Jaunoji ūkininkė pikeliškė Žydrė Žilevičienė ūkį registravo pereitais metais, bet jau spėjo pasinaudoti Europos Sąjungos fondų parama ir nusipirko traktorių. Energingai ir savo veiklą plėsti pasiryžusiai jaunajai ūkininkei šiemet iš Savivaldybės kaimo rėmimo fondo suteikta beprocentė paskola. „Parama jau panaudota, įsigijau 10 ha žemės ūkio paskirties žemės“, – Savivaldybės parama džiaugiasi Ž. Žilevičienė.
Pirmoji žemė – vaikystėje
Darbas tėvų ūkyje nuo vaikystės moters neatgrasė nuo kaimo darbų, priešingai – paskatino pačiai imtis ūkininkavimo. Galima sakyti, kad šį verslą pradėjo sekdama tėvų ir senelių pėdomis. Čia praverčia ne tik meilė gyvūnams, bet ir jos ilgametė patirtis bei žinios, kurių semiasi iš tėvų. Jaunoji ūkininkė džiaugiasi, kad pasitaikė galimybė pasinaudoti ne tik Europos Sąjungos, bet ir Savivaldybės kaimo rėmimo fondo parama, kuri labai palengvino finansinę naštą. „Žemės pirkimas prasidėjo vaikystėje – turėdama savo pinigėlių pirkau žemę. Taigi, dabar turimus hektarus sudaro tiek žemė, įgyta jau senai, tiek tėvų dovanota, tiek pačios pirkta, tiek su vyru santuokoje jau įgyta“, – teigia Ž. Žilevičienė šiuo metu turinti 20 pieninių karvių, dirbanti 57 ha žemės.
Jaunoji moteris stengiasi eiti koja kojon su naujovėmis. „Patirties semiuosi įvairiuose seminaruose, kursuose. Domiuosi įvairiomis temomis, susijusiomis su mėsinių galvijų auginimu, pieninkystės ūkiu, ekologiniais ūkiais. Mano nuomone, pelningi ūkiai yra mišrūs, turi užsiimti visais sektoriais, norint išgyventi Lietuvoje“, – sako Žydrė.
Darbas ir gyvenimas – tik Lietuvoje
Nors dabar ir populiaru ieškoti duonos kąsnio užsienyje, paklausus apie tai jaunosios ūkininkės, išgirsti aiškų atsakymą: „Niekada nebuvo minties emigruoti, visada žinojau, jog dirbsiu Lietuvoje, nepriklausomai nuo uždarbio. Žmonės renkasi gyvenime, kas kam svarbiau, kokios vertybės pirmoje vietoje, man svarbu artimieji, laikas su jais. Kadangi medicinos darbuotojų alga yra mažoka, tenka rinktis kitą darbą, t. y. žemės ūkį. Mano išsilavinimas – aukštasis universitetinis, bakalauras, dirbu ligoninėje ergoterapeute-masažiste, trijuose skyriuose, vyro aukštasis neuniversitetinis, mechanikos inžinerija.“ Ž. Žilevičienė po motinystės atostogų tikisi grįžti į darbą ir suderinti visas veiklas. Pasak jaunos mamos, nelengva suderinti mamos ir ūkininkavimo darbą, bet visada reikia noro, o kai yra noras, galima viską pasiekti ir suderinti. „Atsiskaitymas fondams lyg ir dar vienas darbas, kiekvieną dieną atsakingai, bet čia būna po ūkio darbų“, – apie dar vieną darbą užsimena moteris, pažymėdama, kad pagrindiniai ūkio darbininkai – tėvai, jų samdomas traktorininkas ir ji su vyru.
Ambicingi planai
Kol kas pieninkystės ūkį turinčios ūkininkės Žydrės planuose – mišrus ūkis. Pasak jos, viskas yra pelninga – tik reikia mokėti naudoti pajamas. Ji jau ryžtingai planuoja tolesnius veiksmus: kokioje ES ar Savivaldybės paskelbtoje priemonėje dalyvaus, kokios paramos sieks. Tai, anot pašnekovės, palengvina ūkio darbus, didina darbo našumą ir ergonomiškumą. Moteris teigia, kad norint lengviau startuoti, didintikonkurencingumą, ūkiui dar daug ko reikia, žinoma, ir įvairios ūkio technikos. „Pagrindas yra žemė, pagal ją galima orientuotis, kiek galima laikyti galvijų. Planuoti galima daug, bet reikia įvertinti galimybes – pirkti mūsų rajone nebėra, visa žemė yra nupirkta svetimšalių, – apie ateitį kalba ūkininkė. – Pirmiausia reikia atiduoti turimas paskolas, o tada bus vizija į priekį, ko dar reikia. Įsipareigojimai visada neramina – ir dėl šios padėties, ir dėl ateities, bet, jeigu nemėginsi, niekada nežinosi, ar pasieksi gyvenime kažką.“
Turi ką pasakyti Ž. Žilevičienė ir jauniesiems ūkininkams ar tik besiruošiantiems jais būti: „Patarčiau visiems mėginti, kas tik svajoja. Vis tiek pinigai yra uždirbami, be pastangų jų niekas neatneš. Aišku, iš prigimties yra reikalingas darbštumas, be jo nieko nebus. Nėra taip lengva, kai pagalvoji...“
Gražina VERŠINSKIENĖ
Nuotraukos iš asmeninio archyvo
