Liepos 29 d. Mažeikių turizmo ir verslo informacijos centro salėje įvyko antrasis ciklo „Prijaukinti vakarai“ renginys – susitikimas su rašytoja Sara Poisson „(Ne) jaukus kūnas. (Ne) jauki kalba“, kuriame kalbėta ir apie naujausią jos knygą „Grožio mašina“
Pakvietė į susitikimą
Menų studija „Erdvė“, kurios vadovė – Eglė Mažonienė, pakvietė mažeikiškius vėl išvysti ir pabendrauti su 1964 m. Plinkšių kaime gimusia, 20 metų Mažeikiuose gyvenusia ir kūrusia, Lietuvos skaitytojus ir literatūros kūrėjų bendruomenę nuolat stebinančia Rasa Čergeliena (Sara Poisson) bei pasidalinti įspūdžiais apie devintąją rašytojos knygą, esė rinkinį „Grožio mašina“.
E. Mažonienė nepagailėjo laiko ir jausmų, kad kuo plačiau atskleistų autorės Saros Poisson individualybę, išsakė savo potyrius bei refleksijas, padėdama rašytojai jaustis savai, neužmirštai.
Pasak autorės, „Grožio mašinos“ tekstai supinti iš atsiminimų, savivokos ir tapatybės gijų voratinklio, tačiau kartu tai atviras tekstas, kalbantis apie žmogiškąją patirtį, kuri neturi baigtinumo ar aiškių atsakymų. Kalbėdama apie sekmadienio popietę, buvusi mažeikiškė sakė: „Žodis „pristatymas“ man kažkodėl asocijuojasi su statybomis, kai reikia kažką prie kažko pristatyti, ir jis labai toli nuo literatūros.“
Išliks savu miestu
„Mažeikiai man kelia ir turbūt visada kels tam tikras emocijas, išliks savu miestu. Čia prabėgo mano gražiausi jaunystės metai, čia užaugo dvi dukros, liko pamiltas senamiestis ir jo siaurutės gatvelės, buvęs redakcijos „Lietuvos rytas“ pastatas ir daug kitų mielų prisiminimų. Savo kūryboje mėgstu žaisti žodžiais, tai savotiškas mano flirtas su skaitytojais. Pastebiu, kad su laiku (amžiumi) darausi labai rami. Gamtoje viskas vyksta natūraliai ir todėl nesureikšminu savo buvimo, o tiesiog gyvenu savo gyvenimą šalia kitų žmonių. Gyvūnai ir gamta miršta, bet juk nieko tokio tragiško neįvyksta. Šiandien džiaugiuosi, kad žmonės mane priima. Kažkam mano tekstai patinka, o kažką suerzina. Gerbiu visas nuomones“, – sakė rašytoja Sara Poisson.
Mažeikių Merkelio Račkausko gimnazijos lietuvių kalbos mokytoja Ona Kelpšienė prisipažino, kad ilgisi autorės eilėraščių ir kad naujoje knygoje „Grožio mašina“, pasak vienos kritikės, „viskas labai tikra ir taip, kaip turi būti“, ir ji su tuo visiškai sutinkanti. Jai, kaip pedagogei, itin įdomūs buvo mokytojų portretai, kai skaitydamas bandai ieškoti realių atitikimų ir netgi bandai kažką atpažinti, taip pat akcentavo, jog mintys yra chaosas ir tik suguldytos į tekstą jos tampa kūryba.
Buvusi mokytoja ir bičiulė Gajutė Abelkienė atkreipė dėmesį, kad Mažeikiuose Rasą retai matydavome tokią labai gražiai besišypsančią ir švytinčią. „Esame tos pačios kartos ir sistemos žmonės, mūsų prisiminimai panašūs. Šioje knygoje radau ir praėjusio savo gyvenimo detales: mokytoją, pėdkelnes, akinius juodais rėmeliais ir kt. Apima nostalgija sugrįžus ten, iš kur kažkada išėjai. Mano mintyse ir gyvenime Rasa visada ir liks Rasa, nes mūsų keliai eina šalia vienas kito, tik jos – kaip geležinkelio bėgiai, o mano – kaip šalia vingiuojantis takelis.“
Pamėgo rašyti laiškus
Atsakydama į klausimus, Sara Poisson apgailestavo, jog jos kūryboje poezijos dabar mažiau: „Ji dažnai įsikūnija į eseistiką. Ne paskutinę vietą užima ir tai, kad poezija nėra komercinis žanras, todėl nuolatos reikia ieškoti finansavimo, leidėjų, rėmėjų. Tam reikia specialiai pasiryžti ir eikvoti me tik lėšas, bet ir kitus žmogiškuosius resursus. Nebeturiu tam energijos. Gal kas pasiūlys išleisti arba finansuoti naują poezijos knygą?
Nelabai seniai atradau malonumą parašyti laišką ne kompiuteriu, o ranka. Kažkada mano senelis buvo Laužadiškio (Biržų r.) pradžios mokyklos direktorius, o močiutė – šios mokyklos mokytoja. Joje mokėsi žymus išeivijos poetas, kinematografininkas Jonas Mekas. Savo archyvuose radau senų to laikmečio fotografijų ir taip kilo idėja parašyti jam laišką, bet ne kompiuteriu, o ranka.“
Literatūrinės popietės dalyviai turėjo puikią progą dalyvauti surengtoje viktorinoje ir laimėti Saros Poisson ranka rašytus laiškus bei kitas malonias dovanas.
Popietės pabaigoje viekšniškis Eugenijus Paulauskis, kažkada buvęs R. Čergelienės kaimynas Mažeikiuose, pradžiugino rašytoją parodytu dėmesiu ir gėlių puokšte. Beje, knygoje „Grožio mašina“ palikta vietos ir kaimynams. Savo kūrybos dainas dovanojo literatė Vilhelmina Imbrienė.
Trumpai apie autorę
Sara Poisson (tikrasis vardas – Rasa Čergelienė) – poetė, prozininkė, eseistė. Gimė 1964 m. birželio 30 d. Plinkšėse, Mažeikių rajone. 1982 m. baigė Panevėžio Juozo Balčikonio vidurinę mokyklą. 1983–1990 m. studijavo Vilniaus universiteto Istorijos fakultete ir įgijo žurnalistės kvalifikaciją. Viena pirmųjų darboviečių – „Panevėžio balso“ redakcija (1988–1992 m.). 1992–2007 m. dirbo dienraščio „Lietuvos rytas“ korespondente, 2007–2013 m. bendrovės „ORLEN Lietuva“ Komunikacijos skyriuje. Nuo 2013 m. – nepriklausoma žurnalistė ir rašytoja. Nuo 2005 m. pasirodžiusios novelių knygos „Šmogus“ pasirašo slapyvardžiu Sara Poisson. Kūrybą publikuoja kultūrinėje spaudoje, eilėraščių įtraukta į „Poezijos pavasario“, „Poetinio Druskininkų rudens“, „Po šiaurės dangum“, „Diemedžio vakarų“ ir kitus almanachus, įvairius rinkinius, taip pat ir išleistus užsienio kalbomis. Dalis kūrybos išversta į anglų, vokiečių, lenkų, olandų, ukrainų, gruzinų, rusų, baltarusių, latvių kalbas. Fotografuoja, dalyvauja parodose, surengė keletą autorinių parodų. Nuo 2003 m. – Lietuvos rašytojų sąjungos narė.
Vytas ALEKNAVIČIUS
Autoriaus nuotraukos
