Senuosiuose svetimšalių raštuose randama pasakojimų apie Lietuvą – mįslingą ir baugų miškų bei pelkių kraštą. O ir mūsų tautosakoje pelkė neretai minima kaip vieta, kur tikra pekla veisiasi. Tačiau retas žino, kokią svarbią ekologinę funkciją atlieka pelkės.
Kaip teigia gamtosaugos ekspertai, vien miškai neišgelbės planetos, o iš visų sausumos ekosistemų pelkės yra pati efektyviausia organinės anglies saugykla. Todėl Europos Sąjunga inicijuoja ir remia projektus, kuriais siekiama atkurti nusausintas ir degraduojančias pelkes ir tokiu būdu mažinti klimato kaitos efektą sukeliančių dujų emisijas.
Nemaža dalis pelkių patenka į VĮ Valstybinių miškų urėdijos valdomą miško žemę. O kartu ir jose eksploatuoti durpynai. Praėjusių metų gruodžio pabaigoje Valstybinių miškų urėdija paskelbė apie ketinimus atkurti Rokiškio rajone esančią Sacharos pelkę. Tai Lietuvos gamtos fondo kartu su partneriais vykdoma iniciatyva, kuria siekiama pagerinti Sacharos pelkės ekologinę būklę bei sumažinti šiltnamio efektą sukeliančių dujų emisijų iš nusausintų ir apleistų pelkės plotų.
Nusausintos pelkės didina šiltnamio efektą
Kur slypi natūralių pelkių nauda gamtai, o tuo pačiu – ir žmonijai? Pasak Valstybinių miškų urėdijos Kraštotvarkos skyriaus vadovės Viliūnės Naureckaitės, pelkių svarbą gamtosauginiu atžvilgiu geriausiai parodo tai, kad didžiausios Lietuvos pelkės saugomos kaip rezervatai. Daugelis augalų, augančių pelkėse, neaptinkami jokiose kitose ekosistemose. O svarbiausias aukštapelkės augalas – kiminai – irdamas tampa durpių, kurių vaidmuo itin reikšmingas klimato kaitai, pagrindu.
Kaip teigia gamtosaugos ekspertai, iš visų sausumos ekosistemų pelkės yra pati efektyviausia organinės anglies saugykla. Mat vandens prisotintos durpės bedeguonėje aplinkoje nesiskaido, tad anglis tūkstantmečiams saugiai „užrakinama“ durpių kloduose.
Nusausintos pelkės tampa nuolat veikiančiu aktyviu šiltnamio efektą sukeliančių dujų – anglies dvideginio, azoto oksidų ir metano – šaltiniu. Nusausinus pelkes, į durpes patenka daugiau deguonies, o tai sukelia durpių klodo aeraciją, suaktyvėjusią mikroorganizmų veiklą ir irimą.
Pasak Lietuvos gamtos fondo gamtosaugos specialistės Jūratės Sendžikaitės, degraduojant durpynams ne tik nebevyksta durpėdaros procesai ir nustoja akumuliuotis anglies dvideginis, bet ir durpei skaidantis arba ją deginant per tūkstančius metų sukaupta anglis vėl anglies dvideginio pavidalu išmetama į atmosferą.
Nusausintuose durpynuose dėl sąveikos su oru mikroorganizmai durpės klodą skaido po 1–7 centimetrus per metus ir vidutiniškai iš hektaro vidutinėse platumose per metus į atmosferą išsiskiria iki 20 (tropikuose – iki 40) tonų anglies dvideginio. Metiniai pasauliniai anglies dvideginio išmetimai dėl pelkių sausinimo, eksploatavimo ir gaisrų gali siekti 10 procentų visų su iškastinio kuro naudojimu susijusių išmetimų.
Vien miškai neišgelbės
Naujausiais vertinimais, Lietuvoje durpiniai dirvožemiai dengia apie 10 procentų šalies ploto, tačiau net apie 70 procentai jų yra nusausinti. Pagrindinė pelkių nykimo priežastis – žmogaus ūkinė veikla. Šiuo metu natūralios pelkės tesudaro vos 2,7 procento šalies ploto, tai yra 176 273 hektarų saugomų teritorijų statusą turinčių pelkių, tačiau ir jų būklė susijusi su gretimose teritorijose įrengtų sausinimo sistemų veikla, didėjančia tarša ir klimato kaitos poveikiu.
„Vien miškai neišgelbės planetos, kaip kad klaidingai manoma, tam reiktų pusę žemės apsodinti mišku, tai neįmanoma. O pelkės geba kaupti didžiulius kiekius biomasės, jose yra beveik pusė visos sausumos biomasės, kurioje „užrakinta“ anglis“, t. y. net ir užimdamos mažą sausumos plotą, jos yra sukaupusios beveik tokį pat kiekį anglies, kiek kitose sausumos ekosistemose”, – sako Lietuvos gamtos fondo projektų vadovas Nerijus Zableckis.
Pasak jo, Lietuva turi didžiulį dujų sumažinimo potencialą, jei objektyviai ir toliaregiškai įvertins esamą situaciją ir pelkių atkūrimo galimybes.
„Dabar gi trys ketvirtadaliai šalies durpynų yra nusausinti ir naudojami įvairioms reikmėms: žemės ūkyje, miškininkystėje, durpių gavybos pramonėje. Toks naudojimas ūkiškai neracionalus: miškai pelkiniuose dirvožemiuose nenašūs, žemės ūkio naudmenos dėl nepalaikomų melioracinių sistemų yra užmirkusios ir neduoda gero derliaus. Geriau tokias vietas „sugrąžinti“ pelkėms, o ne kovoti prieš gamtą“, – įsitikinęs N. Zableckis.
Pasak jo, taip pat svarbu stabdyti sausinimo sukeltą pelkių degradaciją ir specialiomis gamtotvarkos priemonėmis pagerinti durpių kaupimosi sąlygas pažeistose pelkėse.
Pelkių atkūrimas – būtina sąlyga siekiant atstatyti pelkių ekologines funkcijas (o, pasak pašnekovo, žvelgiant plačiau – ir žmonijai teikiamas „paslaugas“).
Pelkė dešimtmečiams paversta durpynu
Gamtosaugos ekspertų vertinimu, Rokiškio rajone ketinama atkurti Sacharos pelkė, tikėtina, taps puikiu gerosios praktikos pavyzdžiu bei pripažinimu, kad pelkės gali pasitarnauti mažinant klimato kaitą.
Dar praėjusio šimtmečio ketvirtojo dešimtmečio pabaigoje Panemunėlio miške plytintį pelkinį kompleksą buvo numatyta skirti durpių pramonei. Anuomet pradėti durpyno įrengimo darbai – įrengtas pelkę sausinančių griovių tinklas, dalyje pelkės pašalinta augalinė danga. Iškastos durpės buvo skirtos kurui ir kraikui. Sacharos durpynas veikė iki 1981 metų. Taigi, praėjo jau beveik 40 metų, kai stipriai apsausinta ir sužalota pelkė palikta likimo valiai.
Pasak Lietuvos gamtos fondo gamtosaugos specialisto Žydrūno Sinkevičiaus, paprastai gamta pamažu pati užsigydo savo žaizdas. „Apleistos ariamos žemės per keletą metų gali virsti vešliomis pievomis (jei žmogus jas šienauja ar gano) arba antrinės kilmės miško jaunuolynu (jei žmogus visai nevykdo ūkinės veiklos), o jau po kelių dešimtmečių buvusio dirvono vietoje oš miškas. Deja, kiek kitaip klostosi eksploatuotų ir paliktų durpynų likimas. Nusausintai aukštapelkei vėl tapti gyvybinga pelkine ekosistema trukdo nuolatinis vandens stygis, durpių skaidymasis (mineralizacija) ir durpių klodo nykimas“, – sako gamtosaugos specialistas.
Tokioje nuolat sausoje ir stipriai susiskaldžiusioje durpėje labai sunku įsikurti kiminams, saulašarėms, gailiams, vaivorams, bereiniams, saidroms bei kitiems užmirkusiuose, rūgščiuose ir mineralinių maisto medžiagų stokojančiuose durpiniuose dirvožemiuose tarpstantiems aukštapelkių augalams. Gana dažnai aukščiausiuose, o dėl to ir pačiuose sausiausiuose apleistų durpynų plotuose dėl nuolatinės dirvožemio sausros (durpių perdžiūvimo ir perkaitimo vasaros karščių metu) augalinė danga taip ir nesusiformuoja – net praėjus keliems dešimtmečiams – tad vėjas čia pusto durpių dulkes tarsi vis dar veikiančiame durpyne.
Be to, kaip pažymi Ž. Sinkevičius, Sacharos durpyne durpės kastos įvairiais metodais, o ir skirtingos durpyno dalys išeksploatuotos gana nevienodai. Tad ir augalija apleistame durpyne atsikuria skirtingai.
Sacharos pelkė šiandien
Sacharos pelkė įtraukta į Vietovių, atitinkančių buveinių apsaugai svarbių teritorijų atrankos kriterijus, sąrašą, skirtą pateikti Europos Komisijai, patvirtintą Lietuvos Respublikos aplinkos ministro, siekiant išsaugoti 3 tipų Europos Bendrijos svarbos natūralias buveines: degradavusias aukštapelkes, tarpines pelkes ir liūnus, pelkinius miškus.
Degradavusių aukštapelkių buveinės užima beveik pusę Sacharos pelkės ploto. Paprastai tokios buveinės susiformuoja apsausintose aukštapelkėse, kuriose stipriai pažeistas hidrologinis režimas. Čia augalinėje dangoje dažniausiai vyrauja jauni beržai ir krūmokšniai (šiliniai viržiai, bruknės, mėlynės), aptinkamos miškams būdingos samanos ir kerpės. Auga ir kiminai, tačiau jie nesudaro ištisinės dangos.
Tarpinių pelkių ir liūnų buveinės fragmentų aptinkama centrinėje Sacharos pelkės dalyje bei reljefo pažemėjimuose vakariniame jos pakraštyje, kuriame užsikišus sausinimo grioviams pastaraisiais dešimtmečiais pradėjo kauptis vandens perteklius. Aklinuose durpių kasimo „loviuose“ iš aplinkinių aukštesnių (t. y. mažiau nukastų) vietų atitekantis paviršinis lietaus vanduo įsotino drėgme durpę, todėl joje vėl pradėjo kurtis tarpinėms pelkėms būdinga augalija. Šiose klampiose ir liuliuojančiose buveinėse vyrauja mažųjų ir vidutinio aukščio viksvų bendrijos su kiminais arba žaliosiomis samanomis. Gausiai auga įvairūs žoliniai augalai: viksvos, kupstiniai švyliai, spanguolės, saulašarės, krūmokšnių ardą sudaro pelkiniai gailiai ir durpyniniai bereiniai, o samanų dangoje vyrauja kiminai.
Pasak Ž. Sinkevičiaus, Sacharos pelkėje išlikusi veikianti sausinamųjų ir surenkamųjų griovių sistema neužtikrina palankaus hidrologinio režimo.
O štai pelkinių miškų buveinės susitelkusios centrinėje ir vakarinėje Sacharos pelkės dalyse. Medžių arde vyrauja paprastoji pušis, krūmokšnių – vaivoras. Šie pelkinių miškų plotai pasižymi ištisine samanų danga, kurioje vyrauja Magelano ir rudasis kiminai. Kita išsiskirianti savybė – aplink medžių kamienus susidarantys neaukšti kauburiai. Buveinės būklė bloga dėl veikiančios melioracinės sistemos ir reljefo pažaidų.
Kaip atkurti pelkę
Pasiteiravus, kaip planuojama atkurti pelkės ekosistemą, turint galvoje, kad savu laiku čia buvo iškasta labai daug durpių, Valstybinių miškų urėdijos atstovė V. Naureckaitė sako, jog baigus naudoti durpyną, dalis jų visada lieka, todėl svarbu tinkamai atlikti „namų darbus“. Planuojama Sacharos pelkėje atkurti hidrologinį režimą ne mažesniame nei 82 hektarų plote iš 88.
Daugiausia lėšų, darbo ir laiko yra investuojama į tvenkimo darbus, t. y. į pelkę sausinančių griovių tvenkimo projekto rengimą ir įgyvendinimą. Numatoma įrengti apie 200 įvairios konstrukcijos (durpines, plastikinių spraustasienių, mišraus tipo) užtūrų ir artimiausiais metais atlikti jų priežiūrą.
Taip pat planuojama atlikti miško kirtimo darbus, o dalį medienos panaudoti esamų griovių užpildymui, taip atkuriant tolygų vietovės reljefą. Be to, mediena suteikia puikų substratą įsikurti kiminams bei pagreitina atsikūrimo procesą.
Tiesa, kaip pažymi Lietuvos gamtos fondo gamtosaugos ekspertai, sumedėjusios augalijos šalinimas nėra pagrindinė priemonė, galinti pagerinti pelkės būklę. Aukštapelkės buveinių atsikūrimas ir jau esamų buveinių būklės pagerinimas tiesiogiai susijęs su hidrologinio režimo – pelkėdarai palankaus vandens lygio – atkūrimo sėkme.
„Įgyvendinus Sacharos pelkės gamtotvarkos plane numatytas gamtotvarkos priemones ir atsikūrus pelkėdarai palankų hidrologinį režimą, per artimiausius 30 metų atsikurs durpes formuojanti augalinė danga. Ilgainiui (per keletą dešimčių metų) degradavusios aukštapelkės gali transformuotis į Europos bendrijos svarbos pelkinių miškų ar net aktyvių aukštapelkių buveines“, – teigia gamtosaugos specialistas Ž. Sinkevičius.
Atkuriami ir kiti apleisti durpynai
Lietuvoje kaip ir kitose kaimyninėse šalyse dauguma pelkių buvo sausintos.
„Baltijos šalyse gan didelį procentą sudaro apleisti durpynai, eksploatuoti kolūkių „klestėjimo“ metais. Žlugus tarybinei santvarkai tokie plotai taip ir liko be priežiūros, tačiau sausinimo sistemos iki šiol veikia, durpė tokiuose durpynuose toliau degraduoja, teršia klimatą. Pavyzdžiui, Lietuvoje tokie apleisti durpynai sudaro apie 20 000 hektarų, kai naudojami durpynai sudaro tik 7000 hektarų“, – pasakoja Lietuvos gamtos fondo projekto vadovas N. Zableckis.
Be Sacharos pelkės, atkūrimas vykdomas ir dar 4 apleistuose šalies durpynuose, kurių situacija panaši: Pūsčios durpyne (Zarasų raj.), Amalvos pelkėje Žuvinto biosferos rezervate, Plinkšių durpyne Plinkšių miško biosferos poligone (Mažeikių raj.) (pastarajame net išduotas leidimas kasti, nors durpynas yra saugomoje teritorijoje) ir Aukštumalos durpyne (Šilutės raj.), kur pabaigto eksploatuoti durpyno vietoje šiuolaikiškais metodais atkuriama pelkė.
Kiek pelkių atkūrimas kainuos Lietuvai ir Europai
„Sacharos pelkės atkūrimas kainuos iki 150 tūkst. eurų, įskaitant priežiūrą, t. y. tolimesnį atžalų kirtimą, 10 metų laikotarpiu. Tačiau duodama grąža bus didesnė: vien anglies dvideginio „sutaupymas“ kasmet bus apie 1000 tonų anglies dvideginio ekvivalento. Pagal Apyvartinių taršos leidimų sistemoje taikomą įkainį, kuris šių metų sausio 8 dieną buvo 24 eurų už anglies dvideginio ekvivalento toną, per dešimt metų gausime 240 tūkst. eurų. O kur dar saugomos rūšys, buveinės, sumažinta gaisrų rizika ir kitos ekosistemų paslaugos, todėl neabejotinai tai yra gera investicija į gamtą“, – sako Lietuvos gamtos fondo aplinkosaugos specialistas Leonas Jarašius.
Kolegai pritaria ir J. Sendžikaitė: „Mūsų norai pagerinti pelkių būklę Lietuvoje nėra užgaida, tai tikrai investicija į ateitį, nors rezultatų gali tekti laukti ilgiau nei mums norėtųsi. Ir mes tikrai esame pelkėms skolingi. Žinoma – ir ne tik joms“.
Lrt.lt
