Spalio 15 d. Viekšnių I vaistinės muziejuje bus minimas jo įkūrėjo, vaistininko Juozo Aleksandravičiaus 120-osios gimimo metinės. Daugelis vyresniojo amžiaus viekšniškių ir apylinkų gyventojų gerai pamena vaistininką „Balandėlį“, taip pramintą dėl to, kad būtent tokiu kreipiniu pasitikdavo kiekvieną, atėjusį vaistinę ieškoti pagalbos.
Įgijo išsilavinimą
J. Aleksandravičius gimė 1896 m. spalio 10 d. Viekšnių vaistinės savininko Vincento Aleksandravičiaus šeimoje. Iki 1906 m. mokėsi namuose, po to įstojo į Rygos Mikalojaus gimnaziją. Baigęs 6 klases grįžo dirbti į tėvo vaistinę mokiniu. 1915 m. pašaukiamas į kariuomenę ir paskiriamas į Sankt Peterburgą, kur baigia felčerių kursus. 1916 m. išsiunčiamas į frontą ir paskiriamas dirbti felčeriu evakuacijos punkte. Tais pačiais metais išlaikęs egzaminus kariškoje Medicinos akademijoje, gauna vaistininko padėjėjo diplomą. 1917 m. iš kariuomenės paleistas dėl ligos, apsigyvena Jekaterinoslavlio mieste ir dirba karo invalidų komitete, tampa Farmacininkų profsąjungos komiteto nariu. Metų pabaigoje persikelia į Donbasą, Kadijevką, dirbti provizoriaus Gochbergo vaistinėje už 100 rub. mėnesinę algą ir išlaikymą. 1918 m. laimingai grįžta į Lietuvą, į tėvo vaistinę Viekšniuose dirbti asistentu. 1925 m. baigia Kauno universiteto medicinos fakultete organizuotus aukštuosius kursus, farmacijos skyrių, ir įgyja chemiko-vaistininko diplomą.
Sukūrė šeimą
1926 m. tėvas V. Aleksandravičius, blogėjant sveikatai, vaistinę testamentu užrašo sūnui Juozui. Netrukus, abiems tėvams vienam po kito mirus, J. Aleksandravičius pradeda savo, kaip vaistinės savininko, darbą Viekšnių vaistinėje.
Tapęs vaistininku, netrukus sukuria šeimą – veda šešeriais metais už save vyresnę našlę su dviem vaikais Sofiją Ueiskytę-Kontrimienę, su kuria susilaukia dar dviejų savo vaikų, bet myli ir globoja visus vienodai. Negana to, priglaudžia dar dvi mergaites iš neturtingų šeimų, užaugina, išmokslina.
Atsidavęs savo darbui
Domėdamasis tarptautine padėtimi ir nujausdamas vėl artėjantį karą bei norėdamas išvengti per Pirmąjį pasaulinį karą patirto vaistų trūkumo, sukaupia dideles vaistų atsargas. 1940 m. nacionalizavus vaistinę, joje randama prekių maždaug už 50 000 Lt. Jam, kaip vienam iš buvusių vaistinių savininkų, pavyksta išlikti šios vaistinės vedėju.
Karo metu gelbėja apylinkių žmones, gydo sužeistuosius.
1947 m. jam pavyksta rasti būdą pradinių vėžio ligos stadijų beoperaciniam gydymui. Savo atradimą J. Aleksandravičius pasiūlo Sąjunginei sveikatos apsaugos ministerijai bei Visasąjunginei mokslų akademijai. Deja, sulaukia tik kritiško įvertinimo. Sveikstantys ar pasveikę žmonės plačiai tuomet paskleidė gandą apie vaistininko sukurtą naują gydymo būdą. Žmonės važiavo pas jį ne tik iš visos Lietuvos, bet ir iš visos tuometinės Tarybų Sąjungos. Viekšnių vaistinės muziejuje saugomos surašytos onkologinių ligų istorijos, vaistininkui rašyti žmonių laiškai, padėkos, pagalbos prašymai. Perėmęs iš tėvo sukauptą didelę liaudies medicinos patirtį, nors ir apsigynęs vaistininko-chemiko diplomą, pirmenybę teikė Dievo sukurtai gamtos vaistinei. Darbui paaukojo beveik visą savo gyvenimą ir laiką.
Provizorius sunkiais pokario metais duodavo vaistų sergantiems, neimdamas mokesčio. Vietos gyventojų buvo gerbiamas, nes stengdavosi padėti ligoniams ne tik vaistais, bet ir patarimais. Pas jį skubėdavę žmonės ieškoti pagalbos, dažnai aplenkdami net gydytojus. Savo ilgamečiu patyrimu noriai dalindavosi su jaunaisiais farmacininkais.
Kaupė eksponatus
J. Aleksandravičius giliai įstrigęs viekšniškių ir ne tik jų atmintyje ne tik kaip labai talentingas ir pasišventęs savo darbui vaistininkas, bet ir kaip didelės erudicijos ir inteligencijos žmogus. Tai buvęs kraštotyrininkas, rinkęs ne tik farmacijos istorinę medžiagą ir sukaupęs vaistinėje daug vertingų unikalių eksponatų, bet ir dvarų kultūros bei paminklosaugos puoselėtojas, Viekšnių vaistinės muziejaus pradininkas, parašęs jos visą istoriją nuo pat pradžios savo atsiminimuose ir sukūręs pirmąją vaistinės ekspoziciją jos 100 metų jubiliejaus proga.
Būtent jis kovojo už Viekšnių miestelio urbanistinio centro išsaugojimą. Tik jo dėka šiandien turime išsaugotas senąsias Viekšnių kapines su daugybe čia palaidotų žymių žmonių kapų bei išlikusių kultūros objektų. Tai buvo žmogus, turėjęs didelį autoritetą ne tik tarp miestelio gyventojų, todėl dažnas skubėdavo pagalbos, kad vaistininkas užtartų jį savo autoritetu įvairiuose, net teisiniuose reikaluose. Jis yra ir sąraše tų, kurie gelbėjo žydus karo metais.
1972 m. pabaigoje vaistininkas J. Aleksandravičius buvo išleistas į užtarnautą poilsį, išdirbęs Viekšnių vaistinėje 46 metus, o farmacininku – 60 metų. Mirė 1977 m., palaidotas naujosiose Viekšnių kapinėse.
Įrengtos ekspozicijos
Kaip rašoma Mažeikių muziejaus internetinėje svetainėje, po J. Aleksandravičiaus mirties vaistinė buvo perkelta į kitas patalpas, o senasis pastatas ilgus metus stovėjo apleistas ir tik 1995 metais, po restauracijos, senoviška kaimo vaistinė vėl atvėrė duris. Ir ne tik kaip vaistinė, bet ir kaip muziejus su farmacijos bei XX a. I pusės inteligento buities ekspozicijomis. Vėliau buvo atkurtas ir buvęs vaistininkų sodas, taip praturtinant muziejų dar viena (lauko) ekspozicija.
Farmacijos ekspozicija – tai autentiška XIX a. II pusės kaimiško tipo vaistinė su išlikusiu oficinos (receptų kambario) apstatymu, vaistų gamybos įranga, priemonėmis, receptais, įvairia vaistinės dokumentacija. Tarp vaistingųjų medžiagų pavyzdžių eksponuojamos vėžio girnelės, žmogaus odos diržai, Sibirinio bebro sruogliai ir kt.
XX a. I p. inteligento buities ekspozicija –tai vaistininko gyvenamieji kambariai su virtuve bei prieškambariu, kuriuose eksponuojamos šeimų relikvijos, baldai, namų apyvokos bei asmeniniai daiktai, nuotraukos.
Vaistažolių sodo ekspozicija – neatsiejama vaistinės muziejaus dalis, kur auginami vaistingieji ir prieskoniniai augalai, vykdomi edukaciniai praktiniai užsiėmimai. Jų metu galima ne tik apžiūrėti sodą, bet ir susipažinti su jame auginamų augalų savybėmis.
