Gajutė ABELKIENĖ
Penktadienį Mažeikių muziejuje atidaryta žinomo fotomenininko, Mažeikių rajono garbės piliečio Jono Strazdausko jubiliejinė nuotraukų paroda, kurioje, pasak autoriaus, kaip giminės suėjo darbai iš įvairių ciklų. Jubiliejų švenčiantį menininką sveikino Mažeikių rajono savivaldybės atstovai, artimieji, kolegos, draugai, jo meno gerbėjai.
Linkėjo kūrybinės sėkmės
Pradėdamas renginį, muziejaus direktorius Vaidotas Balzeris pasidžiaugė, jog šiemet daug sukaktuvių, rengiamos jubiliejinės parodos, tarp kurių ir J. Strazdausko fotoparoda, taip pat žemaitiškai perskaitė ištrauką iš Viktorijos Daujotytės knygos, kurioje kalbama būtent apie parodos autorių.
Su J. Strazdausko biografija supažindino muziejininkas Vytautas Ramanauskas: „Tai pats seniausias, ilgiausiai dirbantis fotografas. Gimęs Bukončių kaime, pradėjo fotografuoti, kai kaime dar nebuvo elektros. Paskui jaunųjų korespondentų kursai ir darbas laikraštyje „Pergalės vėliava“. Laikui bėgant Jonas viską išmoko, net fotografuoti pirmąjį partijos sekretorių Petrą Griškevičių. Fotokorespondento darbas truko 43 m. Pirmoji paroda surengta 1970 m. Mažeikių muziejuje. Potraukis menui visada buvo šalia darbo.“
Jubiliatą sveikino Mažeikių rajono savivaldybės mero pavaduotoja Irena Macijauskienė. Linkėdama svarbiausia sveikatos, vicemerė įteikė mero Antano Tenio padėkos raštą ir krepšį dovanų, padėsiančių saugoti sveikatą.
Muziejaus darbuotojai padovanojo kitų fotografų darytas I. Strazdausko muotraukas ir muziejaus ženkliuką.
Kūrybinės sėkmės, sveikatos ir daug gražių kadrų linkėjo artimieji, sveikino Kultūros ir sporto skyriaus specialistai, Seimo nario Kęstučio Bartkevičiaus padėjėja Eglė Bernotienė, žiniasklaidos atstovai, svečiai iš Papilės ir Kelmės, kolegos fotografai.
Smagi vaikystė
„Būdui žemaičių“ pasakodamas apie savo vaikystę, J. Strazdauskas džiaugėsi, jog ji buvo smagi: „Prabėgo ji Bukončiuose, Plechavičių gimtinėje. Augino mane senelis ir mama. Mamai reikia dėkoti, kad paleido į gyvenimą. Taip man ir nepapasakojo gyvenimo peripetijų. Senelis paaugino, o tėvo taip ir nepažinau. Atsimenu tik tiek, kad tėvas nustūmė į griovį, sakydamas: „Bėk bėk bėk...“ Žinau tik, kad ketvirtadieniais būdavo šventė. Toks svetimas žmogus pasakydavo ateiti 12 val. prie miško ir jis paveš ant dviračio per gyvenvietę. Kažkada vėliau buvau su juo susitikęs, jis žadėjo daug ką papasakoti, bet taip ir nuėjo viskas užmarštin. Senelis su mama buvo griežti, bet mama iš trijų seserų buvo labiausiai prispausta, kaip dabar pagalvoju. Mama gyveno pas senelį, prarado sveikatą, nes teko sunkiai dirbti.“
Iš pradžių, pasak menininko, mokėsi Bukončių pradinėje mokykloje, paskui perėjo į Židikų mokyklą, tačiau direktoriui nepatiko, kam pradėjo rašinėti į laikraštį: „Jis visaip bandė manęs atsikratyti. Aš piešdavau, drožinėdavau, tai užduodavo darbų rytdienai nupiešti, o per piešimą nukentėdavo kitos pamokos. Rašydavau žinutes į laikraštį ir nekantriai laukdavau to numerio.“
Fotografo kelias
J. Strazdausko teigimu, būdamas gal penktoje klasėje, iš mamos iškaulijo penkis rublius ir įsigijo fotoaparatą „Smena“, paskui atsirado kaimynas, kuris užsiėmė fotografija: „Kartą parvežė iš mokyklos ir pasakė, kad norėtų, jog aš išleisčiau knygą. Tada pagalvojau, kada aš tau tą knygą išleisiu. Dabar jų jau ne viena klajoja po pasaulį.“ Pasak parodos autoriaus, pirmoji nuotrauka buvo tėviškės, vėliau jau nuotraukos keitėsi.
Prisimindamas pirmąsias savo, kaip fotografo, dienas, menininkas pasakojo, jog tuo metu elektros dar nebuvo, tai prisipirkdavo baterijų, susijungdavo lempas, pasidarydavo ryškalą, sumerkdavo rankas ir skaičiuodavo iki 200 ir daugiau, kol gaudavo gerą rezultatą: „Buvo azartas daryti pačiam, bet mokyklos direktoriui mano veikla nepatiko, jis norėjo, kad aš išeičiau jau po aštuonių klasių, tačiau mama nesutiko, ir teko mokytis toliau. Vidurinės nebaigiau, smukdė mane. Išeidavo pasakoti damos, gaudavo penketus, o man sakydavo, kad silpnas ketvertas arba geriau stiprus trejetas, bet parašydavo dvejetą, anot direktoriaus, kad dar labiau stengčiausi, – su apmaudu pasakojo J. Strazdauskas. – Prirašo, būdavo, dvejetų, paskui grasindavo, kad paliks antriems metams. Tada ir pasakiau, kad tegu daro, ką nori.“
Vasaromis važinėdavosi su laikraščio „Pergalės vėliava“ darbuotojais, taip pradėjo dirbti. Vidurinės nebaigė, tačiau jį prižadėjo priimti į redakciją vietoj išvykusios mokytis fotokorespondentės, bet pasakė, kad reikės važinėtis į spaustuvę, vežti cinkografiją, nuotraukas.
Darbas tarsi akmens amžiuje
„Dar vasarą važiuodavau į komandiruotes svetima pavarde. Važiuodavau į Šiaulius, o darbas buvo kaip akmens amžiuje. Reikėdavo atitaikyti vietą, kad nebūtų didesnė ar mažesnė nuotrauka. Šiauliuose nuotraukas braižydavo, tai pradėjom važiuoti į Klaipėdą, – pasakojo J. Strazdauskas. – Reikėdavo laukti ilgai, kol susidraugavau su cecho meistru. Vilniuje irgi panašiai buvo. Žiūrėsi, kad tik prasmuktum į vidų, greičiau atiduotum nuotraukas. Retušuotojas retušuodavo nuotraukas ir perduodavo toliau. Reikėdavo atsilyginti kuo nors, tai darbininkai jau mane pažindavo, o kiti užtrukdavo ilgai, tai vėliau siųsdavo į spaustuvę tik mane. Kartą buvo sulaikę mane, kadangi atvažiavau kita pavarde, bet paskambino į redakciją ir išsiaiškino, tik į namus teko grįžti naktį pėsčiomis.“
Pasak fotografo, reikėjo žinoti, ką ir kaip fotografuoti, viskas buvo ribojama: „80 nuotraukų reikėdavo padaryti veltui, už kitas jau mokėdavo. Juostos skirdavo 300 metrų metams ir turėjai išsitekti, o „Zenito“ aparatai gesdavo. Fotoaparatą pavyko gauti irgi tik per pažintis. Per tą laiką, kaip aš vadinu, akmens amžių, perėjau visą procesą, sužinojau, kodėl vieną kartą nuotraukos geros, kitą kartą – prastos. Vykdavo įvairūs seminarai, mokymai, diskutuodavome apie laikraščius, rimtomis temomis. Kai atėjo skaitmena, darbas gerokai palengvėjo.“
J. Strazdauskas apgailestavo, jog žurnalistinės fotografijos kaip ir neliko, daugiausia publikuojamos nusikaltėlių, sukčių ir kitų nedorų žmonių nuotraukos, nebeliko nieko gražaus nei laikraščiuose, nei televizijoje: „Norvegų nuomone, turėtų būti publikuojama, kas gražu, įdomu. Mažeikiai kaip ne kaip keičiasi, gražėja, bet mes vis stengiamės matyti, kas negerai, o ne kas pasikeitė. Tas pats demonstruojama ir per televiziją.“
Jaučiasi laimingas
Pasak jubiliato, kai darbas laikraštyje nusibodo, ėmėsi kitos veiklos: rengti komkursus, parodas, leisti fotoalbumus apie Mažeikius ir kitomis temomis: „Nusibodo vis tas pats ir tas pats, tada prasidėjo važinėjimai. Surengėme konkursą „Gyvos žemės mintys“, kuris tebevyksta iki šiol, „Gimtinės spalvos“. Kol nuvažiuoji iki Kauno, daug ką gali nufotografuoti. Prie Papilės gražūs vaizdai, o jei pro Plungę važiuoji, tai iki Kryžkalnio, žiūrėk, jau kokios aštuonios nuotraukos išeina. Pamatai, kad rūkas eina, jau reikia spausti. Taip po truputį ir kaupiasi. Pagalvoji, kad apie bažnyčias reikia parodą padaryti, vėl fotografuoji. Taip pat ir rūkai. Man patikdavo jotografuoti senolių portretus. Jų veiduose tokia išmintis, gyvenimo akys. Jie ne tokie surūgę kaip mes. Sakydavo: „Apsaugok, seniūne, nuo banditų, daugiau mums nieko nereikia.“ O knygos, kai išeina viena knyga, po jos kita ir trečia... Dar žiūri, ar gali iš savęs daugiau išspausti, ar ne. Taip ir gaunasi, tada atsiranda azartas, susirandi spaustuvę, fotografuoji. Papilės seniūnas davė sąrašą ir fotografuoji, kaip tau geriau atrodo. Būna, kad pagalvoji, kurių galų užsiėmei, bet rytinis gaidžių giedojimas, gervių pulkai skatina kurti ir tada pagalvoji, koks aš laimingas... Dar yra žemaitiškas užsispyrimas, jeigu užsibrėžiau, turiu padaryti.“
J. Strazdausko įsitikinimu, parodų reikia žmonėms, kad galėtų pasidžiaugti, atsipalaiduoti, nes jie per daug rūstūs, pikti: „Šioje parodoje nuotraukos kaip giminės suvažiavo iš visokių ciklų, bet dar ne iš visų, o mokinių – mano tokia nuostata – jeigu domisi, nori išmokti – pamokysiu, parodysiu, jei ne – nėra ko vargti.“
