Šiais laikais aukštakulniai nieko nestebina. Dauguma moterų turi bent vieną porą aukštakulnių. Ir tai ne naujiena. Aukštakulniai moters eiseną daro elegantiškesnę, padeda išsiskirti, puošia. Tiesa, šiais laikais ir pats kulnas būna labai skirtingas – tai ir platforma, ir aukšti smaili kulniukai, ir masyvus kulnas... Bet žymieji aukštakulniai ne visada buvo tokie. Jie, kaip ir dauguma daiktų, turi savo istoriją.
Manoma, kad pirmieji aukštakulniai buvo išrasti Senovės Egipte. Juos nešiojo žemdirbiai – tai buvo reikalinga jų darbui, mat aukšti kulnai padėjo tvirčiau vaikščioti dirbama žeme.
Tais pačiais laikais aukštakulnius nešiojo ir faraonas bei jo svita. Dar kiek vėliau aukštakulnius pamėgo ir romėnų artistai. Šių batų dėka aktoriai galėdavo atrodyti aukštesni.
Taigi, svarbu pastebėti, kad iš pradžių aukštakulnių funkcija buvo tikrai ne estetinė kaip dabar, o labiau praktinė. Darbininkams buvo lengviau vaikščioti dirbama žeme, valdžios atstovams atrodyti dar aukštesniems ir didesniems prieš paprastus žmones. Tiesa, aukštakulnius dar nešiojo ir raiteliai – tai padėjo geriau išsilaikyti balne.
Masiškai nešioti aukštakulnius moterys pradėjo gerokai vėliau nei vyrai. Tačiau, kai moterys „pasisavino“ aukštakulnius, jų reikšmė visiškai pasikeitė, kaip ir pats santykis. Aukštakulniai pradėti suprasti ne kaip kažkas būtino, o kaip stiliaus ir grožio atributas. Beje, ar žinojote, kad iš pradžių batai apskritai buvo labai nepatogus dalykas – nebuvo skiriamas kairysis batas nuo dešiniojo. Bet jau XVII a. aukštakulniai tapo neatskiriamu damų atributu. Jie buvo puošiami, dabinami raišteliais, piešiniais, buvo nešiojami ir aukšti, ir žemi kulniukai. Vienas didžiausių XVII a. madistų – karalius Liudvikas XIV (pats buvęs neaukšto ūgio, tad mielai nešiojo aukštakulnius) į madą atvedė raudonus batelius – ši spalva tapo statuso simboliu.
Štai jau XVIII a. mados žinovės vietą užėmė karaliaus Liudviko XV favoritė Žana Antuanetė Puason (žinoma kaip madam Pompadur). Ši prancūzė visiškai netaupė apdarui, kasdien juos keitė, mėgo aukštas šukuosenas ir aukštus kulniukus. Besinaudodama savo padėtimi, ji diktavo madą ne tik Prancūzijoje, bet ir visoje Europoje. Todėl dabar jau aukšti kulniukai asocijuojasi ne su karaliumi vyru, o su gražia moterimi. Kadangi tuo metu madingos tapo šiek tiek trumpesnės suknelės (o ne šluojančios žemę), tad bateliai iš tiesų tapo matomi. Tad jie pradėti puošti dar labiau ir išskirtiniau. Tačiau nuo Prancūzijos revoliucijos 1789 m. iki XIX a. 8-ojo dešimtmečio, kada buvo išrastos siuvimo mašinos, aukštakulniai pasitraukė į pogrindį.
Didysis aukštakulnius atgimimas vėl prasidėjo tik XX amžiuje – prie to labiausiai prisidėjo žinomi dizaineriai. Štai, tarkim, prancūzų modeliuotojo Rože Vivje aukštakulniai karaliavo XX a. viduryje, jis siuvo batus pagal užsakymą, kino filmams, Dior mados namams. Beje, laikoma, kad būtent Dior mados namai išpopuliarino smailiakulnius aukštakulnius tokius, kokie jie yra populiarūs iki šių dienų. Salvadoras Ferogamo taip pat daug prisidėjo kuriant aukštakulnius ir darant juos kuo patogesnius. Jis visą savo gyvenimą siekė sukurti kuo patogesnius aukštakulnius. Jis pakeitė kulno konstrukciją, padarė ją stabilesnę – būtent jis smailaus kulno konstrukcijai sugalvojo panaudoti metalą, o ne medį, kaip būta iki jo. Žinoma, prie aukštakulnių populiarinimo labai stipriai prisideda tokie mados namai kaip Gucci, Chanel, Nina Ricci, Dolce Gabbana – visi jie kuria įvairiaspalvius, ryškius, ekstravagantiškus aukštakulnius, kurie negali likti nepastebėti. Paminėtinas ir Luisas Vuitonas, kurio sukurti aukštakulniai raudonu padu tapo nepaprastai populiarūs.
Nors atrodo, kad visi įmanomi aukštakulnių stiliai ir dizainai jau sukurti, tačiau šiuolaikiniai batų dizaineriai, matyt, dar turės kuo nustebinti. Taigi, aukštakulnių mada greičiausiai dar toliau tęsis ir stebins...
