Yra sakoma: ,,Gražus žmogus, kuris svajoja, bet laimingas tada, kada svajonės pildosi.“ Baigiasi labai intensyvus ir kūrybingas mano, kaip vadovo, 35-asis darbo su Mažeikių kultūros centro mišriu choru „Draugystė“ sezonas. Norėjosi jį įprasminti mūsų choro pasirodymu Tarptautiniame chorų festivalyje, o kad jį suradome Bratislavoje, tai mums buvo tarsi Aukščiausiojo skirta dovana.
Pirmoji kelionės diena
Birželio 15-osios ankstų rytą, skambant Šv. Pranciškaus Asyžiečio bažnyčios varpams, išvykome iš Mažeikių. Pamažu kylant saulei, besigrožint dar žydinčiomis pievomis, bundančiais miesteliais ir miestais pasiekėme Lietuvos-Lenkijos sieną. Čia netrukus pasitiko Augustavas, išaugęs ant Mėtos upės kranto, kuriam miesto teises 1561 metais suteikė Karalius Žygimantas Augustas. 1970 metais miestui suteiktas ir kurorto statusas. XIX a. čia buvo iškasti kanalai, jungiantys ežerus vieną su kitu, kad būtų patogiau gabenti prekes iš rytų į vakarus. Atsiradus geležinkeliui ši transporto priemonė pasidarė nebereikalinga, todėl šiuo metu ji sėkmingai pritaikoma turizmo reikmėms. Čia veikia moderniausia jachtų gamykla Lenkijoje, maisto pramonės, medienos, degtukų, mineralinio vandens gamyklos. Lietuvių šiuo metu gyvena nedaug. Grožėdamiesi kurortinio miesto panorama įvažiavome į automagistralę.
Pakeliui į Varšuvą maloniai džiugino akis gražiai tvarkomi miesteliai, visur dirbami žemės plotai.
1569 metais, po Liublino Unijos pasirašymo, Žygimantas Augustas sostinę perkėlė į Varšuvą, kad būtų patogiau suvažiuoti išrinktiems atstovams į Lietuvos-Lenkijos respublikos Seimo posėdžius iš Krokuvos, Liublino bei Vilniaus. Prasideda miesto augimas, didžiosios statybos. Sostinės aukso amžius ir buvo XVI amžius. Per II pasulinį karą Varšuva buvo nušluota nuo žemės paviršiaus. Atstatytas senamiestis, saugomas JUNESKO. Didieji prekybos centrai iškelti toliau nuo miesto centro. Baigtas statyti centrinis stadionas, apgaubtas skandalais ir legendomis. Per Vislą nutiestas naujas tiltas, laikomas įtemptais lynais, su miesto simboliu Undinėle. Kuo gi Varšuva panaši į Lietuvą? Ogi tuo, kad abiejose gyventojų yra po lygiai – 2,8 milijono. Įdomu, kad Jonų vardas labai populiarus Lenkijoje, jų ten yra 70000, kai iš viso gyventojų yra 38 milijonai.
Po aštuoniolikos valandų kelio pasiekėme nakvynės vietą Čekijoje, Ostravo mieste, kuriame yra 300000 gyventojų. Ilsėjomės puikame Clarion Congres Hotel Ostrava.
Kelionės tąsa
Ryte po gardžių pusryčių, repeticijos rasotoje pievelėje šalia viešbučio išvykome į Bratislavą. Čia įsikūrėme Šopeno vardo viešbutyje, kuriame tris paras gyvenome su kitais festivalio dalyviais, kas suteikė choristams daug mielų bendavimo akimirkų. Nebuvo nuvilti ir futbolo mėgėjai, nes kambariuose buvo televizoriai bei internetas.
Slovakija nuo Čekijos atsiskyrė 1993 metais. Bratislava – viena jauniausių sostinių Europoje, nuo 1989 metų. Tai gamtos, betono ir modernios architektūros miestas. Joje gyvena 471000 žmonių. Nėra metro, bet kursuoja autobusai, tramvajai, taksi. Visas visuomeninis transportas žymimas raudona spalva. Senamiestis – tai didelis restoranas viduje ir po atviru dangumi. 1971 metais pastatytas labai modernus, lynais laikomas ketvirtas tiltas per Dunojų su restoranu ir apžvalgos aikštele 80 metrų aukštyje. Jo ilgis 422 m, plotis – 16 m.
Miestą puošia Šv. Martino katedra, kurios bokšto špilius iškilęs į 83 m aukštį. Joje karūnuota 11 karalių. Tai vienintelė katedra Europoje, sujungta su miesto gynybine siena ir paliekanti didžiulį įspūdį miesto svečiams.
Venturska gatvė – tai Karalių takas, paženklintas varinėmis karūnomis grindinyje. Čia į Katedrą vaikščiodavo karaliai. Šioje gatvėje stovi turtingiausių žmonių rūmai, kuriuose daugiau kaip prieš du šimtus metų koncertavo 6 metukų V. A. Mocartas, nuo 9 metų pradėjo koncertuoti vengrų pianistas Ferencas Listas, kurio Solemnis mišios pirmą kartą buvo atliktos šiame mieste. Čia koncertavo Liudvigas van Bethovenas, savo mylimajai kunigaikštytei Brunsvik sukūręs sonatą, vieno poeto pavadintą ,,Mėnesienos sonata“. Vėliau čia buvo atvykęs pianistas Antonas Rubinšteinas ir daugelis kitų. 1465 metais buvo atidarytas vienintelis universitetas Austrų-Vengrijoje – dabar Nacionalinės kultūros paminklas. Miestą puošia klasikinio stiliaus miesto merija bei Dailės galerija, kurioje galima pamatyti turtingiausią gobelenų kolekciją – tragišką karalienės Afroditės meilės istoriją. Oras Bratislavoje visada gaivus, nes du trečdalius dienos yra vėjuota, o vieną trečdalį vyrauja švelnus žemyninis oras, todėl vakarais kavinės pilnos jaunų bei vyresnio amžiaus žmonių. Bratislava – vienas saugiausių ir kultūringiausių miestų Europoje. Tuo tikrai galėjome įsitikinti.
Koncertas
Kadangi mūsų pirmas pasirodymas festivalio atidarymo koncerte turėjo vykti vakare, išvykome repetuoti į Klarrisky Musik Hall, pagrindinę festivalio koncertinę salę, kuri, pasirodo, yra puiki bažnyčia su gera akustika, bet toli scenoje, už choro, pastatytu fortepijonu, kas sudarė tam tikrą nepatogumą.
Koncertą pradėjo Bratislavos profesionalus mišrus choras ,,Apollo“, kurio meno vadovas Tarptautinio chorų festivalio-konkurso direktorius prof. Milan Kolena. Choras giedojo puikiai. Nustebino įdomiu čekų liaudies dainos ,,Šoki trypki“ atlikimu. Visus labai sužavėjo Estijos radijo ir televizijos vaikų choro laisvas, labai įtaigus ir neforsuotas dainavimas su įdomia scenografija. Klausytojams patiko mūsų padainuota V. Klovos harmonizuota žemaičių krašto daina ,,Tylūs, tylūs vakarele“ su koncertmeisterės Ingos Grušaitės sukurtomis improvizacijomis, linksmoji Jono Švedo harmonizuota žemaičių krašto daina ,,Pėmpel, pėmpel“, Tomo Leiburo triptikas ,,Vilniaus mozaika“. Bažnyčios akustikai labai tiko O. Petersono ,,Himnas laisvei“ ir Leonard Cohen ,,Halleluja“. Malonu buvo, kad po koncerto prie mūsų choro priėjo vaikų choras iš Ukrainos ir paprašė kartu nusifotografuoti. Iš jų veidų ir bendravimo supratome, kad ir vaikai, ir suaugę jų vadovai didelę simpatiją jaučia Lietuvai už paramą siekiant laisvės Ukrainai. Per visą festivalį jie visur sveikinosi, norėjo bendrauti, o išvažiuodami apsikabino mus lyg mamas ir tėčius. Tai labai sujaudino! Mano ,,Alleluja“ natos išvažiavo į Ukrainą. Ši giesmė ten tikrai skambės ir jiems primins mus!
Ekskursija
Birželio 17 diena išaušo graži ir saulėta. Po švediškų pusryčių vykome į festivalio organizatorių numatytą ekskursiją po senamiestį, kurią pravedė jų gidė slovakė Aliona Leškova, pateikusi labai įdomios informacijos apie Slovakijos atsiskyrimą, ekonominę, kultūrinę bei šalies švietimo situaciją, kuri labai panaši į mūsų.
Jaunimas studijuoti išvažiuoja į užsienį. Didelė dalis į Čekijos universitetus, kurių studijų kokybė žymiai geresnė. Visi gyventojai į pensiją išleidžiami 62 metų, nes darbo gauti neįmanoma. Mažoji pensija – 150 Eur. Vidutinė pensija – 400–450 Eur. Minimali alga – 390 Eur. Vidutinis atlyginimas 790–810 Eur, bet labai aukštos prekių ir paslaugų kainos, pvz., suknelė Vokietijoje kainuoja 100 Eur, Austrijoje – 120 Eur, Čekijoje – 130 Eur, Slovakijoje – 150 Eur. Daug žmonių išvyksta ne įsigyti prekių, bet ir dirbti.
Po ekskursijos grįžome į viešbutį. Repetuoti galėjome tik viešbučio kiemo kampe, nes trukdė vėjas. Repeticija buvo sunkoka, bet labai reikalinga, nes mums reikėjo repetuoti naujus kūrinius, ypač slovakų liaudies dainą „V širom poli“, įšsidėstymą scenoje, nes laiko antrai repeticijai koncertų salėje nebuvo skirta.
Įvertino puikiai
Truputį atsikvėpėme, pasipuošėme koncertine apranga ir nuvažiavome į koncertų salę. Penkios minutės, per kurias galėjome pasiruošti instrumentą, parepetuoti persirikiavimą, leido mums susikaupti ir gerai nusiteikti antrajam koncertui. Koncerte dalyvavo kiti įdomūs chorai iš Slovėnijos, Čekijos, Slovakijos, Estijos. Mūsų choras „Draugystė“ buvo vienintelis iš Lietuvos. Truputį nustebino Estijos choras, pakartojęs vakarykštę programą.
Mūsų pasirodymas buvo tikrai geras. Nauja programa labai patiko klausytojams, o mano harmonizuota mišriam chorui slovakų, moravų liaudies daina „V širom poli“, atlikta pop-folk stiliumi, kuriai puikų instrumentinį pritarimą sukūrė ir šiuo stiliumi atlikti pasiūlė koncertmeisterė I. Grušaitė ir choristė bei fleitininkė Inga Dvaržeckienė, buvo siurprizas tiek klausytojams, tiek ir komisijos nariams. Audringais aplodismentais buvome palydėti po pasirodymo. Po koncerto prie manęs priėjo festivalio direktorius prof. Milan Kolena ir padėkojo už puikų pasirodymą. Geros nuotaikos grįžome į Šopeno viešbutį. Įvyko graži mūsų choristų vakaronė kartu mišraus choro dainininkais iš Slovėnijos. Skambėjo abiejų tautų liaudies dainos.
Birželio 18 dienos ankstų rytą išvvykome į Nitros miestą – Slovakijos miestų sostinę, kuri yra už 86 kilometrų. Tai vienas seniausių miestų Slovakijoje, menantis V a. Miestas mus pasitiko dviratininkų lenktynėmis ir iškilia bažnytine švente miesto Bazilikoje, kurioje dalyvavo apie 150 kunigų, trys vyskupai bei Slovakijos kardinolas. Buvo įšventinami jauni kunigai. Išgirdome puikiai atliekamas Grigališkojo choralo mišias. Vargonų skambesys įspūdingo dydžio bei grožio Bazilikoje padarė visiems didžiulį įspūdį. Nusifotografavome prie šalia Bazilikos esančio Popiežiaus Jono Pauliaus II paminklo, nes mes 2000 metais giedojome Vatikane, jam aukojant šv. Mišias prie Šv. Petro bazilikos.
Apdovanojimų ceremonija
Grįžome pilni puikių įspūdžių ir geros nuotaikos. Pailsėjome, pažiūrėjome futbolo rungtynes, kurias Slovakijos televizijos komentatoriai komentavo vokiškai ir išvykome į festivalio dalyvių apdovanojimų ceremoniją, kuri vyko Hviezdoslavo skvere pastatytoje estradoje.
Visi chorai apdovanoti diplomais, o konkurso dalyviai ir atminimo dovanomis. Padėkos žodį tarė festivalio direktorius, o diplomus ir apdovanojimus teikė visi vertinimo komisijos nariai. Festivalio GRAND PRIX atiteko Estijos radijo ir televizijos vaikų chorui.
Po apdovanojimo ceremonijos choras turėjo puikią vakarinę ekskursiją į Bratislavos pilį. Mes su lietuvaite Sandra iš Mažeikių dalyvavome chorų vadovams skirtame Padėkos bei festivalio aptarimo vakare senamiesčio restorane „Zicky“. Festivalio direktorius maloniai padėkojo chorų vadovams už dalyvavimą dviejuose atidarymo koncertuose bei konkurse. Pasidžiaugė aukštu meniniu lygiu ir įvairiomis programomis. Visiems palinkėjo kūrybinės sėkmės ir išsivežti pačius geriausius įspūdžius iš Bratislavos. Bendraudami ir vaišindamiesi maloniai praleidome vakarą. Spausdamas ranką atsiveikinant dar padėkojo už tai, kad vieninteliai festivalyje gražiai atstovavome Lietuvai bei jos chorinei kultūrai. Susitikę su choristais sutartoje vietoje dar kartą perėjome visą skverą, Žvejų aikštę ir prie Dunojaus atsisveikinę su mus globojusiomis slovake Marija ir žemaite Sandra, išvykome į viešbutį paskutinei nakvynei.
Pakeliui namo
Birželio 19-osios ankstų rytą išvažiavome į Liubliną, labai svarbų Lietuvos ir Lenkijos, o gal net ir visai Europos istorijai miestą, kur 1569 metais pasirašyta Liublino Unija. Didžiulėmis Lenkijos karaliaus ir Lietuvos didžiojo kunigaikščio Žygimanto Augusto senojo pastangomis tris kartus Liubline buvo sušauktas Seimas, kad išsaugotų Lenkiją ir Lietuvą nuo galimos kaimynų intervencijos, sukuriant Lenkijos-Lietuvos respubliką. Gidė Rima gražiai palygino, jog tai buvo pirmoji valstybių sąjunga Europoje. Istorijoje minimi faktai, kad Žygimantas Augustas, pasirašęs sutartį, tuoj sėdo ant žirgo ir atjojo į Arkikatedrą pasimelsti, padėkoti Dievui. Unija, kaip svarbiausias eksponatas, saugoma Liublino karališkoje pilyje. Lenkų dailininkas Janas Mateiko 1886 metais dideliame paveiksle pavaizdavo Unijos pasirašymo momentą.
Liublinas – vienas seniausių Lenkijos miestų. Lenkijos sostinės titulą gavo valdant Žygimantui Augustui senajam. XII a. pilis buvo medinė, XIV a. jau mūrinė. Karo metais pilis buvo subomborduota ir tik 2002 metais restauruota, panaudojant lėšas, gautas iš ES struktūrinių fondų.
Liublino senamiestis – tai unikalus architektūros paminklas su didingu Rotušės pastatu, aikšte, buvusių didikų ir pirklių rūmais, gynybiniais Krokuvos vartais, kurie padėjo miestui apsisaugoti nuo turkų antplūdžio. Čia negali nepajausti Karališko miesto dvasios. Čia pamatėme ir buvusios lietuviškos bažnyčios išlikusius pamatus, ir jos maketą. Maloniai nustebino renovuojama didžiulė Lietuvos aikštė, kurioje stovi obeliskas, papuoštas Lenkijos ir Lietuvos herbais.
Naktį puikiai pailsėjome karališkame viešbutyje „Luxor“. Taip gerai miegojome, kad beveik nepajutome to škvalo su lietumi, kuris tiek žalos pridarė visoje Lenkijoje ir Lietuvoje, kurio pasekmes matėme grįždami per Lenkiją namo.
Netoli Lenkijos-Lietuvos sienos Lenkijos kelių policija patikrino autobusą, dokumentus. Jokių trūkumų nerado. Plojimais padėkojome Vytautui ir Artūrui už tai ir už jų dėmesingumą bei paslaugumą kelionės metu.
Kelionės vadovė ir gidė Rima Meldaikienė puikiai vadovavo mūsų kelionei, suteikė labai įdomios istorinės ir pažintinės informacijos. Jos labai jautrų ir nuoširdų pasveikinimą ir padėką už puikų choro pasirodymą antrajame koncerte ilgai prisiminsime...
Pirmą kartą visos kelionės metu autobuse veikė ligoninė, kurios direktorė Tatjana ir personalas dirbo taip gerai, jog bet kokie nusiskundimai balso stygomis ar kitais negalavimais tuoj būdavo išgydomi.
Kelionėje gimė nepakartojamo grožio pasaka „Talalaitė“ pagal choristų užrašytus vaikų ir anūkų dar neaiškiai ištariamus žodžius bei sakinius. Ją parašė ir redagavo choro artistės Audronė ir Monika. Visi buvome sužavėti jos pristatymu.
Kūrybinio gyvenimo knyga
Choras „Draugystė“ ir vadovai dėkingi rajono Savivaldybei, autotransporto įmonės administracijai, Kultūros centro vadovams, savo šeimoms už įvairiapusę paramą ir palaikymą, rengiantis šiai koncertinei kelionei. Šv. Augustinas rašė: ,,Pasaulis yra knyga ir tie, kurie nekeliauja, skaito tik pirmąjį jos puslapį.“
Mažeikių kultūros centro mišraus choro „Draugystė“ koncertinių kelionių maršrutai skaičiuojami jau tūkstančiais kilometrų. Aplankyta daugybė šalių, koncertuota puikiausiose koncertų salėse, katedrose, pasirodyta festivaliuose ir konkursuose. Tai ir yra Didžioji mūsų kūrybinio gyvenimo knyga, kurią pildome kiekvienais metais. Mūsų koncertinės kelionės – tai priminimas visiems, kad yra tokia graži Dainų šalis Lietuva su savo nepakartojama kultūra ir kad joje yra toks gražus miestas prie Ventos upės – Mažeikiai.
Ričardas GRUŠAS
„Draugystės“ choro vadovas