Naujasis didelių gamtinių ir specifinių kliūčių turinčių vietovių žemėlapis, įsigaliosiantis jau nuo šių metų, tebekelia daug aistrų. Žemės ūkio ministerija nuolat sulaukia klausimų kaip, kokiu pagrindu vykdoma mažiau palankių ūkininkauti vietovių reforma, kas dalyvavo kuriant žemėlapį ir kam apskritai buvo reikalinga ši pertvarka.
Nuo ko viskas prasidėjo?
2009 m. Europos Komisijai (EK) paskelbus komunikatą dėl naujos žemės ūkio vietovių su gamtinėmis kliūtimis klasifikavimo sistemos įgyvendinimo, buvo duotas startas mažiau palankių ūkininkauti vietovių reformai visose Europos Sąjungos (ES) šalyse.
Šią reformą EK inicijavo reaguodama į 2003 m. Europos Audito Rūmų išsakytą kritiką dėl įvairiose šalyse taikomos labai skirtingos mažiau palankių ūkininkauti vietovių rėmimo praktikos. Audito rūmai kritikavo šią paramos tvarką dėl daugybės kriterijų nustatant mažiau palankias ūkininkauti vietoves. Buvo akivaizdu, kad socialiniai ekonominiai kriterijai (pavyzdžiui, populiacijos tankumas) paseno, taip pat akcentuota, kad trūksta skaidrumo, nes nėra vieningos mažiau palankių ūkininkauti vietovių išskyrimo metodikos ES mastu, sunku įvertinti, ar parama skiriama vietovėms, kurioms iš tiesų reikia, neįmanoma palyginti atskirų šalių narių taikomų schemų.
Atsižvelgdama į tai, kad ES teritorija yra didelė ir įvairi bei siekdama, kad ES subsidijos būtų skiriamos tik ūkiams, esantiems vietovėse, turinčiose didelių ūkininkauti trukdančių gamtinių kliūčių, EK siekia nustatyti aiškią ir skaidrią vietovių ribų nustatymo sistemą. Ši reforma nėra orientuota į mažiau palankių ūkininkauti vietovių ploto mažinimą ar didinimą.
Kaip Lietuva rengėsi reformai?
Siekiant užtikrinti gamtinių trūkumų turinčių vietovių išskyrimo Lietuvoje įgyvendinimą ir skaidrumą, 2010 m. buvo sudaryta darbo grupė vietovių, kuriose esama gamtinių ar kitų specifinių kliūčių, išskyrimo klausimams spręsti. Į šią darbo grupę savo atstovus delegavo Lietuvos nenašių žemių asociacija, Lietuvos Respublikos žemės ūkio rūmai, Lietuvos šeimos ūkininkų sąjunga, Lietuvos žemės ūkio bendrovių asociacija, Lietuvos ūkininkų sąjunga, Lietuvos savivaldybių asociacija. Pagal poreikį šios darbo grupės darbe taip pat dalyvavo ir kitų institucijų, įmonių ir organizacijų atstovai. Išskiriant vietovių, kuriose esama gamtinių kliūčių, ribas buvo bendradarbiauta su VĮ Valstybės žemės fondu, Lietuvos agrarinės ekonomikos institutu, Lietuvos agrarinių ir miškų mokslų centro Agrocheminių tyrimų laboratorija, Lietuvos statistikos departamentu, Lietuvos geologijos tarnyba prie Aplinkos ministerijos, VĮ Registrų centru, Lietuvos hidrometeorologijos tarnyba prie Aplinkos ministerijos, Aplinkos apsaugos agentūra.
Darbas, susijęs su gamtinių trūkumų turinčių vietovių išskyrimu, užsitęsė, kadangi ES teisės aktų ir kitų dokumentų galutinės versijos dėl šių vietovių išskyrimo tvarkos ir sąlygų buvo patvirtintos tik 2013 metų gruodžio mėnesį, išskyrus gaires dėl vietovių ribų koregavimo, kurios buvo atnaujintos ir papildytos 2016 m. liepos mėnesį. Vykstant teisėkūros procesui, su EK vyko intensyvūs techninio pobūdžio susitikimai, diskusijos, siūlymai ir derybos dėl vietovių su gamtinėmis kliūtimis išskyrimo tvarkos ir taikymo sąlygų.
Kada įsigalios naujasis žemėlapis?
Naujasis išskirtų vietovių, kuriose esama gamtinių kliūčių, skaitmeninis žemėlapis su šių vietovių ribų nustatymo tvarka ir pagrindimu įtrauktas į Lietuvos kaimo plėtros 2014–2020 metų programos (Programos) IV pakeitimą, kuris šių metų sausio 17 d. išsiųstas EK derinti ir tvirtinti.
EK pritarus Programos pakeitimui, 2018 m. parama bus teikiama jau pagal naująjį žemėlapį.
Būtina pabrėžti, kad tik gavus EK pritarimą bus galima galutinai atsakyti, kurios seniūnijos, įgyvendinus mažiau palankių ūkininkauti vietovių reformą, bus priskirtos prie vietovių, turinčių gamtinių trūkumų.
Kaip išskiriamos vietovės, kuriose esama gamtinių kliūčių?
Vietovių, kuriose esama gamtinių kliūčių, išskyrimas yra griežtai reglamentuotas ir privalo būti atliktas dviem etapais: nustatant gamtines kliūtis tam tikroje teritorijoje pagal biofizikinius kriterijus ir po to dar atliekant šių teritorijų ekonominį vertinimą.
Valstybės narės (tarp jų ir Lietuva) turėjo vadovautis Jungtinių tyrimų centro (JTC) prie EK parengta metodika, kuri buvo taikoma pirmajame vietovių su gamtinėmis kliūtimis išskyrimo etape, t. y. nustatant vietovių atitiktį ES nustatytiems 8 biofizikiniams kriterijams.
Lietuva neturėjo jokios galimybės taikyti savų papildomų kriterijų. Metodikoje nurodyti klimato, dirvožemio ir reljefo kriterijai, skirti klasifikuoti žemei pagal jos tinkamumą žemės ūkio veiklai. Vadovaujantis JTC metodikos reikalavimais, būtina sąlyga didelių gamtinių kliūčių vietovių išskyrimui – ne mažiau kaip 60 proc. žemės ūkio paskirties žemės ploto seniūnijoje turi atitikti bent vieną biofizikinį kriterijų, atsižvelgiant į nurodytą kriterijaus ribinę vertę (slenkstį).
I vietovių išskyrimo etape, remiantis 4 (kiti 4 Lietuvai neaktualūs) biofizikiniais kriterijais (žema temperatūra, nepalankia dirvožemio tekstūra ir akmenuotumu, blogu dirvožemio drenažu ir blogomis cheminėmis dirvožemio savybėmis) ir jų ribinėmis vertėmis, gamtinė kliūtis buvo nustatyta 519 šalies seniūnijų, kuriose gamtinių trūkumų procentas yra ne mažesnis kaip 60 proc. nuo viso seniūnijos žemės ūkio paskirties žemės ploto. I etape iš viso atrinktų 519 seniūnijų teritorijoje žemės ūkio paskirties žemės plotas sudaro 3 199 315 ha arba 95,2 proc. viso šalies žemės ūkio paskirties žemės ploto (3 361 862 ha).
II etape vadovautasi EK ekspertų grupės parengtomis gairėmis dėl tikslaus nustatymo metodo taikymo išskirtų pagal biofizikinius kriterijus vietovių ribų korekcijai. Šio metodo tikslas – išbraukti vietoves, kuriose nustatytos didelės gamtinės kliūtys yra pagrįstos biofizikinių kriterijų taikymu, tačiau ūkininkavimo sąlygos yra artimos šalies vidurkiui. Šiame etape pasirinktinai buvo galima taikyti tam tikrą gairėse siūlomą ekonominio vertinimo kriterijų, kurio ribinė vertė (slenkstis) – 80 proc. nuo atitinkamo kriterijaus vertės šalies mastu. Kaip galimus kriterijus EK įvardijo standartinės produkcijos vertę, vidutinį derlingumą, gyvulių tankį, šiltnamius, daugiamečių augalų tankį, natūralų dirvožemio produktyvumo rodiklį, ūkininkavimo sistemas, produkcijos gamybos būdus (metodus).
Ar buvo įsiklausoma į žemdirbių nuomonę?
Druskininkų, Telšių rajono, Rokiškio rajono, Rietavo, Ignalinos rajono, Švenčionių rajono, Varėnos rajono ir kt. savivaldybės bei atskiri ūkininkai ir jų grupės, teikdami siūlymus dėl praktinio tam tikrų kriterijų, numatytų gairėse, pritaikymo seniūnijų ribų koregavimui, pasižymėjo dideliu aktyvumu.
Žinoma, kiekvienas rajonas siekė sau naudingų sprendimų, bandė įrodyti, kad būtent jo teritorijos žemės turėtų būti priskirtos prie vietovių su gamtinėmis kliūtimis. Kai kurioms išsakytoms pastaboms ir pastebėjimams Žemės ūkio ministerija pritarė ir į juos atsižvelgė, pvz., buvo priimtas sprendimas atsisakyti metodologijos dėl standartinės produkcijos naudojimo nustatant remtinas seniūnijas. Šis sprendimas ir buvo priimtas dėl tam tikrų trūkumų, susijusių su standartinės produkcijos apskaičiavimu seniūnijos lygmeniu, kuriuos įvardijo savivaldybės (paukštynai, kompleksai ir kt. stambūs ūkiniai dariniai labai iškreipia standartinės produkcijos, tenkančios 1 ha, vertę ją padidindami, dėl tos priežasties seniūnija turėtų būti išbraukta iš gamtinių kliūčių turinčių vietovių žemėlapio).
Įsiklausius į žemdirbių nuomonę, buvo pasirinktas natūralus dirvožemio produktyvumo rodiklis – žemės našumo balas, nusakantis žemės ūkio naudmenų dirvožemio gebėjimą išauginti augalų derlių. Kiekviena seniūnija buvo įvertinta pagal jos teritorijos vidutinį žemės našumo balą (Vnb), kuris buvo lyginamas su šalies vidutiniu žemės našumo balu (VnbLT=40). Ministerija, suprasdama, kad mažiau palankių ūkininkauti vietovių reforma yra socialiai jautrus klausimas, ir siekdama kuo mažesnių pokyčių naujajame žemėlapyje, pasiūlė EK, nukrypstant nuo gairių, remti taip pat ir tas seniūnijas, kuriose vidutinio žemės našumo balo reikšmė sudaro ne daugiau kaip 85 proc. šalies našumo balo vidutinės reikšmės.
Tikimės, kad EK pritars ministerijos siūlymui, jog vietovių atrankai būtų taikomas didesnis nei numatyta gairėse (0,80), t. y. 0,85 koeficientas. Reikėtų suprasti, kad žemės ūkio naudmenų kokybinio įvertinimo balai seniūnijos lygmeniu yra vidutinis dydis, kurio skaitinė reikšmė nesutampa su žemės kokybės lygiu tam tikruose atskiruose žemės sklypuose.
Kaip pasiskirstė seniūnijos?
II etapo metu buvo atrinktos 168 seniūnijos, kurių bendras žemės ūkio paskirties žemės plotas sudaro 883.860 ha ir kurios 2017–2013 m. programiniu laikotarpiu turėjo mažiau palankių ūkininkauti vietovių statusą (MPŪV) bei 52 seniūnijos, kurių bendras žemės ūkio paskirties žemės plotas sudaro 141 242 ha, 2017–2013 m. programavimo laikotarpiu neturėjo MPŪV statuso.
Iš viso, vadovaujantis seniūnijų vidutiniu našumo balu, atrinkta 220 (iš 519) seniūnijų, iš kurių 161 seniūnija turi lygų ar mažesnį už 32 vidutinį našumo balą, t. y. Vnb≤32, ir 59 seniūnijos, kurių vidutinis našumo balas atitinka sąlygą 33≤Vnb≤34. Bendras žemės ūkio paskirties žemės plotas tose seniūnijose sudaro 1 025 102 ha.
Kas bus su vietovėmis, kurių statusas pasikeis?
Seniūnijos, kurios 2017–2013 m. programiniu laikotarpiu turėjo MPŪV statusą, tačiau po Reglamento (ES) Nr. 1305/2013 32 straipsnio 3 dalyje nurodyto naujo ribų nustatymo nebeatitinka reikalavimų, turės 2 metų trukmės pereinamąjį laikotarpį, kad ūkininkaujantieji jose galėtų adaptuotis prie pasikeitusio paramos režimo. Iš viso tokioms vietovėms yra priskiriamos 69 seniūnijos, jų bendras žemės ūkio paskirties žemės plotas sudaro 500 276 ha. Dėl naujojo ribų nustatymo remtinų vietovių plotas šalyje sumažėja 20,3 proc. arba 261 133 ha lyginant su MPŪV.
Kaip vertinami žemės našumo duomenys?
Seniūnijų atrankai buvo naudojami žemės našumo vertinimo duomenys, kurie Lietuvos mastu yra taikomi nuo 2016 m. sausio 1 d. Šie žemės našumo vertinimo duomenys buvo parengti pagal 2013 m. sausio 1 d. turimus duomenis.
Vertinant žemės našumą didelę įtaką turėjo 2008-2012 metais atliktų dirvožemio viršutinio sluoksnio agrocheminių savybių stebėjimų tyrimų, nustatant rūgštingumą, judriojo fosforo ir judriojo kalio kiekį dirvožemyje, rezultatai. Taip pat vertinant žemės našumą buvo naudojami dirvožemio granulometrinės sudėties pagal lygiašonį Fere trikampį duomenys, 2000-2012 m. parengti visai Lietuvos teritorijai.
Rengiantis žemės našumo vertinimui kai kuriose savivaldybių teritorijose po 1991 metų papildomai buvo atliekami ir dirvožemio tyrimai, paimant pavyzdžius analizėms ir tokiu būdu patikslinant seniau atliktų dirvožemio tyrimų rezultatus. Nemažą įtaką žemės našumo vertinimo duomenims darė ir žemių melioracinės būklės ir užmirkimo duomenys, kurie kasmet atnaujinami pagal savivaldybės administracijos specialistų pateiktus melioracijos statinių inventorizacijos ir apžiūros vietovėje duomenis.
Informacija apie žemės ūkio naudmenų našumo vertinimo erdvinius duomenis yra skelbiama Lietuvos erdvinės informacijos portale ir Žemės informacinėje sistemoje.
Vadovaujantis Žemės našumo vertinimo duomenų bazės kūrimo ir duomenų atnaujinimo 2008–2011 m. programa, vertinamų sklypų žemės našumo balai ir vertinamų teritorijų vidutiniai našumo balai atnaujinami kas 5 metai. Atnaujinus žemės našumo vertinimo duomenis, reikėtų atlikti ir gamtinių kliūčių vietovių peržiūrą, todėl tikėtina, jog sudarytas žemėlapis keistųsi į vieną ar kitą pusę.
Žemės ūkio ministerijos informacija
