Kai lankysitės Viekšniuose, tikrai pamatysite šv. Florijono skulptūrą (2012m.) ir koplytstulpį „600 metų Žemaičių krikštui“ (2013 m.), o Užvenčio ir Viekšnių bažnyčių šventorius taip pat puošia drožinėtos skulptūros, kurių autorius – mažeikiškis, žymus mūsų krašto ir Lietuvos drožėjas, Tautodailininkų sąjungos narys Antanas Viskantas.
Menininkas gimė 1959 m. birželio 14 d. Spurganų kaime, Tirkšlių seniūnijoje. Beje, šis kaimas jau minimas 1707 metais Tirkšlių bažnyčios gimimų metrikų 1705–1723 m. knygoje. Jame gimė ir daugiau mūsų krašto šviesuolių, tarp kurių buvo ir laisvės kovų dalyvė, poetė, Lietuvos kaimo rašytojų sąjungos narė Sofija Šviesaitė (1927–2016).
Pirmoji patirtis
Vaikystėje Antanas turėjo iš ko pasimokyti, nes jo senelis ir tėvas, taip pat Antanai, buvo kilę iš Pabradumės kaimo, Sedos seniūnijoje, ir abu garsėjo kaip geri meistrai. Vidurinis šeimos vaikas nuo pat mažens mėgo krapštytis ir drožinėti, todėl vos sulaukęs 16 metų, jis įsidarbino Plungės liaudies kūrybos gaminių įmonėje „Minija“.
„Minija“ buvo įkurta 1964 metais ir subūrė Žemaitijoje ir nemažai kituose Lietuvos regionuose gyvenusių tautodailės meistrų bei talentingų drožėjų, organizavo parodas ir medžio drožėjų dienas. 1970 metais įmonėje dirbo apie 2 000 žmonių. Vyresniosios kartos žmonės prisimena, kad suvenyrai ir gaminiai iš lietuviško beržo, pušies buvo labai perkami. Paklausą turėjo ir įvairios pakabinamos lentynėlės, kėdutės, supamieji arkliukai, klumpaitės, virtuvės baldai ir kt. Čia savo pėdsakus paliko ir šiandien yra išsaugoti žymių medžio meistrų Stanislovo Riaubos, Vytauto Ulevičiaus, Ipolito Užkurnio, Reginos ir Justino Jonušų, Vytauto Majoro, Vlado Stumbro, Antano Vaškio, Kazimiero Striaupos, Rūtos Kavaliauskienės, Vyto Jaugėlos ir kitų darbai. Per ketverius darbo metus A.Viskantas ne tik drožinėjo pagal etalonus, bet ir sukūrė autorinių darbų.
Vėliau apie trejus metus Antanui teko dirbti Naftos perdirbimo gamykloje dailininkų-apipavidalintojų grupėje, dar vėliau Kompresorių gamyklos vaizdinės agitacijos dailininkų grupėje. Tuo metu nemažai dėmesio buvo skiriama gamybos aplinkos estetiniam gražinimui, įvairių stendų ir dekoratyvinių pano kūrimui. Tai leido A. Viskantui, kaip jaunam kūrėjui, susipažinti su taikomąja-dekoratyvine daile, tam tikrais estetiniais reikalavimais ir pasisemti patirties iš vyresnių kolegų, kurie buvo baigę atitinkamus dailės mokslus. Kaip parodė vėlesnis kūrėjo gyvenimas, šita patirtis nenuėjo veltui.
Tematika – įvairi
1992 m. drožėjas Tirkšliuose įsigijo savo dirbtuves. Čia beveik kiekvieną dieną bendrauja su medžiu ir bando jį savitai prakalbinti. Žinoma, atvažiuoja vienas kitas užsakovas ar žmogus su kažkokiais savais reikalais ir tai truputį prablaško, bet nereikalingas tuščiažodžiavimas trukdo ir trikdo.
Kūrybinis gyvenimas, kurį gyvena A. Viskantas, ko gero, nėra labai romantiškas, nes medis įnoringas. Per daugelį metų jam pavyko perprasti minkšto ir kieto medžio privalumus, niuansus ir apdirbimo subtilybes, tinkamų įrankių parinkimą ir formų išgavimo paslaptis. Vieni kūriniai gana didelio tūrio, kiti mažesni. Su tuo irgi reikia mokėti tvarkytis bei laikytis proporcijų. „Prie smulkių darbų reikia daugiau kruopštumo, nes norisi pajusti skulptūros gilumą ir plastiką, išreikšti kuo didesnį įtaigumą ir natūralumą. Būna, kad atėjus kitą dieną, skulptūros veidas man atrodo kažkoks bedvasis ir neįdomus, tada einu vėl gilyn. Atsiranda pavojus sugadinti kūrinį, bet pats darbas pasako, ką toliau daryti, ir nukreipia, kokiu keliu eiti. Stengiuosi sukurti tokį kūrinį, kuris priverstų žmones patikėti mano sukurtu personažu ir jį pamilti“, – sakė drožėjas.
Darbų tematika taip pat labai įvairi – nuo religinės iki istorinės bei dekoratyvinės ir taikomosios paskirties. Reikia paminėti, kad derinti darbą ir kūrybą labai padeda tai, kad A.Viskantas dirba staliumi UAB „Balėnų medis“. Tai ne tik tam tikras technologinis palengvinimas ar pranašumas, bet ir labai žymus žmogiškasis faktorius bei vadovo gyvenimiškas supratimas, kuris leidžia būti nesuvaržytam laike ir jaustis pakankamai komfortabiliai. Šiuo metu A.Viskanto dirbtuvėse kaip tik gimsta naujas darbas „Meška“, kuris turėtų papuošti kaimo turizmo sodybą „Luobos vienkiemis“ Skuodo rajone, netoli buvusios tėvo tėviškės. Autorius prisipažino, kad „mešką“ daro pirmą kartą, o už jį patį didesnis medžio rąstas atrodo labai įspūdingai.
Minutėlei atsitraukęs nuo darbo A. Viskantas prisiminė, kad 2004–2006 m. buvusio mažeikiškio kunigo Petro Tverijono prašymu, pagal prancūzų architekto projektus drožė ir gamino bažnyčios inventorių Londono šv. Kazimiero parapijos bažnyčiai. Tai – altorius, krikštykla, stovai, kėdės ir kiti gaminiai. „Stengiausi darbą atlikti labai tiksliai, netgi milimetrų tikslumu, todėl užduotis buvo tikrai nelengva ir labai atsakinga, bet savo darbu ir nauja patirtimi esu patenkintas“, – sakė A. Viskantas.
Pripažinimas
2015 m. Liaudies kultūros centro 11-ojoje respublikinėje konkursinėje parodoje „Aukso vainikas“ mažeikiškiui medžio drožėjui A. Viskantui buvo skirta antroji vieta ir simbolinis sidabro vainikėlis. Ne paslaptis, kad buvo tikimasi laimėti aukščiausią įvertinimą, bet komisija apsisprendė kitaip. Apskrityje vykusiam konkurso turui darbus buvo pateikę trys mūsų rajono tautodailininkai: medžio drožėjas Vaidas Šopauskas, jo kolega A. Viskantas bei siuvinėtoja Adelė Monstavičienė. Sėkmė labiausiai lydėjo A. Viskantą – jo darbams Telšiuose buvo skirta pirmoji vieta ir jis pateko į respublikinį turą. Į „aukso vainiką“ kasmet pretenduoja vaizdinės, taikomosios dailės bei kryždirbystės meistrai. Tai bene dižiausias įvertinimas, kokio gali sulaukti tautodailininkas.
A. Viskanto drožtos skulptūros papuošė Užvenčio ir Viekšnių bažnyčių šventorius, Viekšniuose stovi ir šio medžio drožėjo darbas – šv. Florijonas. Šie darbai ir buvo pristatyti kaip konkursiniai.
Paklausus apie šių metų galimybes pakovoti dėl „aukso vainiko“, A.Viskantas sakė, kad tai nėra kažkoks ypatingas tikslas ir dar nėra apsisprendęs. Jeigu paruoš rimtų naujų darbų, tai tikrai dalyvaus. Šiuo metu jau baigiamas darbas iš ąžuolo „Stalinizmo aukoms atminti“, kuris stovės Tirkšlių miestelio kapinėse. Jis galėtų būti vienu iš naujo konkurso eksponatų.
Mažeikiškiai gali pasigirti turintys tris ,,Aukso vainiko“ laimėtojus: kalvis Virgilijus Mikuckis ir tošininkai Raimonda ir Vytautas Ramanauskai.
Užvenčio „keistenybės“
Gandas apie tai, kas vyksta Užventyje, sklinda ne pirmi metai. Užvenčio dvaro malūnas, iš naujo gyvenimui prikeltas Mildos ir Alvydo Knyzelių, prie šniokščiančios Ventos pasilieka akvarelininkų paveiksluose, medžio drožėjų skulptūrose, kalvių saulutėse. Per Vytautą Jarutį M. ir A. Knyzeliai susipažino su Lietuvos kūrėjais ir taip gimė idėja Užventyje rengti kūrybinius plenerus. Prie kalvių prisidėjo medžio drožėjai, vėliau akvarelininkai. Medis ir metalas stogastulpiuose su saulutėmis tiesiog susilydė į vientisus kūrinius. Kūrėjus ir darbus suvienijo tas pats Užventis su savo istorija ir žmonėmis, todėl nei M. ir A. Knyzeliams, nei užventiškiams neatrodo keista, kad, pavyzdžiui, suvalkietis nuo Zyplių Vidas Cikana pirmajame plenere miestui ir jo žmonėms padovanojo iš akmens ištašytą Nepriklausomybės akto signataro, Užvenčio dvaro savininko Jono Smilgevičiaus paminklą.
Kalviai ir medžio drožėjai per visus plenerus sukūrė daugybę įvairių darbų. 2009-aisiais, Užvenčio parko pradžioje, šalia Ventos iškilo koplytėlė su keturiomis šventųjų Marijos, Julijos, Povilo ir Jono Nepomuko skulptūrėlėmis, kuri buvo dedikuota šio krašto šviesuoliams Žemaitei, Šatrijos Raganai, Povilui Višinskiui ir J. Smilgevičiui.
Kolektyvinę dovaną Užvenčio 400 metų jubiliejui ir Lietuvos tūkstantmečiui padovanoję menininkai sukėlė miestelyje nemažą šurmulį. Vietiniai nieko panašaus į savaitės kūrybinę stovyklą ir pabaigtuves prie malūno nebuvo nei matę, nei girdėję.
Pirmajame plenere kūrė šeši skulptoriai ir keturi kalviai, o antrajame plenere prie Užvenčio kultūros centro pastatytas Saulės laikrodis, dar vienas stogastulpis.
Lietuvos tautodailininkų sąjungos pirmininkas Jonas Rudzinskas yra sakęs, kad kūryba čia pasiekusi tokį lygmenį, kuris leidžia visai Lietuvai lygiuotis, matyti ir žinoti. Užventyje yra visos galimybės kūrėjams reikštis.
2014 m. vasarą Užventyje buvo karščiau negu kitose Lietuvos vietose. Prie žaizdrų stovėjo dvylika kalvių, dirbo bei kūrė ir vienintelis medžio drožėjas iš Tirkšlių A. Viskantas, nors ankstesniuose pleneruose dalyvaudavo daugiau medžio drožėjų.
A. Viskantas sukūrė ir atstatė Užvenčio bažnyčios šventoriuje stovėjusį kryžių, prisidėjo prie bendro kūrinio – kalviškų saulučių ir kryžių medžio, išpjaustydamas krikštų figūras. Įspūdingo dydžio, siekiantis 10 metrų aukščio, sulapojęs 20 saulučių ir kryžių. Pasak Antano, tokie plenerai naudingi kūrybiniu požiūriu ir atveria naujas galimybes, o tokių sėkmingų plenerų palinkėtų ir savam kraštui.
Darbų neskaičiuoja
Pasidomėjus, kiek darbų yra sukūręs, menininkas A. Viskantas negalėjo pasakyti tikslaus skaičiaus. Dabar lengviau, kai yra techninės galimybės darbus kokybiškai užfiksuoti ir taip išsaugoti istorijai, o ankstesni darbai iškeliavo kas kur. Pavyzdžiui, Mangusto parko takas prie Virvytės, ten yra 15 didelio tūrio pasakų personažų. Vien kryždirbystės galėtų būti per 50 didesnių darbų. Išdrožta daug įvairios paskirties dekoratyvinių stogastulpių, koplytstulpių, restauruota ir atgaminta nemažai senų meistrų darbų, pagaliau, sukurta įvairių suvenyrų ir kitos paskirties gaminių. Dirbtuvėse teko matyti nemažai jau seniau pradėtų ir nebaigtų darbų ir neaišku, ar kada drožėjas grįš prie jų, kad užbaigtų.
A.Viskantas džiaugiasi, kad turi sveikatos ir gali realizuoti kūrybinius sumanymus bei dirbti mėgstamą darbą, kad sveikos ir laimingos dukros – Rasa ir Laura, anūkės – Andželika, Eimilija ir Elija, žmona – Joana, kad dar gyva garbaus amžiaus sulaukusi mama Stanislava Aldona.
Bendraudami su pašnekovu išgėrėme po pudelį juodos kavos, o jo nebaigtos drožinėti skulptūros tiesiog laukė. Keistas ir neįprastas toks gyvenimas, daugeliui net sunkiai suvokiamas, bet A. Viskantas savo susikurtame pasaulyje jaučiasi laimingas ir tuo dalinasi su kitais.
Puslapį parengė Vytas ALEKNAVIČIUS
Autoriaus nuotraukos
1. Prie nebaigtų darbų.
2. Kuriamas paminklas „Stalinizmo aukoms atminti“.
3. Linksmas žmogeliukas.
4. Kryždirbystė sudaro nemažą kūrybinį palikimą.
5. Muzikantas.
6. Gimsta naujas „Rūpintojėlis“.
Projektas „Iš praeities – į dabartį“. Remia 
