Žinomas Lietuvos gamtininkas, vienas pirmųjų Česlovo Kudabos premijos laureatų Henrikas Gudavičius balandžio 10-ąją šventė 80 metų jubiliejų. Gimtadienio išvakarėse su Henriku kalbėjomės apie tai, su kokiomis mintimis jis pasitinka gimtadienį, kokiais gyvenime nuveiktais darbais labiausiai šiandien džiaugiasi.
Vis dar savanoriaujate Dzūkijos nacionaliniame parke, rūpinatės retųjų ir vaistinių augalų kolekcija. Kodėl dar neskubate ilsėtis?
Būtų gaila palikti, ką prieš 26 metus įkūriau. Ateina koks šernas ir apverčia viską, arba kokia invazinė žolė. Jei nepastebėčiau laiku, daug žalos padarytų, tai ir ginu, o invazinių rūšių vis daugėja.
Invazinės rūšys viena iš labiausiai Jums aktualių aplinkosauginių problemų?
Su invazinėmis rūšimis gali kariauti, bet jos vis tiek labai greitai plinta. Žmogus kadaise pats atvežė ir paleido visas rūšis, jos juk ne pačios atėjo, o dabar pabandyk pakariauti su Vėlyvąja ieva arba Sosnovskio barščiu.
Vietinis entuziazmas šį tą reiškia, bet nedaug. Iš dalies čia tinka pasakymas, kad reikia mąstyti globaliai, o veikti lokaliai, nes jei bus kuo daugiau globaliai mąstančių žmonių, tuo daugiau turėsime galinčių atpažinti kenkėją ir bandančių su juo kariauti. Tačiau klausimas, kiek dar šiandien turime tokių, kurie gali kastuvą, dalgį arba kirvį valdyti?
Manote, kad pasikeitė žmonės ir jų požiūris į aplinką?
Požiūris į gamtą ypatingai keistis negali. Žmonių, matančių gamtą emociškai ir besižavinčių ja, buvo ir yra, tik praktinis požiūris keičiasi, vis mažiau lieka rankų darbo gamtoje.
Puikiai prisimenu, kaip beveik prieš 50 metų dirbau Šešuolių girioje darbininku ir svarbiausias darbo įrankis buvo arklys. Su komanda dirbom labai senoviškai, bet todėl aš ir šiandien iš kvapo galiu atsikirti drebulę nuo juodalksnio.
Šiandien jauną žmogų sunku sudominti. Sezono metu, nuo pavasario iki rudens, atvažiuoja ne viena moksleivių grupė susipažinti su retais, vaistiniais augalais, bet daugeliui susipažinimas privalomas. Kažkas gal džiaugiasi, kad į pamokas nereikia eiti, todėl ta pažintis kartais būna labai paviršutiniška. Bet laiko tokiems dalykams negaila, vis tiek stengiuosi parodyti, kas galėtų sudominti ir gal net duoti postūmį svarstančiam dvyliktokui, kuo jis iš tikrųjų norėtų būti.
Kas Jums buvo autoritetas?
Česlovas Kudaba – jis buvo autoritetas. Labai gerai pamenu momentą, kai gavau jo premiją, buvo birželio pradžia.
Kudaba buvo geografas, labai žinomas, darbštus, šviesus žmogus, iš jo gaudavau laiškų laikraščio „Gamtos puslapiai“ straipsniams. Su juo kartais susitikdavom specialiai, kartais ir netyčia. Pamenu, kartą jį sutikau Vingio parke ir paklausė manęs, ar link Musios upės einu. Buvau visai neseniai praėjęs palei ją visą ir padaręs 5 ar 7 reportažus apie tai, kad žmonės nemyli upės, ją teršia. Jis labai sekė spaudą ir tokius dalykus visuomet pastebėdavo.
Ko dabar trūksta spaudoje?
Jei žurnalistai nori, kad turinys būtų labiau skaitomas, tai jie, žinoma, ir rašo žmonėms aktualiomis temomis, pavyzdžiui, kaip pagauti žuvį. Todėl šiandien jaučiasi, kad žmonėms praktinis požiūris svarbiau. Bet jei jie domisi gamta, nes ji jiems graži, ir suvokia, kad be jos neišgyvensim, tai nors tokie pokalbiai ir rašiniai būna retesni, jie turi didesnę išliekamąją vertę.
Ar galėtumėt išskirti vieną darbą, kuriuo didžiuotumėtės ir džiaugtumėtės?
Sunku būtų išskirti, bet pažymėčiau būtent praktinį, švietėjišką, etnografinį darbą [Liškiavos botanikos sode]. Įkūrus Dzūkijos nacionalinį parką ieškojome vietos būsimam botanikos sodui. Aplankėm labai daug vietų ir profesorius Povilas Kavaliauskas pasakė, kad, jei sodas bus edukacinis, reikia jį kurti prie Merkinės. Ten tinkamo kampelio neradome, tačiau netoli esančioje Liškiavoje žemė priklausė valstybei, jos nereikėjo išpirkti, todėl gavome apie 2 hektarus ir praktiškai 26 metus čia darom, ką norim.
Kodėl būtų verta apsilankyti čia ir bendrai – visame parke?
Bet kuriuo atveju vasarą reikia stengtis ištrūkti iš dulkino miesto. Ir ištrūkti reikia ne į tokią gamtą, kuri išdailinta, o tokią, kurioje dar yra laukiniškumo, kurioje visi gamtos santykiai dar truputėlį natūralesni.
Gamtininkas, kraštotyrininkas, rašytojas, žurnalistas Henrikas Gudavičius nuo 1990 m. iki 2017 m. dirbo Dzūkijos nacionaliniame parke, dabar yra šio parko savanoris. Liškiavos botanikos sode jis rūpinasi saugoma retųjų ir vaistinių augalų kolekcija.
Kolekciją sudaro Dainavos smėlynams ir šaltiniuotiems upelių šlaitams būdingos retosios rūšys ir augalų bendrijos, dendrologinė kolekcija. Iš viso skaičiuojama apie 500 pievų ir miškų augalų. Retųjų ir vaistinių augalų kolekcijoje auga apie 20 į Lietuvos raudonąją knygą įrašytų rūšių, taip pat 50, įtrauktų į saugomų augalų sąrašą. Čia reti augalai ne tik saugomi, bet ir dauginami, kartu bandant atrasti artimiausią jų buveinei vietą.
Aplinkos ministerijos nuotrauka
