Mūsų planeta yra išskirtinė, nes joje – ypatingos sąlygos gyvybės egzistavimui. Kiekviename Žemės kampelyje jos yra nevienodos, todėl atsiranda galimybė egzistuoti skirtingoms rūšims, kurių įvairovė yra labai didelė. Visi gyvi organizmai užima tam tikrą vietą ekosistemoje. Rūšys yra tobulai prisitaikiusios prie aplinkos ir užima savo ekologinę nišą.
Kiekvienas gyvas organizmas sąveikauja su negyvenamąja aplinka bei su kitais organizmais. Jis turi savo maisto šaltinį, priešų ir parazitų, kurie reguliuoja populiacijos dydį, taip palaikydami stabilumą ekosistemoje.
Iš to matome, kad gamtoje viskas vyksta pagal tam tikrus dėsnius, kurie užtikrina bendrą visų rūšių išlikimą ir klestėjimą savo aplinkoje. Tačiau žmonija kartais yra linkusi vis dažniau įsikišti į natūralius gamtoje vykstančius procesus ir taip keldami grėsmę gamtai ir patiems sau, net nepagalvodami, kad pasekmės gali būti labai baisios ir negrįžtamai pakeisti pasaulį.
Daugiausia žalos gamtai daro tiesioginis gyvūnų buveinių naikinimas, pavyzdžiui miškų kirtimas ar pelkių sausinimas. Tačiau antroje vietoje yra kita labai didėlė problema – invazinės rūšys, kurios dėl žmonių veiklos patenka į naują gyvenamąją aplinką ir kenkia vietiniams organizmams.
Manau, jog ši problema yra viena iš aktualiausių visame pasaulyje ir mes jai skiriame per mažai dėmesio, todėl šiame rašinyje bandysiu atskleisti invazinių rūšių poveikį vietinėms ekosistemoms, pagrindines jų atsiradimo priežastis ir pasekmes bei padėtį Lietuvoje ir pateiksiu keletą invazinių rūšių pavyzdžių. Taip pat tikiuosi, jog taip paskatinsiu prisidėti prie gamtos išsaugojimo ir domėtis gamtos mokslais, kurie ieško būdų, kaip išspręsti įvairias globalines problemas, kilusias dėl neatsakingo žmonių elgesio.
Kas yra invazinės rūšys?
Invazinės rūšys – dažniausiai augalai ir gyvūnai, kurie iš savo natūralių buveinių pateko į naujas teritorijas, kuriose sugeba greitai plisti, taip negrįžtamai pakeisdami ekosistemas ir sumažindami rūšių įvairovę. Iš pirmo žvilgsnio nepavojingas gyvūnėlis ar augalas labai greitai gali virsti didele problema, su kuria kovoti yra labai sunku.
Visų pirma, reikia pabrėžti, jog invazinių rūšių atsiradimas ir plitimas tiesiogiai priklauso nuo žmonių veiklos. Todėl labai svarbiu ugdyti sąmoningumą ir paaiškinti galimas grėsmes, kurios eiliniam žmogui yra nepastebimos.
Pasitaiko nemažai atvejų, kai iš svetimų kraštų žmonės neteisėtu būdu atsiveža augalų ir gyvūnų, kurie nekontroliuojami arba dėl neteisingo ir neapgalvoto elgesio patenka į laukinę gamtą ir išplinta. Ypač greitai dauginasi dekoratyviniai augalai, kuriuos žmonės pasisodina savo daržuose ar soduose, taip jie turi tiesioginį ryšį su aplinka ir netrukdomi gali išplisti naujose teritorijose.
Dažniausiai šie augalai yra atsparūs vietiniams kenkėjams ir ligoms arba patys gali tam tikromis iš jų sirgti, o vėliau ir užkrėsti vietinę augaliją. Tokiu būdu invazinė populiacija nekontroliuojamai auga ir užgožia vietinius augalus.
Panašiai vyksta ir su gyvūnais. Žmonės, susižavėję egzotinėmis gyvūnų rūšimis ar dėl noro pasipelnyti, atsiveža įvairių naujų gyvūnų, kurie labai greitai gali tapti dideliu išbandymu vietiniams gyventojams. Nusibodę naminiai gyvūnėliai, pavyzdžiui, driežai, gyvatės, vėžliai, papūgos, yra paleidžiami į laisvę manant, kad jais bus atsikratyta. Tačiau labai nustembama, kai atsitinka priešingai.
Šiltėjant klimatui susidaro naujos sąlygos, kurios yra palankios šioms naujoms rūšims ir jos užima vietinių populiacijų buveines, prasideda konkurencija dėl maisto ir gyvenamosios vietos. Naujakuriai dažniausiai neturi vietinių priešų, todėl plinta labai greitai ir viską naikina.
Taigi, su svetimomis rūšimis reikia elgtis labai atsakingai, kad vėliau tai netaptų dideliu galvos skausmu. Jos taip pat kenkia ekonomikai, pramonei ir ūkinei veiklai bei atneša milijardinius nuostolius.
Invaziniai vabzdžiai, pavyzdžiui, Kolorado vabalas (Leptinotarsa decemlineata) ir įvairios ligos užpuola ūkininkų pasėlius ir stipriai sumažina derlių. Tokių produktų dėl karantino sąlygų nebeįmanoma parduoti užsienio šalims.
Invaziniai augalai, kurie buvo įvežti siekiant praktinės naudos, pavyzdžiui Sosnovskio barštis (Heracleum sosnovskyi), užkariauja dirbamus laukus, ganyklas ir net laukų drėkinimo kanalus, sumažindami plotus, tinkamus žemdirbystei ir gyvulininkystei. Tokie augalai dažniausiai net netinkami galvijams šerti, o kartais gali būti net nuodingi. Taigi, invazinės rūšys kenkia visai šalies infrastruktūrai.
Padėtis Lietuvoje
Lietuvos naikintinų rūšių sąrašas sukurtas 2001 m. Pirmasis į jį įtrauktas buvo Sosnovskio barštis ( Heracleum sosnovskyi), o 2017 m. šiame sąraše atsidūrė jau 35 rūšys (18 augalų ir 17 gyvūnų).
Daugiausia rūšių yra iš tokio pačio biomo, tad turi palankias sąlygas plisti ir išstumia vietines rūšis, kurios vėliau tampa itin retos ir patenka į Lietuvos Raudonąją knygą.
Tačiau pastebima ir nauja tendencija – šalyje vis dažniau aptinkamos egzotiškesnės, mūsų klimatui nebūdingos rūšys, tokios kaip Kramerio žieduotoji papūga (Psittacula krameri) ar paprastasis maldininkas (Mantis religiosa). Tai galima susieti staigiais su klimato pokyčiais.
Pateiksiu keletą ankščiausiai Lietuvoje pastebėtų invazinių rūšių pavyzdžių, kurios yra kilusios iš tos pačios klimato juostos. Viena iš jų yra Kanadinė audinė (Neovison vison). Tai kiauninių šeimos plėšrus žinduolis. Ji yra kilusi iš Šiaurės Amerikos, o į Europą buvo atvežta auginimui fermose. Lietuvoje auginamos nuo 1930m. Dabar apie 70 proc. populiacijos gyvena šiaurės rytų Lietuvoje ir Nemuno deltoje. Ji užėmė Europinės audinės (Mustela lutreola) ir ūdros (Lutra lutra) gyvenamąsias teritorijas, taip sukeldamos šios rūšies nykimą. Kanadinės audinės yra didesnės už Europines audines, o tai suteikia joms didesnį pranašumą įsitvirtinant naujose teritorijose. Nuo jų labai kenčia ir vandens paukščių populiacijos.
Nuodėgulinis grundalas (Perccottus glenii) yra kita, Lietuvos vandenyse aptinkama rūšis, kilusi iš Azijos. Šių žuvų populiacija Lietuvoje sparčiai auga. Jie gyvena gėlavandeniuose vandens telkiniuose. Viena iš plitimo priežasčių yra ištvermingumas deguonies trūkumui, todėl gali išgyventi užterštuose vandens telkiniuose ir puikiai žiemoja po ledu.
Grundalus taip pat platina neatsakingas žvejų elgesys, nes jos naudojamos kaip gyvas masalas, o likusios po žvejybos žuvys paleidžiamos į tvenkinį. Grundalai yra ypač žalingi vietinėms populiacijoms, nes minta vien gyvūniniu maistu – naikina kitas žuvis jų ikrus, pavyzdžiui lašišos ir menkės, moliuskus, kurie filtruoja vandenį, buožgalvius, taip pažeisdami mitybos grandines, užimdami kitų organizmų ekologines nišas ir mažindami populiacijų tankį bei įvairovę. Kitas rūšis sunaikina itin greitai – per 3–4 metus, todėl sparčiai blogėja vandens telkinių būklė. Jie apželia, tampa seklūs ir užteršti, dėl deguonies trūkumo žūsta žuvys. Vienintelis grundalų priešas yra lydeka, kuri sugeba sumažinti invazinių žuvų skaičių.
Prevencijos priemonės ir kontrolė
- Numatytos baudos už invazinių rūšių laikymą, auginimą, veisimą, dauginimą, vežimą į Lietuvos teritoriją.
- Rūšių naikinimas privačiose teritorijose.
- Visuomenės švietimas ir mokymas pažinti invazines rūšis bei kovos priemones.
- Neribota medžioklė ir žvejyba.
Invazinės rūšys yra tikrai didelė problema, į kurią reikia atkreipti daugiau visuomenės dėmesio, nes kitaip vietinės rūšys mums patiems labai greitai taps egzotinėmis. Tikiuosi, jog ši informacija buvo naudinga ir padėjo sužinoti kažką naujo bei suprasti invazinių rūšių keliamą grėsmę ne tik aplinkai, bet ir mums patiems. Manau, kad žmonių pareiga yra prisidėti prie gamtos išsaugojimo, o ne jai kenkti, nes kitaip gamtos grožį matysime tik senose nuotraukose.
Rusnė Uzielaitė, Nacionalinė M. K. Čiurlionio menų mokykla, 12 D kl.
Lrt.lt
