Racionalus buvo ir Ilgas. Ko gero, dėl geros galvos jam neblogai sekėsi susigaudyti žemėlapiuose, todėl jam buvo suteiktas navigatoriaus vaidmuo, ir neprisimenu, kad būtų nuvylęs. Apskritai Ilgą tikrai galiu vadinti vienu intelektualiausių žmonių būryje ir netgi kuopoje. Kai kiti laiką stumdavo apsižergę taburetę, Ilgas vartydavo „Iliustruotą mokslą“ ar knygą, ir tai savaime plėsdavo pokalbių su juo diapazoną. Tiesa, į sporto salę jį prisikalbinti buvo sunku, tik krepšinį žaisdavo su mielu noru. Traukiamas dėl to per dantį, Ilgas nė kiek nekompleksuodavo ir pasiteisindavo tingumu. Tačiau net ir tingumas jam nesugebėdavo pakišti kojos baseine, kur kartu su Hansu transformuodavosi į greitaeigį katerį. Su Ilgu plaukdavau viename takelyje ir, nors nesu prasčiausias plaukikas, belikdavo ryti šlapias jo dulkes. Pravardę, savaime suprantama, gavo dėl ūgio.
Kitas gudrus ginklo brolis – Kobė. Turi ir galvą, ir pasitikėjimo savimi, ir atkaklumo. Šalia to, kaip ir Vaikas, yra ne pagal metus subrendęs. Fiziškai Kobei priekaištų surasti taip pat būtų sunku, nes visus normatyvus vykdydavo šimtukui, o atsispaudimais apskritai buvo neprilygstamas. Net jei kažkurioms užduotims trūkdavo jėgų, savo tikslą Kobė pasiekdavo per jėgą. Pamenu, kai po žiemos kiek apkerpėję laikėme normatyvus ir bėgome tris kilometrus laikui, finišuodamas Kobėpaskutinius penkiasdešimt metrų įveikė rėkdamas, kad tik iš savęs išspaustų maksimumą. Kadangi tąkart savo laiku patenkintas nebuvo, beveik kiekvieną likusios tarnybos vakarą bėgdavo ratus aplink batalioną. Jei išsikeldavo sau tikslą,Kobė pernelyg nesivargindavo, ką aplinkiniai mano, siekdavo jo iki galo. Vienų pratybų metu keletą dienų buvome nesimaudę ir nutarėme nusimerkti šalia esančioje upėje. Be jokios abejonės, maudymosi kelnaičių į pratybas niekas nesivežioja, tad veiksmas vyksta taip, kaip gamta sutvėrė. Tuomet, kai ant kranto visi jau buvo pasiruošę mautis apatinius, kitoje upės pusėje pamatėme įsitaisiusius vyrą ir moterį žvejoti. Visi kažkaip susvyravo, pagalvojo, kad kiek neetiška būtų moterį gąsdinti, bet Kobė be didesnių ceremonijų tęsė procedūrą. Už tai vėliau vadai pusiau rimtai, pusiau juokais pagrūmojo negriauti kariuomenės reputacijos, bet jau kitą dieną Kobė plikais cimbolais vėl brinko upėje. Beje, minėta žvejų pora prasidėjus maudynėms susipakavo per pirmas keletą minučių, tad sėkmingai nacionalizavom upę tėvynės labui. Kad ir keista, Kobės pravardė užgimė dėl jo pomėgio krepšiniui.
Ne ką mažiau užsispyręs – Alkūnė. Pravardę jis įgijo patirdamas pačią rimčiausią traumą iš visiems mums tekusių, nors daugumai pasitaikydavo ir raiščių įplyšimų, o raumenų patempimai buvo kone kasdienybė. Šiam kariui teko iškentėti alkūnės išnirimą. Kadangi niekada profesionaliai neužsiėmiau jokiu sportu, sunkių traumų nebuvau matęs savo akimis, tad ši draugo trauma tikrai šiek tiek šokiravo. Į nenatūralią pusę išlinkusi ranka ir pirmą kartą girdėtas iš fizinio skausmo klykiantis žmogus nori nenori sugrąžino į realybę bei priminė, kur ir kodėl esame. Suprasdami, kad realiuose koviniuose veiksmuose žmonės ne tik susižeidžia, bet ir žūsta, tęsėme tarnybą ir laukėme sugrįžtant Alkūnės. Šis grįžo ir jau pirmųjų pratybų metu parodė charakterį. Tuomet turėjome užduotį nusigauti nuo taško A iki taško B bėgte, gavome sveiku protu sunkiai pamatuojamą laiko limitą. Kiekvienas, bėgęs su karine uniforma ir kerzais, žino, kad tai menkas malonumas. Jis dar menkesnis, kai tįsi irklą (taip tarp karių vadinami seneliai švediški AK4-MT), sveriantį apie 5 kg. Tas menkas malonumas yra iššūkis sveikoms rankoms, ką jau kalbėti apie ką tik iš realibilitacijos sugrįžusias. Mes visaip bandėm įkalbinėti Alkūnę, kad duotų kuriam nors iš draugų panešti ginklą, nes taip visas būrys galės judėti greičiau, tačiau jis neklausė. Nors aš pats manau, kad toje situacijoje jis elgėsi neteisingai, už kantrybę ir užsispyrimą žmogui pagarbą atiduoti taip pat reikia. Juoba kad Alkūnė yra žmogus, turintis vieną geresnių širdžių tarp vyrukų.
Gerą širdį nešiojasi ir Banditas. Nors pravardę užsitarnavo už savo stačiokišką elgesį, bet tas elgesys dažniausiai būdavo toks tam, kad viso labo sukeltų juoką draugams ir pradžioje paslėptų tikrąjį žmogaus veidą. Vėliau Banditas man atsiskleidė kaip vienas nuoširdesnių žmonių. Ypač nuoširdžiai pasikalbėjome vienų pratybų metu, vidury nakties sėdėdami sargybos poste ir kalbėdamiesi apie žmones, jų teisingus ir neteisingus poelgius, principus ir kitus dalykus. Be to, taip jau sutapo, kad per orientacines pratybas ne kartą traukėme vienas kito uodegą iš klaidžių situacijų, matėme vienas kito siaubą, kai nuovargio nukamuoti palikome ne vietoje ginklus. Vienas kito padedami ir laimės užtariami iš visų keblumų išsisukome, o išsisukus bent jau manyje liko sunkiai nupasakojamas pasitikėjimas žmogumi. Banditą sutikęs gatvėje tikrai visada labai nuoširdžiai nusišypsosiu, nors ir pradžioje tarnybos rikiuotėje labai kreivai žiūrėjau į jo po kojomis prispjaudytą ežerą.
Įdomiu charakteriu pasižymėjo ir Psichas. Kaip ir Desantą, Psichą kartkartėmis apimdavo hiperaktyvumo būsena, kai nežinodavai, ko iš jo tikėtis. Čia ir pravardės šaknys. Porą kartų per tas hiperaktyvumo būsenas net kiek apsipykome: jis man trinktelėjo, aš jam vandens buteliuką į galvą paleidau, bet galiausiai tarnybą užbaigėme be pykčių. Psichą laisvai būtų galima tituluoti ir Maugliu, kadangi ant skersinio jis išdarinėja stebuklus. Dvidešimt prisitraukimų padaryti jam vienas niekis. Juos vakarais darydavo ir pasikabinęs ant mūsų kūbriko lubas remiančių metalinių virbų. Jais kartais pakeliaudavo po visą kambarį Tarzano stiliumi. O apskritai tai labai technikai gabus žmogus, kuris, ko gero, galėtų išardyti ir sutverti ar iš metalo padirbti bet ką.
Mano subjektyviu vertinimu, gražiausią pravardę gavo Husaras. Su karyba daugiau susidūrę skaitytojai žino, kad Lietuvos kariuomenėje labai griežtas požiūris į kario išvaizdą, ir kareivinėse kiekvieną rytą vyksta rytiniai patikrinimai, kurių metu rikiuotėje detaliai patikrinama, ar kiekvieno kario uniforma, plaukai ir veidas tvarkingi, ar švariai nuvalyti batai. Mes, šauktinukai, dažniausiai užlėkdavome su neskustais sprandais ir atžėlusiomis barzdelėmis, tad bet kokį norą paauginti ūsą kiekvieną rytą negailestingai sulaužydavo seržantai. Pratybose kartais leisdavom sau ilgesnį laiką nesiskusti, tad pamatydavome vienas kitą tokius, kokių kareivinėse paprastai nesutikdavome. Taip gimė ir Husaro pravardė, kadangi šiam, pasirodo, auga vešlūs ūsai, išryškėdavę anksčiau, nei pasimatydavo barzda. Žinoma, ūsai, kaip ir sparnai, neatsiejamas tikro husaro atributas. Na, o mūsų Husaras – šaunus vyrukas. Jis buvo tas žmogus, kuris dar iki tarnybos turėjo gausiausią karybos patirtį, kadangi priklausė Krašto apsaugos savanorių pajėgoms (KASP). Ten jis užsiaugino ir laipsnį, tad būdamas eilinis teoriškai buvo autoritetingiausias tarp visų likusių šauktinukų, turėjusių jaunesniojo eilinio regalijas. Tačiau Husaras niekuomet nesinaudojo šiuo pranašumu ir tik tingulio suimtas kartais pajuokaudavo, kad perleidžia užduotis žemesnio rango kariams. Patirtį jis išnaudodavo reikiamu momentu suteikdamas racionalumo mūsų nepatyrusiam entuziazmui, kartais pozityvumo nukritusios moralės situacijose. Trumpai tariant, tai buvo žmogus, komandoje palaikantis sveiką emocinį balansą.
Na, o žmogus, mėgęs kelti emocinę sumaištį, buvo Sultonas. Tai apskritai vienas įdomesnių žmonių, sutiktų per visą mano gyvenimą. Tiek jis pripažino, kad man pasirodžius pirmą kartą kambaryje pagalvojo: „kas čia per asilas?“, tiek aš pamaniau, kad „su šituo ereliu tai bus įdomu“. Sultonas pravardę gavo neatsitiktinai – kadangi sau taikė išskirtines sąlygas nei likusiems. Jis pernelyg nesibaimindavo net vadų, rikiuotėje visuomet stovėjo su kreiva šypsenėle. Vieni jį laikė durneliu, kiti chamuku. Tai buvo žmogus, sukėlęs daugybę nesusipratimo situacijų, bet lygiai taip pat jis sukėlė ir daugiausia nuoširdaus juoko akimirkų. Bėgant laikui visi ėmėme suprasti, kad tai tiesiog žmogus, turintis specifinį humoro jausmą. Besibaigiant tarnybai į jo provokuojančias replikas arba nebekreipdavau dėmesio, arba atsakydavau tokiais pat provokuojančiais komentarais, kadangi kažkuriuo metu supratau, jog taipSultonas tik tikrina žmones ir skaidrina savo bei aplinkinių dienas. Tiek aš, tiek likę ginklo broliai iki gyvenimo galo nepamirš jo „lietaus dievo“ šokio, povandeninio laivo auksinėmis burėmis, prišvartuoto po kareivinėmis, išeiginių armani treningų ir kitokių kartais absurdiškų, kartais smagių sapaliojimų. Man pačiam didžiausias požiūrio į Sultoną lūžio taškas buvo, kai kažkokiu būdu rūkykloje prašnekome apie dalykus, likusius už tarnybos ribų: apie teatrą, apie keliones, apie merginas. Nustebau, kadangi rimtai kalbanti jo pusė pasirodė gana intelektuali ir netgi ganėtinai konservatyvi, ko sunku tikėtis jį pažinus paviršutiniškai. Tarnybos pabaigoje abu pripažinome, kad vienas – ne toks jau ir asilas, o kitas – ne toks jau ir erelis.
Mažas, kaip ir Sultonas bei Liūtas, mėgėjas paerzinti arba, kaunietiška jų terminologija sakant, „prigydyti“ žmones. Aš pats buvau ir galbūt esu gana naivaus būdo, tad dažnai užkibdavau ant jų jauko. Kažkokios išskirtinės istorijos neužfiksavau, tad turbūt smarkiai papuolęs nebuvau, bet štai, pavyzdžiui, tokiam vaikinukui Lisui jie pripasakojo, kad intendantui reikia priduoti ką tik išduotas šliures. Tai tas iš dušo vargšas ką tik parėjęs vienais apatiniais ir nustriksėjo su šliurėmis rankoje pas indendantą. Mažas buvo vienas gabiausių gydytojų. Kas be ko, šalia to, ir humoro jausmą neprastą turėjo. Tik visas humoras dingdavo tuomet, kai kalba pasisukdavo apie virtuvės maistą. Šį Mažas keikdavo taip rimtai ir nuoširdžiai, jog neabejoju, kad baigęs tarnybą galėtų parašyti daktaro disertaciją „Militaristinės kulinarijos kritika. Sriubų atvejo studija“. Aš tikrai nuoširdžiai neįsivaizduoju, kaipMažui pavyko per visą tarnybą išlaikyti stabilų svorį ir apskritai nenumirti nevalgant tokios didelės duodamo maisto dalies. Valgantį sriubą apskritai jį mačiau vos vieną kartą, kai miškuose atvežė pietus, ir vienintelis būdas sušildyti savo kone mėlyną kūną buvo šiltos sriubos injekcija į skrandį.
Galiausiai – Liūtas. Didžiadvasio gyvūno vardą jis atsinešė dar iš prieštarnybinių laikų. Mano vertinimu, jo vaikinas be jokių kalbų nusipelnė. Tai žmogus, turintis visas savybes, kurias keliu sau kaip siekiamybes: intelektas, humoro jausmas, garbės kodeksas, tiesumas, absoliutus paprastumas, gebėjimas kitus burti aplink save ir padaryti juos geresnius. Viena iliustratyvių situacijų, įrodančių tokį kiekį teigiamų savybių gyvenant mano ginklo brolyje, yra elementarus elgesys žaidžiant futbolą, kurį labai noriai pavasarį atšilus orams pamaldavom laisvu laiku po tradicinės dienos rutinos. Daugumai žmonių, ypač geriau žaidžiančiųjų, žaidimo metu prabyla savimeilė ir asmeninės ambicijos pasirodyti. Liūtas jausdavosi pasirodęs tuomet, kai gerai pasirodydavo jo komanda. Aš nesu superinis futbolo žaidėjas, neturiu daug žinių apie jo techniką, todėl toli gražu ne visada sugebėdavau aikštėje padaryti tai, ką pats norėčiau ar ko iš manęs tikisi perdavimą atliekantis žaidėjas. Liūtas, būdamas neabejotinai vienas geriausiai žaidžiančių iš mūsų, tokiose situacijose niekuomet nerodydavo nei pykčio, nei susierzindavo. Suklydus – patardavo, papasakodavo, kuria pėdos dalimi reikėtų kamuolį spirti, kad jis lėktų vienokia ar kitokia trajektorija. Kažkam pavykus – visuomet pagirdavo, kartu pasidžiaugdavo. Su tokiu žmogumi žaisdamas kartu kiekvienas tampa geresnis nei buvo iki tol. Futbolas tik labai primityvus pavyzdys, kaip realizuojasi anksčiau išvardintos Liūto savybės. Kur kas sofistikuotesnis vaizdas pildėsi kiekvienų pratybų, kiekvienos konfliktinės situacijos, kiekvienos kartu išgyventos dienos metu. Taip pat labai noriu paminėti tai, kad net neabejoju tuo, jog Liūtas niekada neina į kompromisus su sąžine, kad ir kokios aplinkybės susiklostytų.
Sunku artikuliuotai jums, skaitytojai, papasakoti, kodėl savo draugams priskiriu vienas ar kitas savybes, bet tarnybos metu kai kurių dalykų suvokimas išauga iš pačių mažiausių smulkmenų, žmogų testavusių pačiose elementariausiose situacijose. Tas situacijas galiausiai pamiršti, bet žmogaus supratimas ir pažinimas pasilieka.
Sako, pabaigų idealizuoti nereikia, bet man sunkiai sekasi klausyti protingų patarimų. Mano galva galbūt keistai veikia, todėl savo gyvenimiškas patirtis esu linkęs lyginti su gerais literatūros, kino, muzikos, teatro kūriniais – kiekviename jų ieškau to, kas artima ir suprantama pačiam sau. Tarnybos metu Liūtas užsiminė apie tokį amerikiečių serialą „Band of Brothers“ (lietuviškai pavadinimas kažkodėl verčiamas kaip „Desantininkai“), statytą ir prodiusiuotą didelio Holivudo vyro Tomo Hankso.
Serialas pasakoja apie JAV karius, per Antrąjį pasaulinį karą kariavusius Europos fronte, mačiusius daug žūčių, fizinę mirtį pralenkiančią žmogaus psichologinę griūtį, pragariškas būties sąlygas ir karo beprasmybę – sveiku protu nesuvokiamus baisumus, iš kurių gimsta didelė drąsa, besąlygiškas pasitikėjimas šalia esančiu ir nuoširdi draugystė. Nei fizinės, nei psichologinės mirties, nei tragiškos buities, nei karo beprasmybės per devynis mėnesius nematėme, tik fiziškai pasikankinome, emociškai pasigrūdinome ir daugiau kambariokų nei paprastai turėjome. Gal tik miškuose mūšio lauko drėgmę, šaltį, žvarbą ir karštį, nenutrūkstamų užduočių keliamą psichologinį ir fizinį nuovargį, šiek tiek alkio, šiek tiek skausmo patyrėme. Vieni išmokome suturėti asmenines ambicijas ir kartais šiek tiek prikąsti liežuvį, o kiti – pasitikėti savo jėgomis ir be baimės imtis iniciatyvos. Ir nors visumoje patyrėme nepalyginamai mažiau nei „Desantininkų“ herojai, tačiau paskutinius „Šauktinio dienoraščio“ sakinius norėčiau sudėti iš serialo centrinio herojaus majoro Winterso lūpomis pasakytų žodžių. Serialo veikėjai buvo sukurti pagal tikrų žmonių biografijas, tad jo pabaigoje kalbinamas tikrasis majoras Wintersas, tuo metu jau žilas seneliukas, taria:
„Kartą anūkė manęs paklausė:
- Seneli, ar tu buvai didvyris?
- Ne, brangioji,– atsakiau, – aš tarnavau didvyrių kuopoje.“
Nelinkiu ir nenoriu, kad karas kada nors sugrįžtų į Lietuvą. Bet jei vis dėlto taip nutiktų ir pavyktų jį išgyventi žmonių, su kuriais tarnavau, apsuptyje, neabejoju – savo anūkams galėčiau pasakyti tą patį. O štai čia nugulę tokių jaunų vyrų portretai, kokie jie būna iki tapdami didvyriais. Kiekvienas juo gali tapti, jei nesileis į kompromisus su sąžine.
MARTYNAS BARKAUSKAS
