Gražina VERŠINSKIENĖ
„Tik garsiai išsakyti pažadai veda pirmyn“, – teigia gražią sukaktį atšventusi, menininkė, Mažeikių „Ventos“ progimnazijos bibliotekininkė Birutė Steponavičienė. Ją pažįstantieji mini su meile, pagarba bei šiluma. Anot jos, pirmiausia dėmesio centre yra žmogus. Pati apie save nelinkusi atvirauti, bet visus jos gyvenimo vingius atspindi kūryba – eilėraščiai, tapybos darbai...
2011 08 20 Tandemas
naujojoje darbovietėje
nustatinėja mano statusą
klausia iš kur atėjau
nemeluoju
atsakau stovėjusi darbo biržoje
kur lyg tarp kitko pasakė
kad jei žmogus nėra amoralus
jis darbą susirasiąs
anei stovėjau anei gulėjau tą pusmetį
kai aplink 13,8 procentai bedarbystės
vėriau smulkius stiklinius karoliukus
kad negalvočiau apie gyvenimo prasmę
sielą išgydė spalvos
argi nebuvo ŽMOGAUS
kad reikėjo imti iš darbo biržos
nustemba KOLEGĖS
nutylėjau teisybę
tikriausiai jos nėra mačiusios
laimės kūdikių
– Atšventėte gražią sukaktį. Didelis gyvenimo etapas nukeliautas, kokių gyvenimo pamokų išmokote, kokių džiaugsmo akimirkų atskaičiavo?
– Taip. Šešiasdešimt – tai nemažai. Ir nieko aš nepasimokiau, širdyje vis dar esu vaikas... Išgyvenimų, kaip ir visiems, būta įvairiausių. Džiaugsmas – kai suvokiu, kad sunkiausias etapas jau praeityje, kad vaikai – sūnus Raimondas ir dukra Kristina – užaugo darbštūs žmonės, kad jie susikūrė savo gyvenimo gerovę savo rankomis ir sunkiu darbu, kad jie į mūsų šeimą parvedė Ingą ir Arvydą ir kad jie tapo mums brangiausiais žmonėmis, kai anūkai Benas ir Tadas šaukia „baba Birute“, „baba Irena“ ir kad jie visi turi puikų humoro jausmą... Daug daug smulkių „detalių“, iš kurių ir susideda visa gražioji gyvenimo istorijos mozaika.
– Į tą gyvenimo mozaiką įsipina ir žurnalistinis darbas. Koks tai darbas, Jūsų požiūriu, kokių žmonių sutikote?
– Visada norėjau būti rašytoja. Dar vaikystėje paklausta, kuo norėčiau būti, atsakiau: „Rašytoja.“ Net sau sakydavau, kad viską ištversiu, kad tik galėčiau pažinti žmones ir apie juos rašyti... Na, ir pažinau iki „kraujo saldžiai“, o ištverti padėjo neapsakomas žmonių gerumas... Na, ištvėriau, tarsi išlaikiau užduotą egzaminą ir tada prasidėjo prizai siuprizai... Skaitau romaną apie darbą redakcijoje. Ir taip noriu dirbti redakcijoje... Tą mėnesį užeina „Būdo žemaičių“ redaktorė ir pasiūlo darbą. Ar buvo lengva? Ne. Nes kiekviename darbe tenka adaptuotis, daryti darbus, kurių tu niekada nedarei, peržengti savo kompleksus, lįsti su fotoaparatu „į akis“, žiūrėti, kad fotografuojant vieni kitų nesutryptume... Kurio fotoaparatas „kietesnis“... O mano tai „muilinė“... Bet ji fiksavo gražius žmones ir akimirkas... Rašyti apie žmones buvo vienas malonumas, kitoms temoms trūko kompetencijos. Teko išmokti ne tik fotografuoti, dirbti kompiuteriu, įveikti nedrąsą fotografuojant žmones, ypač politikus... 2010 m. sėdėjome prie vieno stalo – rajono žiniasklaidos atstovai ir sveikatos viceministras... Greitai jis buvo sulaikytas už kyšį... Tad gyvenime neaišku, kas dar yra mažas žmogus – brangiais ar kiaurais batais... Pasiturintis ar vargšas. Kokie mano straipsnių herojai įsiminė labiausiai? Žinoma, apie tremtį. Kai „mano“ herojus pasakoja apie tai, kaip atsiradus galimybei nuvyko į Sibirą, paslapčia išsikasė tėvo palaikus, kurių ten tik kaulai vos ant sausgyslių laikėsi, perlenkęs sudėjo juos į lagaminą ir parsivežė palaidoti į Lietuvą... Iki šiol tiesiog regiu tai... O po interviu netrukus rado jį kieme sukniubusį... Taip neteisinga atrodė tada sužinojus... Patiko rašyti apie mūsų tautodailininkus. Kokius mes turime stiprius kalvius ir medžio drožėjus, skulptorius. Bet kaip nelabai jie kam ir reikalingi. Tokie neišnaudoti miestui potencialai. Įdomių žmonių sutikau, įdomių gyvenimo istorijų, bet dažnai, kai tas pokalbis išsirutuliodavo ir pasiekdavo kulminaciją, turėdavau duoti pažadą, kad tai ne spaudai. Širdžių atodūsiai ir atsivėrimai lyg per išpažintį nepažįstamam žmogui. Tad kokia turi būti sunki vienatvė.
– Dabar daugiau draugaujate su knygomis ar su mokiniais? Pasidalinkite savo džiaugsmais ir rūpesčiais.
– Nors kiekvienas darbas davė naujas patirtis ir išgyvenimus, darbas „Ventos“ progimnazijos bibliotekoje – tai geriausia, kas galėjo nutikti mano gyvenime. Per paskutinį 15 metų laikotarpį, kai gyvenimas nusprendė išpildyti visus mano savirealizacijos norus, pabuvau ir archyvarė, ir riestainių bei paveikslų pardavėja, ir raštinės vedėja, ir ūkvedė, ir korespondentė, ir tautodailininkė, ir poetė, ir paprasta vadybininkė. Visko po truputį, bet ne iki galo, tačiau visi tie darbai vedė į gražius žmonių santykius, pažinimą. Meluoju, ne visada į gražius santykius. Kartais žmones erzina mano kitoniškumas, bet ar tai jau... minusas? Niekada nekovoju už vietą, jei matau, kad nepateisinu lūkesčių, atsistoju ir padėkojusi ramiai išeinu, nes suvokiu, kad nesu proto bokštas.
Kai prieš penkerius metus netikėtai atsiradau tūkstantinės mokyklos bibliotekoje, va, galvoju, tai dabar perskaitysiu visas čia esančias knygas, kurias skaičiau vaikystėje ar vėliau. Pabandžiau, nepatiko, nes norisi naujų įspūdžių. Knygos yra tik darbo fonas, priemonė, pažinimo įrankis, laisvalaikio praleidimo būdas. Perskaityta prastai parašyta knyga gali atmušti norą tolesniam skaitymui. Vien tai, kad kažkas parašė ir išleido, neįgauna vertės, vertė atsiranda tada, kai ją galime rekomenduoti draugams, kai knyga eina iš rankų į rankas. Žaviuosi Herbjorg Wassmo kūryba, jos įvaldytu žodžiu. Kartais tie žodžiai degina.
Tad pirmiausia darbe dėmesio centre yra žmogus – vaikas, didesnis ar mažesnis, su savo vaikiškomis nuoskaudomis ir nevaikišku skausmu, pasiilgus užsienyje dirbančių tėvų, su parašytu eilėraščiu, kurį tau patiki, ar nupieštu piešiniu... Svarbu ir Mokytojas. Man labai svarbūs tie šilti, nuoširdūs apsikabinimai ir pasilabinimai po atostogų...
– Dirbate tarp vaikų, matote jų problemas, o ar teko ištiesti pagalbos ranką – vaikui, artimui ar visai svetimam žmogui?
– Na, pasaulis toks ratais kvadratais. Niekada nebuvo lengva, nei prieš 60 ar 200 metų, nei dabar. Visi gyvename savo gyvenimus ir anksčiau ar vėliau pereiname visas liūdesio stadijas... Tik su amžiumi vis dažniau pamiršti nuoskaudas (ačiū draugui Alzhaimeriui), o šalia esančiam vaikui tai galbūt ir pirmoji meilė, ir draugų išdavystė. Bibliotekininkė neturi tų galimybių kažkam pulti į realią pagalbą, darau dažniau linksmus darbus – fotografuoju renginius, šventes, kaip sakoma, už kadro, bet kartu jausdama bendruomenės galią, kai vyksta kažkokie masiniai renginiai. Lyg ir nuovargis, lyg ir abejonė, kaip čia spėsi, bet imi fotoaparatą ir įsilieji į vaikų šurmulį, suvokdamas, kad irgi esi dalelė viso to šventinio klegesio. Ir užplūsta tos akimirkos didybė – pasididžiavimas. Kalbant apie pagalbos ranką, tai tikriausiai dažniau jaučiau man kitų tiesiamą.
– Kuris darbas Jums labiau prie širdies?
– Neįkainojama korespondentės patirtis. Išmokau daug dalykų. Išmokau būti drąsi. Pažinau daug žmonių, pervertinau savo gyvenimą iš naujo. Tai buvo mano naujo gyvenimo pradžia. Be patirties redakcijoje nebūčiau ir mokykloje. Reiktų sakyti, kad biblioteka – tai šventovė, bet kas ji be geranoriškų žmonių. Ačiū savo skaitytojams. Būdama tarp mokinių jaučiuosi kaip ir mokytoja. Tai irgi – vaikystės svajonė. Dar svajojau būti policininkė. Na, tikriausiai nebeteks...
Turiu būtinai paminėti ir „Mažeikių šilumos tinklus“, ten laborante išdirbau 23 metus. Visada galvoju, kad ten sutikau pačius geriausius žmones pasaulyje. Gaila, kad daugelio jų jau nebesutiksiu.
– Užsiminėte apie vaikystės svajones. Kokia ji buvo?
– Gimiau Akmenės rajone, Pakempinių kaime. Buvau paprastas kaimo vaikas. Paprasti ir geri buvo visi kaimo vaikai, per pamokas vieni kitiems padėdavo, buvo draugiški. Kartais su broliu vasarą pervažiuojame kaimo vieškeliu. Nostalgiją kelianti posūkyje tebeauga Lemežių pušis. Dauguma trobų nugriauta. Plyti žali ar kiaulpienėm liepsnojantys laukai. Tik medžiai, menantys vaikystę. Ir akmenys, kurie, atrodo, sugėrę saulės ir gyvenusių žmonių šilumą, vaikystės nuoskaudas ir prisiminimus...
– Kas Jums yra šeima? Ar mėgstate daryti malonias staigmenas savo brangiems žmonėms?
– Šeima nedidelė, tai mano vaikai, jų antrosios pusės, anūkai, mama, su kuria gyvename kartu, brolio Viktoro šeima. Tai patys brangiausi žmonės. Tačiau mano auksinėje kolekcijoje yra nuostabių draugų, kuriais pasitikiu, kurių draugystę labai vertinu ir juos labai myliu, ir jaudinuosi dėl jų kaip ir dėl savo artimųjų. Na, staigmenas tai daro jie. Man kažkaip neišeina. O jų gerumas nepaliauja mane stebinti, tada susigraudinu ir galvoju, kad vis dėlto man gyvenime labai pasisekė.
– Kaip atsipalaiduojate po dienos darbų?
– Fantastiška, kai pabūni geram renginy ar koncerte, ekskursijoje. Grįžti vėl atgavęs kvėpavimą ir dienos nuovargio kaip nebūta. Atgaivą ir pilnatvę sielai duoda anūkai, jų buvimas pas mus. Anksčiau savaitgaliais eidavau tapyti paveikslus. Na, ne menas, bet mokykloje turiu savo gerbėjų ratą. Čia daug gerų žmonių, daug gerų žodžių ir emocijų, kas suteikia laimės akimirkų.
– Gal kažką keistumėte, jei pavyktų atsukti laiko ratą.
– Taip. Apie tai galvoju nuolat. Jei galėčiau tą stebuklingą ratą atsukti, daug ką daryčiau kitaip. Bet, deja, negaliu, o laiko vis mažiau. Kartais atrodo, kad pragyvenau svetimus gyvenimus.
– Ar jau pasiekėte gyvenimo pilnatvę, ar dar yra neįgyvendintų planų, o gal gyvenime buvo praleistų galimybių, dėl kurių šiandien šiek tiek apmaudu?
– Nieko kito nedarau, kaip mintyse dėlioju žodžius ir spalvas. Po ketverių metų įsivaizduoju save, kaip tapysiu po 16 val. per parą, taip, kaip buvo prieš gerą dešimtmetį, kai pradėjau. Žinoma. Iki šiol gailiuosi. Gailiuosi ir to, jei kažką nesąmoningai įskaudinau kvailai pajuokaudama, o jei sąmoningai, tai ir visai nesigailiu.
– Šalia su Jumis ir tapyba. Kada ji atsirado Jūsų gyvenime? Kokių dar turite pomėgių?
– Su spalvomis pradėjau draugauti, kaip jau sakiau, prieš gerą dešimtmetį. Ir labai džiaugiuosi, nes tai toks stebuklas, kurio iki galo taip ir nesuvokiu. Retkarčiais rašau eilėraščius. Kai kas sako, kad per sudėtingi, kažkas sako, kad atveriu ir jų jausmų akivarus.
– Kokie biografijos faktai įsimintiniausi?
– Va, ir gražiausia. Neužgyvenau turtų, pragyvenau gyvenimą ir neturiu kuo pasigirti. Dvi rimtos knygos sudaro mano neįkainojamą turtą – tai 2010 m. lietuvių / latvių bendro projekto knyga „Kur gimsta viltis“ ir 2011 m. olandų kilmės Ispanijos dailininko Arie Torque albumas „Tylos aidas“, kur sugulė ir mano eilėraščiai. Dvi savaitės rojaus dalyvaujant 2013 m. projekte „Mobili meno paroda Baltijos šalyse“, kur savaitę gyvenome ir kūrėme Latvijoje ir savaitę Lietuvoje. Ir praėjusių metų gruodį didžiulė tapybos paroda su Jolanta Pakamaniene ir Sandra Grigaliūniene Naujosios Akmenės kultūros centre.
– Kokie žmonės jums kelia nuobodulį?
– Užsibuvę sovietiniuose laikuose, nesuvokiantys, kad gyvename kitokiu laikotarpiu, kad būtina keistis ir prisitaikyti prie naujovių, o ne vis niurzgėti „o mūsų laikais“... Atseit, „kokie mes buvom faini“. Taip, buvom jauni, bet ir nieko nepadarėme, kad „faini“ būtume dabar. Aš stengiuosi reaguoti į savo vaikų pastabas. Nemoralizuoju jiems, nes žinau, kad tai niekur neveda. Leiskime jiems gyventi, pasitikėkime jais. Ir dar žinau, kad pavydas žmones sugraužia iš vidaus.
– Gal ko nepaklausiau, o Jūs būtinai norite pasakyti...
– Taip. Noriu. Noriu pasižadėti pabaigti knygą, kurią pradėjusi esu. Tik garsiai išsakyti pažadai veda pirmyn. Nelabai jau įdomus tas mano pasakojimas išėjo, nes atviresnė galiu būti tik kūryboje.
– Tai gal keletą posmų paatviravimui?
O jaunystės svajonės išvesdavo
Į tolius kur ne tavo namai
Nenorėjai toj kryžkelėj likti
Ir prisiekus išlikti tiesiog išlikai
Kaip kare
Be gyvenimo meilės be duonos
Su ne savo draugais
Su vieninteliu priesaku
Viską ištverti...
Ir tveri iki šiol iš dangaus
Žodį spalvą ar klegesį
Nutylėto gyvenimo savo ir kito žmogaus
– Jūsų palinkėjimas.
– Maži žmonės svajoja apie labai mažus ir paprastus dalykus, bet tie paprasti dalykai daro juos nepaprastus. Paprastumo jūsų dienoms...
Nuotrauka iš asmeninio archyvo
