Europos Sąjungos valstybėms narėms siūloma nustatyti tikslą iki 2030 m., palyginti su 2020 metais, maisto atliekų susidarymą maisto perdirbimo ir gamybos sektoriuose sumažinti 10 proc., o mažmeninės prekybos ir vartojimo sektoriuose (restoranuose, maitinimo paslaugų įmonėse ir namų ūkiuose) vienam gyventojui tenkantį kiekį – 30 proc. Tokie pasiūlymai numatyti Europos Komisijos liepos pradžioje pateiktame priemonių pakete, kuris padės mažinti maisto atliekų susidarymą ir tinkamų šių atliekų tvarkymą.
Iki 2027 m. pabaigos bus atlikta oficiali valstybių narių pažangos peržiūra ir numatyta galimybė pakoreguoti tikslus, jei iš įrodymų bus matyti, kad ES gali dar labiau prisidėti prie pasaulinio siekio, numatyto Jungtinių Tautų darnaus vystymosi darbotvarkėje – iki 2030 m. 50 proc. sumažinti maisto atliekas vienam gyventojui mažmeninės prekybos ir vartotojų lygiu, mažinant maisto nuostolius visoje maisto gamybos ir tiekimo grandinėje.
Remiantis 2021 m. Žemės ūkio ministerijos užsakymu atliktu tyrimu, maistas Lietuvoje švaistomas visose srityse, kol keliauja nuo ūkio iki stalo. Vienam gyventojui per metus tenka 141 kg maisto atliekų. 21 proc. išmetamo maisto susidaro žemės ūkio sektoriuje, 4 proc. gamybos sektoriuje, 13 proc. prekybos sektoriuje, 1 proc. viešojo maitinimo sektoriuje ir net 61 proc. namų ūkiuose. Atmetus maisto praradimus vienas gyventojas per metus vidutiniškai iššvaisto 105,7 kg maisto, iš kurio net 86 kg susidaro namų ūkyje.
Europos Sąjungoje maisto atliekų kiekis vienam gyventojui svyruoja nuo 68 kg Slovėnijoje iki 397 kg Kipre. Pagal 2020 m. duomenis, ES vidutiniškai vienam gyventojui tenka 127 kg maisto atliekų.
Remiantis Eurostat duomenimis, Lietuva pagal vienam gyventojui tenkantį maisto atliekų kiekį, 137 kg, užima 15 vietą iš 23 duomenis pateikusių ES šalių narių.
Pagrindinės maisto švaistymo priežastys šalyje yra šios: nepakankamas apsipirkimo ir patiekalų planavimas, nepalanki apsipirkimo aplinka, pvz., tokie reklaminiai šūkiai kaip: „Pirk vieną ir gauk antrą nemokamai!“ skatina impulsyviai pirkti per daug. Taip pat neteisingai suprantamas maisto produktų žymėjimas „geriausia iki“ ir „tinka vartoti iki“, todėl tinkami vartoti produktai išmetami.
Įtakos turi ir nepakankami maisto produktų naudojimo, patiekalų gamybos įgūdžiai, pvz. valgio gaminimas iš turimų maisto produktų, likučių panaudojimas, sunkiai ištuštinamos arba per didelės pakuotės, perdėtas dėmesys estetikai, kai pažeisti, kreivi vaisiai, daržovės laikomi nepatraukliais.
Maistas švaistomas ir dėl standartizuoto porcijų dydžio restoranuose, kavinėse ir valgyklose, maitinimo įstaigoms sunku prognozuoti klientų kiekį, gamintojams ir pardavėjams kyla atsargų valdymo iššūkiai, aukšti produktų kokybės standartai mažmeninėje prekyboje, perteklinė kai kurių produktų gamyba arba paklausos nebuvimas tam tikru metų laiku.
Pasitaiko atvejų, kai padaromos gamybos klaidos, produktai ir jų žymėjimas neatitinka specifikacijų, pažeidžiami produktai ir pakuotės žemės ūkyje ir maisto gamybos srityje, kai maisto produktai netinkamai laikomi ar transportuojami (pvz., šaldytuvų temperatūra). Be to, visuomenei trūksta žinių apie maisto švaistymo socialinį ir finansinį poveikį.
Sprendžiant maisto švaistymo problemą numatyta įgyvendinti viešinimo priemones maisto švaistymo mažinimo ir maisto atliekų prevencijos, gyventojų maisto naudojimo įgūdžių ugdymo temomis.
Aplinkos ministerijos nuotrauka
