Ar įmanoma nearti laukų ir gauti naudos? Neariminės žemdirbystės ūkius aplankęs žemės ūkio ministras Kęstutis Navickas įsitikinęs – taip, įmanoma ir patartina: neariminė žemdirbystė gelbsti dirvą nuo erozijos, o pasėlius – nuo ligų.
Intensyvi ariamoji žemdirbystė lemia didelę dirvožemio degradaciją, tuo tarpu neariminė žemdirbystė tausoja žemę, kurioje knibžda gyvybė. Todėl neariminė žemdirbystė gali būti vienas svarbiausių būdų kovoti su aplinkai ir žmogui pražūtingomis dirvožemio degradacijos pasekmėmis.
Tokius ūkius Lietuvoje vienijanti Lietuvos neariminės tausojamosios žemdirbystės (LNTŽ) asociacija, pakvietusi žemės ūkio ministrą į „Lauko dienas“, įrodo, kad sėkmingai ūkininkauti galima ir be plūgo. Už tai dirva atsidėkoja – ne tik dovanodama derlių, bet ir pažadindama gyvybę.
„Neariminės žemdirbystės asociacijos organizuotos lauko dienos yra gera platforma dalytis patirtimi ir parodyti rezultatus žemės ūkio politikos formuotojams. Išties buvo įdomu ir gerąja prasme buvau nustebintas visiškai kitokio požiūrio į augalininkystę. Nauja buvo išgirsti, kad modernios, IT ir palydovo nuotraukomis grįstos tręšimo priemonės niekada nebus išmanios, jei nebus vertinamas organinės anglies ir humuso kiekis dirvožemyje, dirvožemio gamtinė struktūra ir taip pat sąlygos, kurios lemia greitą maistinių medžiagų išsiplovimą“, – teigia žemės ūkio ministras K. Navickas.
Jono Venslovo ir Aleksandro Kireilio ūkiuose apsilankęs ministras apžiūrėjo pasėlius, stebėjo, kaip laukuose dirba tokiam ūkininkavimui skirta technika. Dalį šios technikos ūkininkams pavyko įsigyti pasinaudojus Lietuvos kaimo plėtros 2014–2020 m. programa.
Ministras su ūkininkais aptarė neariminės tausojamosios žemdirbystės iššūkius bei perspektyvas.
„Neariamosios technologijos mažina šiltnamio efektą sukeliančių dujų emisiją iš dirvožemio. Todėl turi daugėti taip dirbamų žemių plotų, o investuojama įsigyti tokiai augalininkystei reikalingą techniką. Dirvožemį būtina išlaikyti sveiką ir išsaugoti ateičiai. Naujuoju Europos Sąjungos bendrosios žemės ūkio politikos laikotarpiu Žemės ūkio ministerija planuoja pritaikyti neariamųjų technologijų plėtrai skirtus paramos instrumentus“, – teigia ministras.
Neariminės žemdirbystės privalumai
J. Venslovos ūkis yra ne tik neariminės žemdirbystės Lietuvoje pradininkas, bet ir įkvėpimo šaltinis kitiems, dar tik mąstantiems apie aplinkai draugišką ūkininkavimą. Jo ūkyje atsirado ir pirmoji Lietuvoje neariminė sėjamoji bei kita šiai žemdirbystės formai reikalinga technika.
Kalbėdamas apie didžiausius neariminės žemdirbystės pliusus, LNTŽ asociacijos įkūrimo iniciatorius J. Venslovas sako, kad taip ūkininkaujant išsaugoma gera dirvožemio ir vandens būklė, dirvožemio biologinė įvairovė, taip pat prisidedama prie klimato kaitos mažinimo.
„Todėl ir ėmiausi tokio žemės dirbimo būdo, sėmiausi patirties iš kitų šalių. Svarbu paisyti tausojamosios žemdirbystės principų: tinkamos augalų kaitos, sėjomainos, auginti tarpinius pasėlius žaliajai trąšai,“ – teigia ūkininkas.
Kas paskatintų atsisakyti plūgo?
Anot K. Venslovos, tam, kad tokių ūkių daugėtų, būtina ūkininkų savimonė, valstybės palaikymas, tinkamas Žemės ūkio ministerijos požiūris ir taikomos paramos schemos.
Pasak ūkininko A. Kireilio, būtina propaguoti ir skatinti šią žemdirbystę, rengti ūkininkų mokymas. Pats jis prie neariminės žemdirbystės perėjo pamažu, o šiandien 350 ha plote augina kviečius, rapsus, pupas, žirnius ir grikius. Ūkininkas teigia, kad taip tausojama gamta, mažinamos sąnaudos ir darbo laikas.
Nacionaliniame energetikos ir klimato srities veiksmų plane numatyta siekti, kad neariamosios žemės ūkio technologijos iki 2030 m. būtų taikomos 650 tūkst. ha plote. Praeitų metų pasėlių deklaravimo duomenimis, tokiu būdu apdirbamos žemės plotas Lietuvoje sudaro 243 tūkst. ha, o neariamąsias technologijas taiko 1 641 ūkiai.
ŽŪM nuotrauka
