Pastaruoju metu viešojoje erdvėje dažnai reiškiamas susirūpinimas dėl to, kad valstybės mastu priimant su šeima, gyvybės pradėjimu susijusius sprendimus, yra įsiklausoma į Bažnyčios atstovų balsą. Tokia kritika išsakoma ir Švietimo ir mokslo ministerijos parengtai Lytiškumo ugdymo ir rengimo šeimai programos projektui. Tačiau mokslininkai teigia, kad tokie teiginiai – bandymas nukreipti dėmesį bei politikavimas. Laisvos visuomenės institutas (LVI) kalbina antropologą, Kembridžo universiteto absolventą dr. Saulių Matulevičių.
Sauliau, nuo ko reikėtų pradėti, kai kalbame lytiškumo ugdymo programos kūrimą?
Visų pirma reikėtų pasakyti, kad čia susikerta dvi pasaulėžiūros. Viena pasaulėžiūra yra ta, kurią galime sąlyginai įvardintikonservatyvia (arba rezervuota nepamatuotoms naujovėms), kai atsargiau žiūrima į naujas socialinės kaitos apraiškas. Šalia to yra krikščioniškoji etika, kuri kartu su (nepartine) konservatyvia pasaulėžiūra suponuoja tam tikrą bendrą pasaulėžiūrą lytiškumo klausimais. Ši pasaulėžiūra lytiškumo ugdymą mato holistiškai, kai žmogaus lytinis elgesys vertinamas kaip integralios bendros asmens etinio/vertybinio ugdymo koncepcijos dalis. Ji netraktuoja lytinės elgsenos atskirai nuo bendro asmens ugdymo.
Jeigu kairioji pasaulėžiūra arba kairių politinių pažiūrų atstovai norėtų išlaikyti savo vardą nesuteptą totalitarizmu, jie turėtų gerai peržiūrėti savo retoriką dėl kristianofobijos ir dėl, sakykim, žodžio laisvės ribojimo.
Kita pusė yra kairuoliška (kartais ir libertarinė). Šios dvi pasaulėžiūros susiduria ir dalyvauja diskusijoje. Klaidinga būtų teigti, kad kairės pasaulėžiūros žmonės atstovauja „tiesai ir mokslui“, o dešinės pasaulėžiūros — atsilikusiai bažnytinius interesus ginančiai pozicijai. Dažnai kairuoliško mąstymo žmonės pastarąją laiko tamsuoliška, atsilikusia nuo mokslo, stabdančia socialinę pažangą, o Bažnyčia neva indoktrinuoja žmones, siekdama tariamos kontrolės. Toks yra supaprastintas kairuoliškas argumentas.
Visų pirma požiūris, kad yra „tiesa“ ir jai besipriešinantys „tamsuoliai“, yra primityvus, kylantis dar iš Apšvietos epochos laikų ir savo turiniu jau gerokai pasenęs. Kai kalba pasisuka lytiškumo programų link, tokia realybės interpretacija atrodo ypač naivi, dėl to, kad viskas yra truputėlį sudėtingiau.
Reikia pasakyti, kad „kairės ir ultrakairys“ pasaulėžiūra vadovaujasi tokia logika: Bažnyčia, kaip institucija, kuri daro įtaką tariamai kvailai visuomenės daliai, stengiasi laikyti žmones atokiai nuo mokslo, nuo pažangos, kad galėtų juos kontroliuoti. Toks požiūris yra mitologinis, su empirine tikrove turintis labai mažai ką bendro. Kairuoliškosios pasaulėžiūros struktūra yra paremta antagonisto ir protagonisto kova. Jie save suvokia kaip protagonistą, kaip teigiamą herojų. Teigiamas herojus kovoja prieš „kažką“. Ekonomikoje jie kovoja su kapitalistine sistema, politikoje – su politiniu establishmentu, kuris veikia prieš žmogų, socialinėje erdvėje dažnai tuo antagonistu tampa Bažnyčia – institucinė galia, prieš kurios poveikį visuomenei neva reikia kovoti.
Kitas dalykas – diskusijoje apie lytiškumo etiką tvyro tam tikras nemalonus ir pavojingas prieskonis. Iš „kairiosios ir ultrakairiosios“ pasaulėžiūros žmonių lūpų itin dažnai sklinda kristianofobija.
Jeigu galėčiau išsiskleisti daugiau ir plačiau, galėčiau paaiškinti, kad tai ateina iš marksistinės paradigmos. Nesakau, jog visi „kairuoliai“ natūraliai yra marksistai. Tačiau teorinius pamatus tokiai pasaulėžiūrai padėjo Marksas. Vėliau jau su naująja kaire ateina „peržiūrėtas“ Marksas ir kiti teoretikai, kurie sako, kad turime išlaisvinti ne tik darbo klasę, bet visus žmones veikiamos galios institucijų, turinčių hegemoninę galią ir darančių žmonėms įtaką.
Kai kalbame apie lytiškumo etiką, prieiname prie to, kad (anot kairuoliško požiūrio) seksualumas arba lytiškumas yra vienas iš tų aspektų, kuriuos galios institucijos siekia kontroliuoti tam, kad kontroliuotų mases. Ir tuo, anot jų, pasinaudoja Bažnyčia. Suvaržydama žmogaus seksualumą per įvairias sugalvotas etikas, ji siekia masių kontrolės. Aišku, su tokia mitologine pasaulėžiūra aš natūraliai negaliu sutikti dėl keleto priežasčių.
Pirma, institucinė Bažnyčia krikščionių bendruomenės kontekste yra labai mažas veikėjas. Taip, jis yra matomas per televiziją (ten kalba hierarchai), bet iš tikrųjų institucinės Bažnyčios proporcija, palyginti su visų krikščionių, pakrikštytųjų, yra tiesiog juokinga.
Dėl to Bažnyčia kaip institucija, nors turi įtaką visuomenėje, vis dėlto neturi prabangos sėdėti menėse su užtrauktomis užuolaidomis ir kurti sąmokslo teorijų, kaip apkvailinti visuomenę ir ją kontroliuoti. Tie, kas bent kiek įsivaizduoja, kaip veikia institucinė Bažnyčia, žino, kad jos darbas yra intensyvus, rutininis. Vyskupų konferencijų posėdžiai turi labai intensyvią ir griežtą darbotvarkę. Kurti sąmokslus už uždarų durų tiesiog fiziškai nebūtų laiko. Be to, toks institucinės Bažnyčios matymas yra paprasčiausias moralinei panikai būdingas pramanas.
Religija yra reiškinys, kuris iš visuomenės nepasitraukė ir niekada nepasitrauks. Todėl normalu, kad yra ir bendruomenių, ir institucijų, kurios atstovauja tikinčiųjų balsui viešojoje erdvėje.
Šiuo atveju reikia „numitinti“ pasaulėžiūrą, kad Bažnyčia yra juoda, slapta institucija, kurianti kažkokius sąmokslo planus, kaip kontroliuoti žmones, o kartu kontroliuoti ir jų seksualumą. Be to, kad institucinė Bažnyčia yra labai mažas krikščionybės dėmuo, kur kas svarbesnis aspektas tai, jog institucinė Bažnyčia iš tiesų atstovauja tikinčiųjų interesams. Pastarojo argumento kairiosios pasaulėžiūros žmonės tiesiog nenori ar nepajėgia suprasti. Dėl to kiekvieną kartą, kai girdžiu kairuoliškos arba radikaliosios kairės pasaulėžiūros žmones kalbant: „Oi, čia Bažnyčia daro įtaką, čia nori prastumt...“ – reikia suprasti: institucinė Bažnyčia atstovauja tikinčiųjų bendruomenės interesams. Tokia yra empirinė, antropologinė tikrovė.
Kitas dalykas – diskusijoje apie lytiškumo etiką tvyro tam tikras nemalonus ir pavojingas prieskonis. Iš „kairiosios ir ultrakairiosios“ pasaulėžiūros žmonių lūpų itin dažnai sklinda kristianofobija. Kristianofobijos terminas yra vartojamas šalia homofobijos, islamofobijos, ksenofobijos ir antisemitizmo. Kristianofobija yra savotiška „raganų medžioklė“, bet, šiuo atveju „raganas“ medžioja ne Bažnyčia, bet kairiosios pasaulėžiūros žmonės. Jie seka frazes, pareiškimus ir žiūri, ar tik tai nenuskambės nors šiek tiek „krikščioniškai“. Kitaip sakant, kristianofobija yra terminas, nusakantis tam tikrą išankstinę agresyvią nuostatą bet kokiai krikščioniškai etikai arba krikščioniškai pasaulėžiūrai.
Religija yra reiškinys, kuris iš visuomenės nepasitraukė ir niekada nepasitrauks. Ir netgi yra sociologinių, antropologinių studijų, teigiančių, kad religingumo visuomenėje tikrai nemažėja. Todėl iš tikrųjų normalu, kad yra ir bendruomenių, ir institucijų, kurios atstovauja tikinčiųjų balsui viešojoje erdvėje.
Tie, kas sako: „Laikykime Bažnyčią nuo politikos atskirai“, – daro didžiulę paslaugą Bažnyčiai, nes tai yra pačios Bažnyčios kaip institucijos interesas, sykiu ir tikinčiųjų interesas.
Tai nėra Bažnyčios ir valstybės suliejimas į vienį. Kai kurie remiasi argumentu, kad visi argumentai, rezonuojantys su krikščioniška etika, prieštarauja sekuliarizmo principui, t. y. politinės ir bažnytinės valdžios atskyrimui. Tačiau sekuliarizmas yra viena seniausių krikščioniškų idėjų. Pačios Bažnyčios interesas buvo laikyti šias galias atskirai. Tie, kas sako: „Laikykime Bažnyčią nuo politikos atskirai“, – daro didžiulę paslaugą Bažnyčiai, nes tai yra pačios Bažnyčios kaip institucijos interesas, sykiu ir tikinčiųjų interesas.
Viešas savo tikinčiųjų intereso gynimas viešojoje erdvėje (o Lietuvoje yra 79% religingų žmonių) nėra Bažnyčios kišimasis į politinę erdvę. Reikėtų suprasti, kad negalima marginalizuoti tikinčiųjų bendruomenių, teigiant, kad jos neturi teisės į viešąjį diskursą. Tikinčiųjų bendruomenė turi tokią teisę, teks su tuo susitaikyti. Ir sakyti, kad jie neturėtų turėti balso, yra mažų mažiausiai nedemokratiška ir gal net totalitariška. Dėl to, jeigu kairioji pasaulėžiūra arba kairių politinių pažiūrų atstovai norėtų išlaikyti savo vardą nesuteptą totalitarizmu, jie turėtų gerai peržiūrėti savo retoriką dėl kristianofobijos ir dėl, sakykim, žodžio laisvės ribojimo.
Ar galite išsiplėsti, daugiau pakalbėti apie Lytiškumo ugdymo, rengimo šeimai programą? Ar darbo grupės parengta programa yra mokslu grįsta, ar vien, kaip kaltinama, grįsta Bažnyčios dogmomis?
Aš esu girdėjęs tą kaltinimą „Bažnyčios dogmos“, ir man visą laiką norisi paklausti: „Žiūrėkit, moksle yra tokie dalykai – jeigu tu sakai teiginį, tu turi jį pagrįsti arba jo nesakyti. Tai man būtų įdomu išgirsti, apie kokias dogmas kalbama?“ Lytiškumo etika yra nedogmatizuota, jokios dogmos krikščioniškoje teologijoje apie lytiškumo etiką nėra.
Lytiškumo etika ateina iš aristotelinės, akvinietiškosios etikos, kuri suponuoja tam tikrą etinę laikyseną lyties klausimu. Lytis čia yra suvokiama holistiškai, visų kitų socialinių santykių kontekste. Čia yra pagrindinis skirtumas su kairuoliškąja pasaulėžiūra, kurioje bandoma „išlaisvinti“ žmogų nuo tariamų suvaržymų, t. y. nuo ją varžančios tradicijos ir iš krikščioniškos etikos.
Viešas savo tikinčiųjų intereso gynimas viešojoje erdvėje nėra Bažnyčios kišimasis į politinę erdvę. Reikėtų suprasti, kad negalima marginalizuoti tikinčiųjų bendruomenių, teigiant, kad jos neturi teisės į viešąjį diskursą. Tikinčiųjų bendruomenė turi tokią teisę, teks su tuo susitaikyti.
Aš sutinku su pažangių pažiūrų žmonėmis, kad seksualumo etika turėtų būti išlaisvinama iš blogų tradicijų, pavyzdžiui, moterų subordinavimo, moterų apipjaustymo (nors pastarasis ir yra moteriškasis paprotys) ir pan. Tokios tradicijos aristotelinės / akvinietiškos etikos supratimu turėtų būti ugdomos, augti tiesos ir bendrojo gėrio link. Šių tradicijų subjektai — žmonės — turėtų būti ugdomi ir tikrąja to žodžio prasme „išlaisvinami“ iš ydingų supratimų ir praktikų per visapusišką etinį brendimą. Tai yra tikrasis progresyvizmas. Ir krikščioniškoji etika čia neišvengiamai svarbi.
Antropologiškai, empiriškai pasigilinus į seksualumo etiką, susiduriama su faktu, kad daugelyje visuomenių seksualumo etika buvo daugiau ar mažiau reguliuojama, ne visą laiką labai griežtai, kai kur labai liberaliai, bet tam tikra etika visada buvo. Tiesa, daugumoje ikikrikščioniškų ar nekrikščioniškų visuomenių ši etika buvo kreipiama į moters seksualumo kontrolę. Precedentas atsiranda formuojantis krikščioniškai etikai. Joje abu, tiek vyras, tiek moteris, tampa lygūs etiniai subjektai, o nemoralus ir neetiškas elgesys praranda lyties kriterijų. Tose krikščioniškos kultūros visuomenėse, kur moteris nėra lygiavertė vyrui, šis disbalansas ateina iš vietinių tradicijų dominavimo, dėl ne visiškai įsisavintos krikščioniškos etikos. Tačiau, kaip minėjau, seksualumas daugumoje visuomenių buvo ir tebėra tam tikras etinis dydis. Todėl pats siekis parengti lytiškumo ugdymo programą, kurioje seksualumas būtų medikalizuojamas, bet moraliai „neutralus“, yra šališkas ir nemoksliškas. Be to, galima įtarti, kad tokie siekiai tarnauja farmacinių kompanijų interesams, o politikai yra lobistinių įtakų žaidėjai.
