Atšilus orams ir nušvitus pavasario saulutei norisi maitintis sveikiau, valgyti lengvesnį maistą. Pavasaris – puikus metas pasirūpinti savo mityba ir papildyti žiemą išeikvotas vitaminų atsargas.
Lietuviai savo valgiaraštį sunkiai įsivaizduoja be sriubų. Perfrazavę žinomą patarlę, juokais turbūt galėtume pasakyti: kad ir kuo lietuvį maitintum, jis vis tiek į sriubą žiūrės... Daugeliui lėkštė sriubos turbūt nesiasocijuoja su pavasariu, veikiau atvirkščiai – įsivaizduojame šaltą ar darganotą dieną ir sušilti padedančią garuojančią sriubą. Tačiau visai be reikalo. Galima pagaminti daugybę sriubų, kurios ne tik atgaivins, bet ir sustiprins organizmą. Tai ir daugelio pamėgti šaltibarščiai, ir vadinamosios žaliosios sriubos.
Žaliosios sriubos
Žaliosios sriubos taip vadinamos todėl, kad yra gaminamos iš šviežių žalumynų – dilgėlių, rūgštynių, buroklapių, špinatų, gražgarsčių ir net kiaulpienių. Geriausias laikas žaliosioms sriuboms – antroji balandžio pusė ir gegužė, kai jaunuose augalų ūgliuose ir lapuose yra daugiausia vitaminų, rūgščių ir mineralų.
Gležnučius žalumynus reikia dėti į puodą virimo pabaigoje – kad nesuvirtų ir juose išliktų vitaminai. Kad žalioji sriuba būtų sotesnė, į ją dedama grybų, miltinių kukuliukų, sūrio, vištienos ar jūrų gėrybių, ji gardinama grietine ar grietinėle, kiaušiniais. Kiaušinį galima išvirti ir įdėti supjaustytą į lėkštę su jau paruošta sriuba, taip pat galima naudoti kaip pagardą: išplakti stiklinėje ir supilti plona srovele į verdančią sriubą. Daugelį žaliųjų sriubų galima patiekti tiek karštas, tiek šaltas.
Neretai tokios sriubos verdamos iš kelių rūšių žalumynų – dėl to sriubų skonis tampa turtingesnis, be to, beveik visi išvardyti augalai puikiai dera vieni su kitais.
Dilgėlių sriuba būna labai savito, aštroko skonio. Dilgėles geriausia skinti patiems miške ar sodyboje (nors ir sakoma, kad jaunos dilgėlės nedilgina, vis dėlto pasiimkite pirštines). Atminkite, kad dilgėlių lapus būtina nuplikyti verdančiu vandeniu – kad „nekąstų“.
Rūgštynių sriuba puiki savo rūgštele, kurią suteikia rūgštynių rūgštis, beje, labai naudinga organizmui. Yra viena paslaptis: pačioje gaminimo pabaigoje išmaišykite šaukštą kvietinių miltų pusėje stiklinės šalto pieno ir supilkite į puodą su sriuba – ji lengvai sutirštės, o ryškus rūgštynių skonis taps kiek švelnesnis.
Iš špinatų dažnai verdamos švelnios ir kartu sočios trintos sriubos – špinatų lapai pasižymi delikačiu, subtiliu skoniu. Gražgarsčių dažniau dedame į salotas, tačiau jos tinka ir sriuboms.
Kiaulpienės – tikras naudingųjų medžiagų lobynas: jos turtingos fosforo, geležies, mangano, vitamino C ir B grupės vitaminų. Kiaulpienių lapai sriubai suteikia kartoką, pikantišką skonį. Kad lapai nebūtų pernelyg kartūs, juos reikia du kartus nuplikyti verdančiu vandeniu. Vis dėlto kiaulpienių skonis – itin ryškus, todėl dažniausiai jos naudojamos kartu su kitais žalumynais, pavyzdžiui, špinatais.
Šaltsriubės
Daugeliui šaltoji sriuba visų pirma asocijuojasi su šaltibarščiais, tačiau tokių sriubų yra kur kas daugiau. Apie saldžiąsias šaltsriubes šį kartą nekalbėsime, ir be jų įvairovės pakanka. Netgi tų pačių šaltibarščių būna įvairių.
Šaltosios sriubos dažniausiai ruošiamos pieno ir rauginto pieno produktų, daržovių nuoviro, sulčių pagrindu. Vienos iš jų gaminamos šaltos, kitos, atvirkščiai, verdamos ir tik po to atšaldomos. Patiekalo temperatūra turėtų būti 6–12 oC.
Visame pasaulyje populiariausios daržovių šaltsriubės, tačiau ir jų gali būti labai įvairių.
* Su duonos gira ir burokėlių nuoviru ruošiami šiupiniai, šaltibarščiai.
* Su daržovių nuoviru gaminami šaltibarščiai, trintos daržovių sriubos, šaltosios sriubos su ryžių lakštiniais, korėjiečių ir uzbekų virtuvės patiekalai.
* Su rauginto pieno produktais (kefyru, airanu, jogurtu, pasukomis, raugintu pienu, raugu) ruošiami šaltibarščiai, šiupiniai, agurkų šaltsriubės (taratorai).
* Su daržovių – pomidorų, burokėlių, agurkų – sultimis gaminamos pomidorų šaltsriubės.
Mėgstamos kone visame pasaulyje
Šiltuoju metų laiku mažai kaloringos šaltos ar šiltos žaliosios sriubos – idealus patiekalas pietums ar vakarienei. Tai ne tik skanus ir naudingas maistas, bet ir puikus būdas numalšinti troškulį ir atsigaivinti! Lengvos, gaivinančios, žvalumo suteikiančios, troškulį malšinančios ir kartu sočios tokios sriubos paįvairins meniu. Šaltsriubių yra daugelio šalių, kur, kaip ir pas mus, metų laikai tokie nepanašūs vienas į kitą, nacionalinėse virtuvėse.
Pagrindinės lietuvių, rusų, ukrainiečių, baltarusių virtuvių vasaros sriubos – šiupinys ir šaltibarščiai. Bulgarai ir makedonai dievina taratorą – agurkų šaltsriubę su jogurtu, – ispanai kraustosi iš proto dėl pomidorų šaltsriubės (gaspačo). Savo nacionaline šaltąja sriuba gruzinai laiko sriubą su mėsos subproduktais (mužuži), švedai – sriubą su erškėtuogėmis, latviai – šaltibarščius, vengrai – vyšnių sriubą, tajai – sriubą su kviečių daigeliais ir kokosų pienu.
Įdomu
Šaltosios sriubos gaminamos nuo seno (pavyzdžiui, Lietuvoje jų receptūra minima XIV amžiaus rankraštyje), tačiau nuo tų laikų jų sudėtis nelabai pasikeitė. Išskyrus vieną pikantišką komponentą – senuosiuose receptuose, be tradicinių šaltsriubių ingredientų, minima ir šalta vadinamoji žalioji varlė – ją įmesdavo į puodynę su sriuba. Varlytė atstodavo šaldytuvą.
Parengta pagal žurnalą "Savaitė"
