Su ūkininke Jolita Gabrinovičiūte susipažinome per Švenčionių „Rudens kermošių“. Išties, pamačius gražią, stilingai apsirengusią jauną moterį, net mintis nekilo, kad tai Švenčionių rajono konkurso „Metų ūkininkas 2017“ nugalėtoja. „Darbas yra darbas, bet niekada nepamirštu, kad gyvenimas prabėga, kad esu moteris ir kad bėgimo rate reikia rasti laiko sau. Gal kartais mažiau miegu, bet leidžiu sau skirti laiko ir moteriškumo puoselėjimui“, – šypsosi jauna moteris.
Netikėtas gyvenimo posūkis
Tikriausiai gyvenimas ir įdomus netikėtais posūkiais. Tokiu posūkiu būtų galima pavadint ir Jolitos apsisprendimą imtis ūkininkauti. „Esu baigusi kelis universitetus. Turiu magistro laipsnį. Inžinerinę nekilnojamojo turto vadybą studijavau Vilniaus Gedimino technikos universitete. Paskui – Tarptautinės prekybos magistro studijos Vilniaus universitete“, – pasakoja mergina. Kaip ir daugelis šiuolaikinių jaunų žmonių, baigusi studijas ji keliavo po pasaulį, dirbo įvairiose kompanijose. Gyvendama Barselonoje mokėsi ispanų kalbos. Ji laisvai kalba keturiomis užsienio kalbomis. Vadovavo ne vienam tarptautiniam projektui. Vienas paskutiniųjų buvo susijęs su vėjo jėgainėmis. Prieš septynerius metus sugrįžimas iš Prancūzijos į tėvų namus Šutų kaime buvo lemtingas. „Reikėjo tėvams sustiprinti entuziazmą, ūkyje – kitokio požiūrio į verslą, – apie savo sprendimą sėkmingą karjerą tarptautinėse kompanijose iškeisti į ūkininkavimą pasakoja Jolita ir priduria, kad ūkininkavimas jai nebuvo svetimas. –Kiek pamenu, pas mus visada būdavo kelios karvutės. Mama ir tėtis labai darbštūs žmonės ir visada šalia pagrindinio darbo jie visada turėjo papildomų pajamų šaltinį.“Nuo mažumės kartu ji su broliu Vienantu padėdavo tėvams. O svarbiausia, mergina visada mylėjo gyvulius ir kiekvienam jų juto pagarbą. „Aš visas savo karvutes mergaitėmis vadinu, kiekviena turi savo vardą, savo charakterį, – su užsidegimu savo daugiau kaip 400 bandą, iš kurių beveik pusė yra melžiamos karvės, pristato Jolita. – Gyvenime būna visko, būna visokių akimirkų ir nuotaikų, bet kai nuvažiuoju pas savo mergaites, jos veikia kaip antidepresantas. Ateina, pabučiuoja, nulaižo, iškart pajunti nusiraminimą. Ir labai sunku išbrokuoti kažkurią karvutę. Iki paskutiniųjų stengiuosi jas visas išsaugoti. Juk ne visada svarbiausia produktyvumas. Dėl kiekvienos jų kovoju iki paskutinės minutės. Neseniai viena susirgo. Neleidau išvežti, bandžiau išgydyti. Gaila, nepavyko. Kai tenka su kuria atsisveikinti, su ašaromis ją išlydžiu. Ir brolis myli gyvulius. Turime belgų mėlynąjį. Jau laikas būtų jį išvežti, bet brolis vis: tegul jis vaikščioja – ne pinigai juk svarbiausia.
Paklausta, kokios veislės jos karvutės, mergina nusijuokia: banda labai spalvinga. Pirmąsias juodmarges pirko su mama Šakių rajone. Kitas jau pirko ji pati iš Pasvalio rajono. Tad dabar jos bandoje – ištisas margumynas. „Man gražu, – šelmiškai priduria Jolita. – Ir mano ferma neįprasta. Jos stogas ryškiai geltonas.“
O prieš kelias savaites Jolitos ūkyje – naujas gyventojas. „Prieš kelias savaites atvažiavo žmonės ir sako: žinome, kad jūs mylite gyvuliukus, paimkite vieną karvutę. Pasirodo, Vilniuje, prie Belmonto restorano, buvo besilaukianti telyčaitė. Jos šeimininkė mirusi, Be to, telyčaitė kartais ir į restoraną įsisukdavusi, stalus pavartydavusi. Atidavė man ją už labai minimalią kainą, nes sakė, kad nori atvažiuoti, pabūti su ja. Sutikau. Sakau, gerai, vežuosi. Taip ir tapo mano gyventoja. Labai miela karvutė“, – Muse pasidžiaugia Jolita.
Žemės kaina
Tačiau kelias į sėkmę nebuvo lengvas. Didžiausias ūkininkų išbandymas – žemė. Jos kainą Danutė ir Vaclovas Gabrinovičiai pajuto vos įregistravę ūkininkų ūkį – 1991 metais. „Jų sumanymas ūkininkauti nebuvo draugiškai sutiktas. Kolchozas nenorėjo žeme dalintis, tad dėl jos tėvukams teko nemažai sveikatos, jėgų ir laiko padėti“, – apie tėvų vargus užsimena mergina.
Tačiau vargai dėl žemės neužsibaigė kartu su kolchozų griūtimi. Prieš ketverius-penkerius metus buvo kilęs daug laiko ir sveikatos iš ūkininkų pareikalavęs konfliktas su Nacionaline žemės tarnyba dėl pirmųjų sklypų – dėl kurių ūkininkavimo pradžioje Danutė ir Vaclovas Gabrinovičiai kryžiaus kelius ėjo. „Tada žemėtvarkininkai iš seniūnijų buvo perkeliami į steigiamus nacionalinės žemės tarnybos skyrius ir per reformas tiesiog ėmė ir pasiklydo kai kurie dokumentai. Tarp jų dingo ir tėvuko prašymas pirkti žemę. Kiek bevaikščiojome į Nacionalinės žemės tarnybos Švenčionių rajono skyrių, visada išgirsdavo: palaukite, viskas tvarkoje, pakviesime. Taip ir laukėme pakvietimo, o vieną gražų pavasario rytą gavome laišką, kad žemės, kurią mes jau daugelį metų dirbame ir kurią tėvukas norėjo nusipirkti, jau yra kitas savininkas – dabar jau buvęs Nacionalinės mokėjimo agentūros darbuotojas Petras Skyrelis. Dar gabalą žemės atsirėžė Nacionalinės žemės tarnybos darbuotoja. Iš viso praradome 22 hektarus, – patirtos neteisybės negali pamiršti jauna ūkininkė. – Dabar dalį žemės nuomojamės, dalį dirbame pagal panaudos sutartį. Dalis mūsų dirbamos žemės priklauso vadinamiesiems sofos ūkininkams. Kitos išeities nėra. Reikalinga žemės pašarams ruošti.“
Kelias link modernaus ūkio
Ūkininkai vysto pieno ūkį. Investuodami savo uždirbtas pajamas, pasinaudodami ankstesnių laikotarpių ES parama, Danutė ir Vaclovas Gabrinovičiai pirko pašarams ruošti, žemei įdirbti reikalingą techniką. Pasirinkusi jaunosios ūkininkės kelią jų duktė Jolita nusprendė savo mergaitėms įrengti naujus ir modernius namus. Pasinaudodama ES parama jauniesiems ūkininkams, ji pastatė naują modernią fermą. Joje – moderni, garsios vokiečių firmos melžimo, pieno šaldymo ir kita pieno ūkiui reikalinga įranga. Karvių guoliuose pakloti patogūs guminiai kilimėliai. Šaltame palaido galvijų laikymo tvarte įrengtos pašildomo vandens gertuvės. 16 vietų melžimo aikštelės sienos išklotos vientisa nerūdijančio plieno danga. „Ji saugi karvutėms, patogi darbuotojams prižiūrėti. Ir tarnauja ne vienerius metus. Kai kas juokauja, kad ir žmonės ne visi taip negyvena, kaip mano mergaitės. Reikia nebijoti investuoti į gyvulio gerovę. Kuo geresnes sąlygas sukursime karvutėms, tuo geresnius rezultatus turėsime, – patirtimi dalijasi Jolita ir priduria, kad išsirinkti įrangą jai padėjo brolis Vienantas, su kuriuo ji dirba ranka rankon. – Kaip galvoje yra du pusrutuliai, taip du smegenų pusrutuliai mūsų ūkyje mudu su broliu esame. Nežinau, kaip be jo tvarkyčiausi. Pašarų ruošimas, technikos parinkimas – tai jo rūpestis. Tokio darbuotojo tikrai negalėčiau nusisamdyti. Meilė žemei, matyt, mūsų šeimoje į kraują įaugusi. Ir Vienanto sūnus Justas, nors jam 18 metų, kiek leidžia mama, tiek iš Vilniaus atvažiuoja. Ir laiką leidžią ne prie kompiuterio, bet dirbdamas su traktoriumi.“
Pasiteiravus, ar būtų galėjusi modernizuoti ūkį, jei ne ES parama, Jolita neslepia: susikurti tokios pradžios, kokią dabar turi, tikrai nebūtų galėjusi. „Nors nemažai investavome ir savo lėšų, bet būtent ES parama padėjo susikurti inovatyvų ūkį ir pasidėti neprastą pagrindą tolimesnei plėtrai, bet ir ji, esant šiandieninėms pieno supirkimo kainoms, be paramos beveik neįmanoma“, – pripažįsta jaunoji ūkininkė ir užsimena apie planus statyti dar vienus namučius savo mergaitėms, darbą fermoje robotizuoti. Kad nereikėtų kartoti vargų, kuriuos teko patirti statant dabartinę fermą, jau dabar naujiems darbams pradeda rengtis.
Fermą robotizuoti skatina ir norinčių joje dirbti žmonių trūkumas. Pasak Jolitos, daug kam fermą vis dar asocijuojasi su sovietiniais laikais. Kadangi beveik visi darbininkai atvykę iš kitų Lietuvos regionų, jie visi apgyvendinami. Pastaruoju metu Jolita vis dažniau pamąsto apie ukrainiečių priėmimą ir įdarbinimą ūkyje. „Ukrainiečių požiūris į darbą dar nėra iškreiptas. Lietuvoje tą požiūrį labai iškreipia socialinės pašalpos. Jomis vis dar piktnaudžiaujama. Socialinės pagalbos sistema Lietuvoje nėra gerai sustyguota“, – svarsto ūkininkė.
Svarbu partnerystė
Dėl pieno supirkimo kainų Jolita nieko nekaltina. „Žinoma, būtų gerai, jei už pieną daugiau būtų mokama, bet Lietuva yra pasaulio dalis ir ją veikia pasaulinė rinka. Juk kainos auga ne vien Lietuvos parduotuvėse, – apie esamą padėtį kalba ūkininkė. –Mūsų perdirbėjai savo produkciją realizuoja ne vien Lietuvos rinkoje. Galbūt vietos rinkoje parduoda tik nedidelę jos dalį. Mūsų šalies rinka labai maža ir neturi įtakos kainoms. Svarbiausia, kad iš savo darbo gauname pelną. Tegul ir nedidelį, bet turimą galimybę investuoti į ūkių modernizavimą.“
Jolitos nuomone, verslo sėkmę lemia sėkminga partnerystė. Pastaruoju metu ji patenkinta savo partneriu „Rokiškio sūris“. Tai liudija ir Jolitos pagerbimas tradicinėje Švenčionių šventėje „Rudens kermošius“. Jos pasveikinti atvyko šios įmonės atstovės. „Žinau, kad iškilus bet kokiai problemai, sulauksiu jų paramos, – pabrėžia Jolita ir su apgailestavimu priduria, kad su ankstesniu partneriu – Pienas.lt – buvo susiklostę ne patys geriausi santykiai. – Dėl jų ne sykį ėdžiose esu raudojusi.“
Geru žodžiu Jolita Gabrinovičiūtė mini ir Ignalinos kredito uniją. „Laikotarpiu yra visokių, bet visada sulaukiu geranoriško bendradarbiavimo“, – partneriais pasidžiaugia ūkininkė.
Deja, kol kas nėra didesnio valstybės pasitikėjimo ūkininku. „Ūkininkavimą apsunkina biurokratiniai reikalavimai. Dabar ūkininkas yra priverstas turėti darbuotoją, kuris atsakingas už popierizmą. Mano manymu, ūkininkai esame apkrauti bereikalingų dokumentų pildymu. Kiekvienas žingsnis turi būti užfiksuotas dokumentuose. Susidaro įspūdis, kad biurokratinis aparatas, užuot palengvinęs darbą, mus stengiasi apkrauti papildomais darbais ir kaišioja lazdą į ratus. Iš susidūrimų su biurokratais beveik vien negatyvūs įspūdžiai. Kad ir blogo pieno registravimas. Kiekvieną dieną reikia jį pildyti. Jei to žurnalo neturėsi, būsi nubaustas. Kai atvažiuoja tikrintojas, mes juntame baimę, nes jų nuostata – suradus kokią klaidą ne padėti, bet bausti. Suprantu, jei kažkas piktybiškai daroma, tada kažkokių priemonių gal ir reikia imtis, bet kai stengiesi dirbti sąžiningai, jie turėtų atvažiuoti su nuostata padėti“, – mano Jolita.
Tiesa, gerų poslinkių, berods, atsiranda. Kai visi tikina, kad naujai pastatyto objekto valstybinis pridavimas yra tikras kryžiaus kelias, Jolitos patirtis visiškai kitokia. „Buvau nustebinta pagalba, kurios sulaukiau iš Švenčionių rajono savivaldybės specialistų ir be jokio vargo viską susitvarkiau“, – pasidžiaugia ūkininkė Jolita Gabrinovičiūtė.
Genovaitė Paulikaitė
