėjus sovietiniams laikams antrajame savo namų aukšte tik butelį tegavo. Giminė prie pinigo, bet Sibiro išvengė.
– Koks buvote vaikas?
– Veikli. Prisimenu, kaip pirmąjį kartą prie vairo sėdau trejų. Tėtės dukra buvau, tai visur kartu veždavosi, tad buvau nusižiūrėjusi, kad mašina lengvai užvedama, be raktelio, tik paspaudus. Kartą tėvas, parvažiavęs pietų, mašiną paliko už namo. Sėdu į ją, joje pilna vaikų, nuspaudžiu ir mašina pajuda pirmyn, o aš, nors nieko nematau, vairą sukinėju. Gerai, kad tėtė pamatė, o ir nedidelis griovelis pasitaikė, kai į jį įvažiavome – sustojome. Rimtai prie vairo sėdau vienuolikos, maža „mergelka“ laukuose su traktoriumi važiuodavau ir motociklą vairavau. Teises gavau 1995 m., iki tol irgi važiuodavau, tik be teisių. Tada niekas taip netikrino, bet, kai atsirado pasienio postai, ėmė tikrinti, teko mokytis ir laikyti egzaminus.
– Ar turėjote baimių vaikystėje?
– Dėdė juokėsi, kad bijojau, kai kaimo vaikis pašnekindavo, o kai bočiaus kaimynė dar martele pavadindavo. Sakiau – niekada kaime negyvensiu, kankynė buvo, kai normas reikėdavo ravėti, bočius liepdavo ir karves melžti – kaimas atrodė katorga, todėl sakiau, kad už kaimo vaikio „nesiženysiu“, pasirodo, už tokio ir ištekėjau. Sakoma: „Savo prispjautus kopūstus pačiam ir reikės išvalgyti.“ Čia grynai apie mane. Iš visų anūkų vienintelė aš kaime gyvenu. Kai dėdė sužinojo, kiek aš karvių turiu, tada jų buvo apie 50, iš nuostabos net atsisėdo. Sako, bočius karste apsiverstų, jei sužinotų.
– Tas kaimo vaikis Jus ir atvedė į Lietuvą, Mažeikius?
– Pirmasis vyras, nors gimė Ventspilyje, bet likimas lėmė, kad augo Židikuose, o tėvas liko Latvijoje. Baigęs staliaus mokslus Klaipėdoje, įsidarbino baldų fabrike Ventspilyje. Ten per vasaros atostogas dirbau ir aš. Visą vasarą tik žiūrėjęs į mane valgykloje, baigiantis mano darbo sutarčiai išdrįso prakalbinti, o aš iki 19 m. rimto kavalieriaus kaip ir nebuvau turėjusi, nebuvo kada pramogauti, buvo įtemptas gyvenimas – lankiau sporto mokyklą, dainavau, ėjau į muzikos mokyklą, nebuvo laiko vaikinų ieškoti.
– Galima sakyti pirmoji meilė nuvylė...
– Ištekėjau 21 m. Ventspilyje užėmiau geras pareigas – konditerijos cecho sandėlio vedėja. Esu baigusi kooperatinį technikumą, įgijau prekių žinovės specialybę. Nenorėjau atsisakyti savo gero darbo, o ir kalbos nemokėjau, bet ten labai sunkiai buvo su butais, o čia uošviai ragino atsikelti, mat statėsi naftos perdirbimo gamykla. Taigi apsisprendžiau, gavome nemažą kambariuką Draugystės g. bendrabutyje, bet laimė išėjo – vyrui nusibodo šeimyninis gyvenimas, atsirado moterys, draugai, įniko į degtinę.
– Pradžioje gyvenote pas uošvius Židikuose. Nebuvo keblumų dėl kalbos?
– Lietuvių kalbą išmokau per tris mėnesius, esu gabi kalboms. Anyta, nors ir gražiai kalbėjo rusiškai, o uošvis latviškai, uždraudė su manimi kalbėti latviškai, rusiškai – sako, tegu mokosi lietuviškai. Oi, kaip tada pykau, o šiandien ačiū galiu sakyti jai. Bet kaip lietuviškai aš išmokau – ne „vėl“, bet „apėntas“ – grynai žemaitiškai. Prisimenu, įsidarbinau gamykloje, paliepė atnešti kibirą ir skudurą, nueinu į sandėlį, duoda man „viedrą“, skurlį, aš dar stoviu ir laukiu, o man sako – čia viskas. Tada tik suvokiau, kad „viedras“ ir yra kibiras, o skurlis – skuduras. Buvo juokinga, kaip mano kalbą taisė kolegės: aš – „apėntas“, jos – per pentį. Taip po truputį atmečiau tuos žemaitiškus žodžius.
– Po pirmos nesėkmingos santuokos Jūsų gyvenimą meilės spalvomis nuspalvino armėnas. Kaip susipažinote?
– Apie mūsų meilės istoriją ir filmas buvo sukurtas. Su Rafiku susipažinau, dirbdama naftos gamykloje, kai jis atvyko bitumo. Net du kartus jam nepavyko manęs sutikti, o tik man ši funkcija buvo patikėta – tai vaikas susirgo, tai dėl didžiojo į mokyklą reikėjo nueiti. Tiesą pasakius, nekokios nuomonės buvau apie armėnus dėl jų elgesio su moterimis, galima sakyti, jau buvau priešiškai nusiteikusi. Ir štai pamatau jį: plaukai kaip Andželos Devis, gražiai apsirengęs, su apsiaustu, kaip sakiau, su M. Gorbačiovo „ploščiumi“. Tiek aš, tiek jis pajutome, kad pradėjo vienas prie kito traukti nuo pirmos minutės. Tada teko padirbėti per Jonines, atmesti planus vykti švęsti pas mamą į Ventspilį. Dar pajuokavome, kad dabar Jonines gausime kartu švęsti. Taip ir įvyko, nors ir nesitarėme, sulaukiau jo su vaišėmis, net buvo sužinojęs, kad labai mėgstu latvišką šokoladą „Rigonda“ su neskaldytais riešutais. Taip ir užsimezgė mūsų draugystė, dėmesys man, mano vaikams, jų gerovei papirko ir 1991 m. susituokėme.
– Kaip kitatautę priėmė vyro giminės?
– Mama labai švelnus žmogus buvo, ji mane labai mylėjo. Pradžioje buvo labai sunku susikalbėti, ji visiškai nekalbėjo rusiškai, aš armėniškai, o išmokau, savaitę pagyvenusi ten jau galėjau su ja susikalbėti. Kiekvieną vakarą ji įeidavo į mūsų kambarį ir sakydavo: „Labai graži mano mergaitė.“ Rafikas tėvo nepažino, nes jis žuvo kare, kai mama dar laukėsi. Jo tėviškėje manęs niekur be apsaugos neišleido, nes tada vogdavo moteris, ypač šviesiaodes.
– Kokių turite pomėgių?
– Patiko „gaspadinauti“, tortus kepti, tai iš mamos paveldėta, kai eidavo šeimininkauti, ir mane imdavo, padėdavau ir puošti, ir gaminti. Tik susipažinus su Rafiku šio darbo atsisakiau. Sedos bendruomenė buvo pakvietusi, rodžiau, kaip gaminti latviškus senovinius saldžius patiekalus. Mėgstu šokti, myliu gėles, dabar pamėgau rododendrus, kai buvo mano 60-metis, į klausimą, kokios dovanos noriu, atsakiau – tik rododendrų, šiemet jie taip nuostabiai sužydo. O ko man dabar bereikia – tik džiaugsmo. Susidomėjau sveika mityba – prieš ketverius metus susirgau cukralige, tai ieškojau alternatyvų, kaip sau galėčiau padėti be vaistų ir man pavyko. Lankau sveikos gyvensenos klubą, važiavau pas dietologus, išsityriau, kas man kelia cukrų, kas ne. Pagal tai atsirinkau maisto produktus, beveik atsisakiau mėsos, tik labai retai vištienos paragauju. Valgau žuvį ir daug daržovių, anksčiau daug konservavau, o kiek receptų esu išdalinusi, dabar renkuosi šviežias daržoves.
– Kokios buvo jaunystės svajonės?
– Nuo mažų dienų norėjau būti operos dainininke, lankiau muzikos mokyklos dainavimo klasę ir labai mėgau šokti. Mamos sesuo buvo Rygos operos ir baleto teatro solistė, ir aš ten būčiau buvusi, bet staigiai 45-erių mirė mano tėtė, mamai, tai sužinojus, iškart infarktas, du broliai dar visai maži, trečias brolis aštuonerių, sesė penkiolikos, man tada devyniolika buvo. Visi laidotuvių rūpesčiai krito ant mano pečių, o paskui ir vaikų mokslai. Tapau jiems kaip mama, tad iš dieninio skyriaus teko pereiti į neakivaizdinį. Mano svajones sužlugdė tėvo mirtis ir mamytės liga. Dar turiu svajonių ir galvoju, kad įgyvendinsiu, bet tai tegu lieka paslaptimi.
– Muzika ir daina Jus lydi iki šiol?
– Daina vėl atgimė 2001 m., kai Žemalėje Andžela, Muzikos mokyklos mokytoja, mus subūrė į ansamblį. Trūkdavo iki to laiko dainavimo. Ar liūdna, ar linksma, aš dainuoju ir namie tiek lietuviškas, tiek latviškas dainas. Atpalaiduoja, nuramina važiavimas automobiliu, klausantis simfonijos.
– Ko palinkėtumėte skaitytojams?
– Anksčiau mes mažiau turėjome, bet mokėjome taupyti, neišlaidauti, dabar visko yra, visko žmonės nori, bet nėra pinigų. Žmonės dabar piktesni, pavydesni, mažai gero jaunimo, žinoma, dabar daugiau ir pagundų. Norėtųsi, kad būtų žmonės draugiški, vienas kitam nelaimėje padėtų, kad nebūtų uždari, ieškotų užsiėmimų. Vyresnieji gali jungtis į mūsų gretas – TAU, „Bočiai“ laukia visų. Juk gyvenimas ir taip trumpas. Na, trūksta pinigų, bet, jei namie sėdėdamas dėl to graušies, nuo to pinigų nepadaugės. Mūsų amžiuje reikia dėl savęs gyventi. Tada visada būsi jaunas, ar pasakytumėt, kad man tiek metų? Ne, nes aš visą gyvenimą judu, ieškau kažko naujo.
