Ernesta ŠNEIDERAITYTĖ
„Politikoje smagu vienaip, o su jaunimu – nelengva, bet smagu kitaip, o svarbiausia, jog ir ten, ir ten reikia daug kantrybės“, – taip kalba Mažeikių rajono savivaldybės tarybos narys, Kontrolės komiteto pirmininkas Paulius Auryla. Jis – aktyvus mažeikiškis, savo gyvenimą aukojantis politikai, jaunimui, Bažnyčiai.
Politika ir Bažnyčia – iš pažiūros atrodo sunkiai suderinami dalykai, tačiau P. Auryla į visa tai žiūri optimistiškai. Anot jo, politika – žaidimas, o veikla su jaunimu – malonus darbas.
– Papasakokite apie šeimą, kilmę, asmeninį gyvenimą.
– Gimiau ir augau Viekšniuose. Turiu dvi seseris. Baigęs mokyklą neakivaizdžiai Kaune studijavau teologiją. Buvo pati pradžia tikybos dėstymo. Baigęs studijas pradėjau dirbti Viekšniuose tikybos mokytoju. Dirbu iki šiol, jau 24 metai. Po metų darbo paaiškėjo, kad Viekšniuose yra buvusi ateitininkų organizacija. Nusprendėme atkurti ją. Vasario 16-ąją, kartu su šimtmečiu, atšventėme mūsų kuopos 20-metį. Didžioji dalis dabartinio Viekšnių jaunimo priklauso ateitininkams, kiti dar norintys pažiūrėti, ar patiks. Vieni pasilieka, kiti pabandę išeina.
Šeimoje esu pagrandukas. Vyriausioji sesuo turi fizinę negalią, kita sesuo baigusi vokiečių ir lietuvių kalbą, anksčiau dirbo Viekšniuose, dabar jau kelerius metus mokytojauja Mažeikių Merkelio Račkausko gimnazijoje.
– Ar turite kokių pasiekimų?
– Esu Sausio 13-osios bei Baltijos kelio dalyvis. Esu gavęs Marijos Pečkauskaitės premiją. Jau 10 metų – Žemaitijos regiono ateitininkų valdybos pirmininkas. Žemaitijoje yra apie 20 kuopų. Komandinis darbas geriau, negu darbas vienam pačiam. Tik sunku suburti komandą.
– Koks Jūsų laisvalaikis ne darbo metu?
– Jo nėra. Arba būnu mokykloje, arba per šventes bažnyčioje (kaip sakoma – jeigu visi švenčia, Bažnyčia dirba), tai didelis darbas. Reikia, kad būtų gražu, jaunimas giedotų, o tam pirmiausia reikia nuveikti nemažą darbą. Žinoma, čia ne scena, bet viskas turi būti laiku ir vietoje padaryta. Pavyzdžiui, Vasario 16-oji – visiems laisva diena, o mes pradėjome nuo 10 val. ir grįžome namo 11 valandą vakaro.
– Po politinio gyvenimo buvimas su jaunimu nėra lyg atsipalaidavimas?
– Politika manęs nevargina, žiūrint, su kokiu nusiteikimu ten ateini. Aš ateinu kaip į žaidimą, man smagu žaisti, aš matau žaidėjus, kai noriu, priimu jų taisykles, kai nenoriu – nepriimu. Su ateitininkais irgi lyg žaidimas. Politikoje smagu vienaip, o su jaunimu – nelengva, bet smagu kitaip. Žinoma, čia yra rezultatas. Pastebėjau, patiems vaikams pradeda patikti, jie supranta, kad gali būti ir smagu. Tuomet nėra sunku juos suburti. Mūsų kultūroje įsitvirtinusi išankstinė nuostata: „Čia neįdomu, man nepatiks.“ Iš kur tu tai žinai? Bandei? Kai pamato, tada jau smagu. Sunku tik išjudinti. Turi visuomet išlaikyti tempą, jei neišlaikysi jo su šiuolaikine kultūra, jaunimui bus nebeįdomu. Tada atsiranda ir laiko stoka. Dažnai ir Bažnyčioje pastebiu – per lėtas tempas. Kalbu ne apie gyvenimo tempą, o apie dvasinį. Jeigu jo nėra, tada mes nieko neturim.
– Niekada nekilo mintis sumažinti krūvį dėl poilsio?
– Bandžiau. Kai pradėjau mažinti, atsirado dar daugiau veiklos. Tuomet nusprendžiau patempti tą patį krūvį. Nors ir dabar svarsčiau išeiti iš valdybos pirmininko posto, vis dar metus tempdavau, ir taip jau 10 metų. Būna lengviau, būna sunkiau. Toks tas komandinis darbas – darai, ką spėji.
Reikia ir ataskaitas daryti. Kad ir mokykloje: atrodo, mažina popierizmą, bet vos ne daugėja jo. Žodžiai skiriasi nuo realybės. Gyveni savo tempu, kiek pavyksta, ir tiek. Krūvio tikrai nemažai, pripažįstu, todėl ir šeima nukenčia, jai reikėtų šiek tiek daugiau dėmesio skirti.
– Užsiminėte apie šeimą...
– Esu nevedęs, neturiu vaikų, nes, greičiausiai, būtų neįmanoma. Žmona būtų išvariusi iš namų dėl tokio užimtumo. Dėl to ir galiu skirti laiko sau.
– Kilo mintis, jog norėtumėte sukurti šeimą, skirti jai laiko?
– Norai yra gerai, bet jeigu rimtai apsisprendi, turi dėti daug pastangų, kad tie norai taptų tikrove. Jeigu yra svajonė be tikslo ją įgyvendinti, tai pasvajok ir praeis. Su manim sunku. Būtų neteisinga kito žmogaus atžvilgiu. Bandžiau darbų atsikratyti, tačiau neišėjo, o jeigu neišeina atsikratyti krūvio, tuomet kas belieka šeimai. Žinoma, galėčiau viską mesti, bet kaip tada pats jausčiausi.
– Bet jeigu nori, viskas įmanoma...
– Žinoma, tačiau niekada nežinai, kaip būtų, jeigu būtų. Viską reikia pabandyti, kad sužinotum, kaip bus, o šeimos nepabandysi.
– Nesikerta politika su ateitininkų veikla?
– Netrukdo jos viena kitai. Ateitininkų organizacija remiasi penkiais principais, vienas jų – tautiškumas. Kai kurie signatarai, garsūs politikai – ateitininkai, jie kūrė Lietuvą. Žinoma, nei anksčiau, nei dabar nėra lengva. Ateitininkai ne tiek padeda, kiek įpareigoja. Tu žinai organizaciją, jos tikslus. Ateitininkų principai visgi turi kažkaip atsispindėti tavo gyvenime. Kiekvienas randa savo, nes visus penkis vienodai įgyvendinti gyvenime būtų kiek sunkoka.
– Turite autoritetą?
– Nuo pat vaikystės autoritetu man buvo kunigas kanauninkas Vincentas Gauronskis. Su juo nuo pat 9 klasės praleisdavau kiekvieną dieną. Nė karto negirdėjau, kad jis kalbėtų apie stogą, langus, jis kalbėdavo tik apie idėjas. Nebuvo, kad nepadarytų kažko. Nė karto nebuvo pavėlavęs į Mišias, ateidavo bent pusvalandžiu anksčiau. Kalbėdavo 15–20 min. apie tai, ką išgirdo, kas naujo, kokios aktualijos. Šiuo metu visa valdžia, tiek Seimas, tiek mūsų Taryba, per posėdžius apie 80 procentų klausimų būna apie ekonomiką, o idėjos tampa nesvarbios. Juk pinigai nelabai tvarkomi be idėjų.
Politikoje autoritetu laikau Vytautą Landsbergį, nors jis dabar ir pasitraukęs, tačiau vis tiek liko išmintingas.
Autoritetu laikau ir vyskupą Kęstutį Kėvalą. Jis puikus žodžio meistras. Rimtomis temomis kalba lengvai. Jo pasiklausius kalbant sunkiomis teologinėmis temomis tampa viskas aišku. Čia yra dovana.
– Minėjote idėjas. Visuomenei trūksta idėjų, optimizmo?
– Manau, daugeliui optimizmo netrūksta, bet tikrai ne visiems dėl to, kad jie neturi tokios sveikos aplinkos. Pavyzdžiui, mes kartu su ateitininkais švenčiame Lietuvą, valstybines šventes ir didelė tikimybė, kad daugelis šį džiaugsmą parsineša į namus.
Pažiūrėkime, daugelis šiuolaikinio jaunimo laisvą dieną supranta kaip gulėjimą lovoje, tačiau nepagalvoja, kad ta diena kažkokiai veiklai skirta. Būti su šeima, iškelti vėliavą, linksmai leisti laiką... Jeigu yra religinė šventė ar sekmadienis, nedarbo diena, tai nereiškia, kad reikia nieko neveikti. Mūsų visuomenė sunkiai tą priima.
– Manote, kad laisvą laiką reikia išnaudoti?
– Taip. Kitaip nesikuria pilietinė visuomenė. Žmonės nesukuria bendruomenės, netampa atsakingi vienas už kitą, tupi lyg žiurkėnai savo narveliuose. Ir tampame žiurkėnų šalimi, o kada būsime žmonių Lietuva? Kaip galima vogti iš darželinukų ar mokyklų, savintis turtą ar neteisėtai nuomoti patalpas, iš ligonių reikalauti kyšių ir t. t. Liūdna. Žmonės supranta tik išorinį linksmumą, paviršutinišką, bet džiaugsmo esmė visai kita. Man nėra buvę, kad būčiau liūdnas. Rimtas būnu. Patinka būti vienam, bet ne liūdėti.
– Pastaruoju metu visi lietuviai pesimistiškai nusiteikę, sunku atrasti tokį optimistą kaip Jūs...
– Neaišku, dėl ko jie tokie. Reiktų su jais kalbėti ir išsiaiškinti, kas jiems yra. Nežinau, gal ne pinigų trūksta. Visgi visi dirba, užsidirba. Mano tėvelis turi taip pat mamos palikimą, žemės, mes kartu ten darbuojamės, jis netingi dirbti. Jeigu dirbsi – užsidirbsi. Gal kartais tai nebus daug, bet galėsi pakankamai sau leisti. Jeigu tinginiauji, sėdi namuose ir depresuoji – ašaros niekuo nepadės. Panešiosi rąstus, grįši namo jau su geresne nuotaika.
– Galima sakyti, kad visuomenėje trūksta noro?
– Taip. Jeigu kas nors sėstų ir galvotų, ką daryti, išspręstų problemas. Kaip matome, aplink daug imituotų dalykų, bandome atkartoti tai, ko nėra pas mus. Esmės atkartojime nėra. Jaunimas tai labai jaučia. Norint juos pritraukti, turi būti kas nors labai gyvo ir suprantamo. Turi būti įvadas, kodėl tai reikšminga, svarbu.
– Daug laiko praleidžiate su jaunais žmonėmis. Kaip jie reaguoja į politinius įvykius, ar jais domisi?
– Yra žmonių, kurie domisi, bet nedaug. Vyresnėse klasėse jau aktualu, bet daug dalykų reikia paaiškinti, nes daug neskaidrios, manipuliacinės informacijos. Dažnai vaikai pradeda kalbėti apie politiką tėvų frazėmis. Dabartinis mūsų vyskupas pasakojo apie mokslininkų pastebėtą reiškinį: buvo luoša katė, vilkdavo vieną koją ir ji atsivedė kačiukų, o šie taip pat vilko kojas, jie išmoko iš mamos. Mes irgi tokie. Nėra nuotaikos, nes mes tai parsinešame iš vyresnių žmonių. Taip nusiteikiame, nes taip ir matome, o kad pamatytume kitaip, reikia pamatyti ir pasaulį. Lietuviams trūksta nuoširdumo. Išvažiuoja į kitas šalis, ten elgiasi kitaip. Jeigu užsienyje patyrei kažką gero, parvežk visa tai čia. Trūksta ir stipraus charakterio. Lietuviai, vedami dvasios, kartu gali daug ką nuveikti, bet jiems reikia krizės. Tokioje mažoje tautelėje galėtume draugiškai gyventi.
– Kas sukuria tokį priešiškumą?
– Manau, tam tikrų vertybių nebuvimas. Apskritai žmogus nebėra vertybė. Turtai, valdžia tampa vertybe, o vaikai... Tėvams vaikai ima trukdyti, tada šie keršija tėvams už tai, kad nebuvo šalia, nešventė kartu. Bėda, galbūt tėvai nebemoka būti tėvais. Mokykloje yra įvairiausių lytinio švietimo programų, bet tokie dalykai perduodami gyvu pavyzdžiu, o kai iš vadovėlio paskaitysi, kaip būti tėčiu, vargu, ar žinosi, kaip juo būti. Seniau buvo didelės, stiprios šeimos, vaikai matė tėvų elgesį, jie kalbėdavosi. Gal sovietmetis padarė žalą, dabar mes praradome galimybę bendrauti šeimose. Naujosios technologijos sukelia dar didesnę kliūtį. Vienas kunigas pasakojo apie savo kalėdojimą šeimoje: „Su vyru kalbuosi, dukra sėdi prie telefono, mama virtuvėje, sūnus savo kambaryje žaidžia kompiuterinius žaidimus. Lyg ir visi namuose, bet jų ir nėra.“ Pas mus daug nelaimingų žmonių, nėra su kuo bendrauti, visi kažkuo užsiėmę, nors dažniausiai tai būna nerimti dalykai. Pažiūrėkime, kiek kitos tautos praleidžia laiko bendraudami šeimose.
– Kokios visgi svarbiausios vertybės visuomenėje turėtų būti puoselėjamos?
– Labiausiai reikėtų vertinti šalia esantį žmogų, ypač jauną. Vyresnių mokytojų nuomone, vaikai turėtų klausyti, nes tik mokytojai viską žino. Dabar taip nebėra. Šiais laikais labai svarbus santykių sukūrimas. Dažniausiai mokyklose įvykę konfliktai atsitinka dėl to, jog mokytojas pirmiausia bando auklėti. Iš pradžių reiktų sukurti su mokiniu santykį, kad jis tave laikytų autoritetu. Tada, jeigu linksmai kažką pasakysi, jis džiaugsis, o jei šiek tiek piktai – tai irgi priims linksmai. Nebus jokių pykčių. Jei tik bandysi paauklėti, sulauksi tik priešiškumo. Manau, didžiausia vertybė – santykis.
– Iš kur pas Jus toks stiprus tikėjimas? Nuo vaikystės jį turite?
– Taip, mano tėtis buvo zakristijonas, o aš einu jo pėdomis. Mano visa šeima tikinti. Priėjau Pirmosios Komunijos, kai dar į mokyklą nėjau. Greičiausiai, nieko nemokėjau, bet mane prileido. Paskui nuo pat mažumės, dar neidamas į mokyklą pradėjau patarnauti Mišioms. Tai darau iki pat dabar. Niekada nepatyriau tikėjimo krizės. Kopiau laiptelis po laiptelio. Nejaučiau jokios sumaišties.
– Kai kurie žmonės teigia, jog tikėti sunku.
– Tiki ir viskas. Nieko čia sunkaus. Man užtenka argumentų, ką aš matau, ką aš žinau – Dievas yra. Kam trūksta, tegu ieško ir suras. Aš nuo pat vaikystės girdėjau teisingus atsakymus, jie mane įtikindavo ir man nekildavo jokių abejonių. Turėjau tokį mokinį, kuris atėjo į tikybos pamoką, visi manėme, kad jis sumaišė. Išsiaiškinau, jog jis visiškai Dievu netiki, ir paklausiau, ar jo ieško. Jis man atsakė, jog ne. Čia baisiausia – žmogus ateina į mokyklą ir neieško atsakymų.
– Papasakokite savo įprastos dienos dienotvarkę.
– Būna labai įvairiai. Mokykloje turiu apie 6–7 pamokas, jos baigiasi 14.30 val., 15 val. dažnai būna Savivaldybėje posėdis, todėl turiu nedaug laiko, tik nuvažiuoti iki Mažeikių. Penktadienį esu pasidaręs laisvą dieną, nes daugiausia posėdžių ir kad nereikėtų keisti pamokų laiko, nes tuomet nukentėtų mokykla. Žinoma, dirbu ir namie, taip nėra, kad būčiau visiškai laisvas. Kelis vakarus per savaitę užsiėmimai su jaunimu. Anksčiau Mišiose dalyvaudavau kiekvieną vakarą, o dabar jos šiek tiek nukenčia.
Kartais sekmadieniai šiek tiek laisvesni, bet dažnai su ateitininkais važiuojame į Telšius, o tada bažnyčioje vėl: sutvirtinamieji, tėvų katechezė ir panašūs reikalai.
– Kaip įsijungėte į politinį gyvenimą? Papasakokite apie jį plačiau.
– Esu jau ketvirtą kadenciją, 16 metų, Savivaldybės taryboje. Pernai planavau išeiti, bet mane prikalbino ir dar pasilikau. Iš pradžių buvome prisijungę prie Akmenės, paskui į Mažeikius perėjome. Viekšniuose daug aktyvių žmonių, daug politinių tremtinių, kalinių buvo, su visai bendravome, dabar tebedraugaujame. Pirmą kartą pagal sąrašą patekau į Tarybą. Pirmieji metai buvo sunkesni, niekas neaišku. Dabar man čia patinka, nejaučiu jokio streso, darau viską, kaip man atrodo teisinga.
Matau, kaip žmonės keičiasi. Labai džiugu, kad mažeikiškiai darosi pilietiški. Jau nebepasakysi, nebenurodinėsi jiems, kaip reikia daryti. Prirenkame seniūnaičių, pirmininkų, o jie niekam nereikalingi. Ką jie daro? Renginius organizuoja. Kultūros darbą dubliuoja.
Pažįstu tokių vaikų, kurie turi keistą sindromą, jie persivalgydavo. Jie jaučia, kad nebegaus niekada to torto. Daugiau nebus tokios progos. Mūsų valdžioje, pastebėjau, kai kurie gal dėl amžiaus cenzo jaučia progą „prisivalgyti“, ir jie persivalgo, o paskui ir patys kenčia. Na, tai kam tu valgei... Pasidalinti reikėjo. Jie nuolat alkani. Žinoma, žmonės turi būti išmintingi. Ir tie, kurie renka, ir tie, kurie ateina.
Man patinka dabartinio susisiekimo ministro mintis: vienintelis viešumas mus išgelbės. Kiti pervargsta nuo viešinimo. Tai ką, jūs norit, kad jus apgaudinėtų? Tokių valdžia ir siekia.
Kažkada siūliau Savivaldybei: po kiekvieno skandalo nuimkim nuo lango po vėliavėlę. Metų pabaigoje mes suskaičiuosim, kiek liko vėliavėlių. Deklaruojame savo meilę Lietuvai, kabiname vėliavėles, širdeles, o vagys esam. Kyla klausimas, kaip valdžia naktį miega? Juk blogis niekada nemiega.
– Dažnas atvejis, kad į valdžią ateina žmonės dar su sąžine. Kas juos sugadina?
– Aplinka. Daktarams pavyko padaryti šiokį tokį lūžį. Atėjo nauja gydytojų karta, kuri kategoriškai nepriima kyšių, kas visuomenei neįprasta. Čia tu pabandyk būti sąžiningesnis, juk tave nužudys. Pavyzdžiui, kaip 11 mėnesių ieškojome dokumentų. Tai ką veikėt tuos mėnesius? Man gėda kalbėti būtų, gėda net klausyti. Žinot tą jausmą, kai žmogus kalba ir tu išgyveni jo gėdą. Daugelis jų augę dar sovietmečiu, kai buvo visai kitoks mąstymas. Pavogti iš kolūkio buvo „žestas“, todėl Lietuvai tapus laisvai, jie nebesugebėjo persiorientuoti. Kyla klausimas, ar jie tai daro sąmoningai? Turi praeiti dar karta. Šitie žmonės nėra pajėgūs. Kai dirbu mokykloje, pažįstu, kai vaikas meluoja. Iš kūno kalbos, iš elgsenos. Jie nervinasi. Jeigu esi teisus, ko tau nervintis? Kiekvienas renkamės savo kelią, savo gyvenimo būdą.
– Kokią nuomonę susidarėte apie Mažeikių valdžią?
– Tai kad nelabai ką ir girdžiu. Mane kaskart nustebina. Nesistengiu į visus valdžios reikalus gilintis. Mano supratimu, ten dirba žmonės, kuriems labai patinka rizika. Ten yra žmonės, kurie mėgsta ekstremalų gyvenimą, aš galiu jiems palinkėti tik sėkmės. Tegul jie mano, kad mes nesuprantame nieko. Aišku, mes nesame tokie naivūs ir viską suprantame, bet kad galėtum kalbėti, reikia tai įrodančių faktų. O valdžia nevagia pasikvietusi žiniasklaidą. Jie tai daro savam stiliuj. Jeigu nacionaliniu mastu politikams daromas spaudimas, tai ką reiškia savivaldoje padaryti spaudimą. Užtenka nueiti į kitą kabinetą ir pasakyti: „Daryk taip; nueik ir pasakyk taip.“ Juk čia vaikų žaidimai. Kaip sunku vesti posėdį, kai tu kiekvieną kartą girdi skirtingai. Arba gauni vieną dokumentą, pagal jį pasiruoši posėdžiui, o nuėjęs gauni kitą. Ką dažnai pastebiu, ypač administracijoje, kad jie patys meluoja – vienas dalykas, bet kai verčia meluoti pavaldinius, skaudžiausia ir gėdingiausia. Manau, kad taip su žmonėmis elgtis negalima.
Žmonėms trūksta sąmoningumo, eidami rinkti naujos valdžios, pamąstykit. Mūsų visuomenė tiki visais, kas tik ką pasakė. Reikia išminties atsirinkti.
– Kartais nėra iš ko rinktis, o jei ir yra, kaip ir sakėte, vėliau valdžia „sugadina“.
– Jeigu nėra iš ko rinktis, iš kelių blogybių rinkimės mažiausią. Reikia auginti lyderius, jie turi būti motyvuoti, su charakteriu. Vienas dalykas yra informuoti, o kitas – suformuoti. Jeigu jaunuolis padarė nusikaltimą, jis nėra kaltas, juk jis tam ir buvo auginamas, ruošiamas. Jie negali užaugti vienas, reiškia, mūsų kultūra jį formuoja.
– Vadinasi, reikia kuo daugiau investuoti į jaunimą.
– Žinoma. Jeigu norime turėti gerą ateitį. Ir pati kultūra turi būti atsakinga. Nuo pat vaikystės į vaikus kišame visokias šiukšles, o paskui tikimės, kad jis užaugs patriotas, mylintis žmones, atsidavęs, pasiaukojantis. Taip nebus. Pirmojoje krikščionių bendruomenėje jeigu kažkas kažką pavogdavo, to žmogaus nebardavo. Jis atsiprašydavo, turėjo pavogti, nes jam to daikto labai reikėjo.
– Kokia mintimi vadovaujatės gyvenime, politikoje?
– Šiuo metu bandau prisijaukinti vieną Šventojo Rašto citatą: „Ar gyvename, ar mirštame, gyvename Viešpačiui.“ Buvau lyderystės konferencijoje ir man labai patiko vien ta idėja, kurią norėčiau įgyvendinti savivaldoje – kiekviename sutiktame žmoguje turi padauginti žmogiškumą.
– Ką palinkėtumėte skaitytojams?
– Linkiu gyventi Lietuvą. Kiekvienas švęskim, stenkimės bent kruopelyte daryti gerus dalykus ir teisingus sprendimus.
Autorės nuotrauka
