Jau praėjo pusiaužiemis, barsukas apsivertė ant kito šono ir miega toliau. Sutemus pamiškėje ūbauja pelėdos. Važiuodamas mišku sutinki per kelią šuoliuojančių stirnų pulkelį, pamatai krūmų tarpuose šmėstelinčią lapę ar išdidžiai pamiške žirgliojantį raguotą elnią. Miško tylą žiemos metu „sudrasko“ tik miškovežių riaumojimas ar medžiotojų šūviai. Norėdami sužinoti, kokiais rūpesčiais gyvena miškininkai, pakalbinome Kavarsko girininkijos girininką Valdą Juodviršį.
– Žiema tikrai palanki miško darbams – nešalta, sniego nedaug, žemės paviršius įšalęs. Dar anksti kalbėti apie kokius nors šių metų pasiekimus ar nuostolius, nes pagrindiniai darbai tebevyksta. Vykdom šešiasdešimties hektarų želdinių priežiūrą, retiname aštuoniolika hektarų miško. Dar keturiasdešimtyje hektarų vyksta jaunuolynų ugdymo darbai, tveriame tvoras. Kaip ir kiekvienais metais, ruošiamės paukščių sutikimui. Nuvežėme medienos A. Baranausko pagrindinės mokyklos moksleiviams, šie jau gamina inkilus.
– Paminėjote, kad teks skaičiuoti nuostolius. Kas sudaro nuostolius? Miško vagys? Plintantys kenkėjai vabalai, dėl kurių kaltės džiūna eglynai?
– Šiais laikais, praktiškai, valdiško miško niekas nebevagia. Aišku, kažkiek miško nukenčia dėl kenkėjų. Tačiau šiandien didžiausia problema yra kanopiniai žvėrys. Sovietmečiu, kuomet naftos visiems pakako, vienas pagrindinių sovietų sąjungos eksporto, o tuo pačiu ir užsienio valiutos šaltiniu buvo kailiai ir žvėriena. Netenka stebėtis, kad tuo metu sukurti ir iki šiol galiojantys gamtos apsaugos įstatymai pritaikyti apsaugoti gausiausioms medžiojamų žvėrių rūšims. Realiai, miškas buvo laukinių žvėrių ferma. Kanopinių žvėrių populiacija labai išaugusi, tad 1970 – 1990 metais sodintus pušynus nugraužė briedžiai. Visas triūsas sodinant mišką dažnai eina perniek. Pasodintoms eglaitėms, per penkiolika metų pasiekus maždaug dešimties centimetrų storį, briedžiai ir elniai pradeda graužti žievę. Ir laupo jos tol, kol medis suauga iki keturiasdešimties metų. Sužaloti medžiai suserga ir galiausiai tinka tik malkinei medienai. Dabužių miškuose taip yra nukentėję keliolika hektarų gražiausių eglynų. Teko matyti savininko pasodintą beržyną, kur briedžiai išlaužė apie devyniasdešimt penkis procentus visų medelių. Taip jie ruošia sau maistą kitiems metams – medis nebeaugs aukštyn, pradės keroti, bus daugiau lapų.
– Bet juk žvėrys gyvena miške ir turi kažkuo maitintis?
– Kada populiacija normalaus dydžio, tai penkių ar dešimties procentų nuostolis yra natūralus, tačiau ne ištisi plotai sugadinto miško. Norint nustatyti vienų ar kitų žvėrių populiaciją, pirmiausia būtina kruopšti apskaita. Tarkim, jei nugraužta penki procentai – tai normalu, bet jei kitąmet nugrauš žymiai daugiau, reiškia, būtina didinti medžiojimų žvėrių kiekį. Kiek kokių žvėrių yra, geriausiai žino patys būrelių šeimininkai.
Panašiai yra su šernais. Jei jiems patiko kuris nors nesenai atsodintas miško plotas, tuomet ten jie nuolat knis. Tenka viską atsodinti iš naujo. Stirnos taip pat pamėgsta atskirus pušaičių ir eglaičių sodinukų plotus ir visiškai juos vos ūgtelėjusius nugraužia.
– Vasarą nuolat girdime ūkininkų skundus, kad vilkai tai viename, tai kitame rajono krašte išpjovė avis. Valstybės atlyginami nuostoliai nepadengia realiai daromos žalos.
– Dvi ar trys vilkų gaujos Anykščių rajone gyveno visada. Visuomenė, ne be žiniasklaidos pagalbos, skausmingai reaguoja į sudraskytus naminius gyvulius. Laukinės gamtos mylėtojai ragina neliesti vilkų, kiti sako, kad reikia iššaudyti juos visus. Reikia rasti aukso vidurį. Reikalinga tikslesnė apskaita, ką padaryti gan sudėtinga. Kartais prieinama iki kuriozų. Vienais metais net šeši būreliai savo teritorijoje suskaičiavo po šešis vilkus. Viso trisdešimt šeši žvėrys pateko į apskaitą. Nors, pagalvojus, aišku, kad per miškus keliavo ta pati šešių vilkų gauja.
Vienas iš rodiklių, iš kurio galima būtų spręsti apie vilkų populiacijos dydį, tai laikas, per kurį sumedžiojamas leistinas limitas. Medžioti juos galima iki balandžio pirmos dienos. Tačiau jei limituotas žvėrių skaičius sumedžiojamas jau iki vasario, tai aišku, kad vilkų yra daug ir limitas turėtų būti gerokai didesnis.
Vilkai turi gerbti ir bijoti žmogaus. Prieš keletą metų viena gauja įsidrąsino pjauti šunis. Vien Dabužių ir Troškūnų apylinkėse buvo sudraskyta apie keturiasdešimt šunų. Aišku, tokie žvėrys pavojingi žmogui ir juos būtina naikinti. Pastaruoju metu Dabužių miškuose praktiškai nebeliko bebrų, nes juos vilkai įsigudrino medžioti.
– Teko girdėti, kad yra tokie įžūlūs negrynaveisliai vilkai, bet mišrūnai, turintys šunų kraujo. Ar tokios kalbos kuo nors pagrįstos?
– Tai nelabai išmanančių gamtos mylėtojų mitas. Sumedžioti vilkai yra tiriami ir tokių faktų nenustatyta nebuvo. Prieš gerą dešimtį metų kai kas bandė kryžminti laikų veislės šunis su vilkais. Rezultate mišrūnai tapdavo baikštūs, prarasdavo medžioklinio šuns savybes.
– Ar tikrai vilkai pridaro didelių nuostolių?
– Žmonės dažniau mąsto emocionaliai, bet ne racionaliai. Pamatę vilkus medžiojant briedį, skambina gamtos apsaugai ir ragina gelbėti „vargšą”. Kodėl reikia kištis į natūralius gamtos procesus? Išgelbėsime briedį, gauja eis medžioti avių.
Kas dėl vilkų daromų žalos, tai, ko gero, kelyje su automobiliais susidūrę stirnos padaro žymiai didesnių nuostolių. O įvertinant kanopinių žvėrių miškams daromą žalą, gaunasi išties įspūdingos sumos. Bandome, kiek galėdami, apsaugoti jaunuolynus. Aptveriame metalinėmis tvoromis, tepame medžius chemikalais, tačiau viso miško taip neišgelbėsi, nes nei finansinių resursų, nei darbo jėgos tam nepakanka. Aplinkosaugininkai turėtų dėmesį skirti bendrai kompleksinei gamtos apsaugai, harmoningos pusiausvyros palaikymui, o ne perdėtai rūpintis viena ar kita atskirai paimta augalų ar žvėrių rūšimi.
– Neseniai aplinkos apsaugos ministras Kęstutis Navickas pristatė valstybinio miškų ūkio sektoriaus pertvarkos viziją. Joje kalbama apie valstybinių miškų valdymo konsolidavimą vienoje valstybės įmonėje. Argumentuojama, kad panaikinus urėdijas, padidės darbuotojų atlyginimai ir valstybinio miškų ūkio sektoriaus ekonominis stabilumas, išaugs ekologinė ir socialinė miškų vertė. Kokia būtų Jūsų nuomonė šiuo klausimu?
– Kadangi dar vyksta diskusija, aš pritarčiau europarlamentaro Valentino Mazuronio pozicijai. Miškai nėra ir negali būti vien tik ekonominės naudos siekimo objektas. Tai gyvūnijos ir augalijos egzistavimo plotai. Buvęs aplinkos apsaugos ministras labai teisingai pastebi, kad sugrūsti visas urėdijas į vieną įmonę, yra sena kai kurių verslo struktūrų svajonė. Taip jiems bus lengviau užsitikrinti išskirtines sąlygas savo verslams bei įtaką daryti valstybinių miškų valdymo sričiai, kuri iš esmės tuomet taptų monopoline.
Urėdijų valstybei generuojamas pelnas yra faktas. Valstybė nei cento nemoka sistemai išlaikyti, nes ji išsilaiko pati. Iš miškų sistemos uždirbtų pinigų lėšos yra skiriamos gamtos apsaugai, miškų plėtrai, rekreacinių plotų, infrastruktūros kūrimui bei priežiūrai. Reikia neužmiršti, kad centralizavus visą valdymą, iš urėdijų gaunamas lėšas praras ir rajono biudžetas. Visų bendras tikslas yra gausinti miškų plotus, didinti ne vien ekonomine jų vertę.
Gamtoje, kaip ir gyvenime, visur turi būti pusiausvyra.
Algimantas Gudelis / "Šilelis"
