Spalio pradžia yra laikas, kuomet Dzūkijos-Suvalkijos saugomų teritorijų direkcijos specialistai kartu su Lietuvos zoologijos sodo darbuotojais vertina Lietuvoje retų ir saugomų balinių vėžlių veisimosi rezultatus ir juokaudami šį procesą vadina „vėžliakasiu“. Rudenį vėžliukai yra iškasami iš vasarą surastų ir apsaugotų dėčių, tam kad su rūpestinga specialistų priežiūra saugiai peržiemotų ir kitą vasarą paaugę sugrįžtų atgal į savo gimtąsias vietas.
Metelių ir Veisiejų regioninių parkų teritorijose šiemet buvo surastos 46 dėtys, kurias balinių vėžlių patelės gegužės-birželio mėnesiais sudėjo smėlėtų, gerai saulės šildomų kalvų šlaituose.
„Žinomas dėtis mes stengiamės apsaugoti – tam jos yra uždengiamos tinklais, kad plėšrūnai jų negalėtų išplėšti. Per vasarą vėžliukai saugiai vystosi po žeme. Rudenį įvertiname, kurios dėtys yra nesaugiose vietose: ant ar šalia kelio, šalia urvų, dirbamuose laukuose, kurių dėčių vėžliukams dėl per didelio atstumo iki tinkamo vandens telkinio kyla didelė rizika jo nepasiekti – tuomet tokias dėtis iškasame ir perduodame Lietuvos zoologijos sodui žiemojimui ir tolimesniam paauginimui“ – pasakoja Inga Čitavičienė, Dzūkijos-Suvalkijos saugomų teritorijų direkcijos Biologinės įvairovės apsaugos skyriaus specialistė.
Spalio 12 d. buvo iškastos specialistų įvertintos kaip nesaugios balinių vėžlių dėtys, iš kurių į Lietuvos zoologijos sodą žiemojimui iškeliavo 113 balinių vėžliukų. Paprastai vienoje dėtyje būna 8-12 kiaušinių, iš kurių dar ir ne visi išauga. Praleidę žiemą Lietuvos zoologijos sode sustiprėję ir jau užsiauginę kietą šarvą vėžliukai į tas pačias teritorijas iš kurių buvo surinkti bus paleisti 2023 m. birželį.
Kodėl ir kokia apsauga reikalinga baliniams vėžliams? Baliniai vėžliai didžiąją gyvenimo dalį praleidžia sekliuose vandens telkiniuose – tarpukalvių pelkėse, sekliuose ežerėliuose ir durpinėse duobėse. Vyresni nei vienų metų baliniai vėžliai žiemą įminga ir ją praleidžia negilių vandens telkinių dugne. Tokių buveinių atvirų negilių balų, kūdrų šalia natūralių ganomų ar šienaujamų pievų su smėlėtomis kalvomis, tinkamomis dėtims sudėti lieka vis mažiau. Daugėja monokultūrinių ūkių plotai, nyksta smulkieji gyvulių augintojai, nyksta natūralios pievos, kurios neprižiūrimos apauga krūmais ir medžiais.
Siekiant išsaugoti buveines steigiamos saugomos teritorijos. Dzūkijos-Suvalkijos saugomų teritorijų direkcijai priklauso „Natura 2000“ teritorijos: Metelių regioninis parkas, Petroškų miškas, Kučiuliškės, Drapalių, Margų, Stračiūnų, Bestraigiškių, Stankūnų ir Paveisiejų kaimų apylinkės, skirtos balinių vėžlių apsaugai.
„Svarbu ne tik teritorijų išsaugojimas, bet ir jų priežiūra, nes balinių vėžlių gyvenimui yra svarbi ir vandens telkinio aplinka. Todėl mūsų saugomų teritorijų darbuotojai nuolat prižiūri ir tvarko balinių vėžlių gyvenamas teritorijas: gilina, valo esamus ir kasa naujus vandens telkinius. Kasmet pjaunamos ataugusios krūmų atžalos ir šienaujamos apylinkių pievos, tokiu būdu sutvarkomos kalvos tinkamos lizdavietėms“, – teigia Paulius Čeponas, Dzūkijos-Suvalkijos saugomų teritorijų direkcijos vadovas. Gamtotvarkos darbai atliekami vasaros antroje pusėje ir rudenį, kai vėžliai mažiausiai aktyvūs.
Dėčių apsauga ir vėžliukų perkėlimas iš potencialiai pavojingų vietų – dar vienas patikimas būdas prisidėti prie balinių vėžlių populiacijos saugojimo ir gausinimo. Pirmosios dėtys į Lietuvos zoologijos sodą iš Metelių regioninio parko teritorijos buvo išvežtos 2011 m., nuo to laiko pavyko išauginti ir į gimtąsias vietas atgal grąžinti per 1 tūkst. paaugusių balinių vėžliukų.
Per paskutinį dešimtmetį Lietuvos balinių vėžlių populiacija padvigubėjo. Dabar apie pusę populiacijos sudaro lytiškai bręstantys individai, tad su didele viltimi artimiausiais metais laukiama pirmųjų zoologijos sode žiemojusiųjų vėžliukų palikuonių.
Aplinkos ministerijos nuotrauka
