Yra tokia kūrybinių žmonių grupė, kuri savo asmeninį gyvenimą bei vidinę erdvę neišpasakytai brangina ir saugo nuo pašalinių žmonių smalsaus dėmesio. Tuomet gali perversti daug straipsnių, interviu, informacinius portalus internete, bet visuose juose rasi tik labai minimaliai nupieštą žmogaus kūrybinį portretą. Viena iš tokių yra mūsų šio rašinio herojė Nijolė Daučiūnaitė.
Gimė 1954 m. Panevėžio rajone. 1972 m. baigė vidurinę mokyklą Vilniuje. 1980 m. pradėjo karpyti ir dalyvauti įvairiose parodose. 1983 m. baigusi Telšių taikomosios dailės technikumą, 1984 m. atvyko gyventi į Mažeikius. Nuo 1987 m. Lietuvos tautodailininkų sąjungos narė. 2002 m. įgijo pagrindinės mokyklos dailės ir darbų mokytojo kvalifikaciją. 1980–2016 daugiau nei 50 kartų dalyvauta tarptautinėse, respublikinėse, kolektyvinėse ir personalinėse parodose.
Ilga ir sena karpinių istorija
Pirmieji karpiniai atsirado maždaug prieš 2000 metų rytų šalyse (Kinijoje, Ceilone). Karpiniai buvo minimi kaip pavyzdžiai siuvinėjimui ir langų papuošimui. Senovės Kinijoje vietoj stiklo langams naudojo popierių. Prieš pavasario šventes kinai puošdavo langus iš popieriaus iškarpytomis gėlėmis. Karpydavo iš popieriaus gėlių, paukščių, drakonų atvaizdus, kinų operos personažų kaukes. Naudojant karpymo techniką buvo kuriami siuvinėjimo, vazų puošimo, atvirukų raštai.
Japonijoje karpydavo kraštovaizdžius, gėlių, gyvūnų atvaizdus. Indijoje – žmonių figūras šešėlių teatro vaidinimams. Plintant popieriaus gamybai, po pasaulį plito ir popieriaus karpiniai. 1562 m. dokumentuose minimi Stambulo (Turkija) karpytojai. Sultono hareme karpytų lėlių pasirodymais mamos linksmindavo būsimus sosto įpėdinius. Tuo metu jau buvo karpoma Ispanijoje, Italijoje, Anglijoje.
Karpiniai Vokietijoje minimi XVII a. Jie vaizdavo žvėrelius, ūkininkų vestuves, didžiūnų herbus. XVIII a. karpiniai paplito ir Prancūzijoje – siluetai, žmonių atvaizdai – šešėliai (profiliai). Tokie karpiniai puikavosi didikų rūmuose, o meistrai, sumaniai karpantys portretus, buvo didžiai gerbiami. Tokius siluetus gražiai ir techniškai karpydavo vokiečių poetas J. V. Gėtė.
Atpigus popieriui, karpiniai paplito kaimuose. Kaimo vaikinai karpiniais puošdavo meilės laiškus. Pats laiškas buvo iškerpamas gėlės ar širdies formos. Ne visiems vaikinams sekdavosi sumaniai ir išradingai karpyti. Tada karštai mylintiems vaikinams tekdavo kreiptis į meistrus.
Lenkijoje karpiniai paplito XIX a. , kai valstiečiams kilo mintis puošti karpiniais savo trobų sienas. Jie baltas tinkuotas sienas apklijuodavo karpytomis gėlėmis, žvaigždutėmis, gaideliais. Dėl pigios medžiagos ir paprasto darbo žirklėmis šis menas prigijo Lenkijos vaivadijose ir karpymo paslaptys būdavo perduodamas iš kartos į kartą. Tai tapo nacionaline tradicija, kurią tarsi kalbą perimdavo jaunoji lenkų karta iš savo tėvų ir senelių.
Karpiniai Lietuvoje
Į Lietuvą karpiniai atkeliavo iš Lenkijos XIX–XX a. Dzūkijoje galima buvo pamatyti iš popieriaus karpytų langų užuolaidėlių, Aukštaitijoje ir Suvalkijoje papuoštų lentynų ir šėpų, gaubtų ant lempų ir kitų popierinių papuošalų. Popieriui pageltus, karpydavo naujus karpinius. Prieš jaunimo vakarones susirinkusios merginos karpydavo papuošimus seklyčiai, lenktyniaudamos, kurios bus gražesni. Per vestuves nuotakos kampą puošdavo iškarpytais paukščiais, gėlėmis ir pan. Karpydavo ir įkapes.
Kiekvienoje apylinkėje būdavo moterų, mokėjusių itin gražiai iškarpyti įvairius raštus. Joms nešdavo užsakymus ne tik kaimynės, bet ir moterys iš tolimesnių kaimų. Staliai ir dailidės neapsieidavo be karpinių puošiant namus langinėmis, stoglentėmis ar gaminant baldus. Miesto, ypač kaimo žmonės karpiniais gražindavo žibalinių lempų gaubtus, lentynas, paveikslų, veidrodžių rėmus. Sudėtingesnio ornamento karpiniais – užuolaidėlėmis – puošdavo namų langus, indaujas. Specialūs karpiniai su paukščių, arklių, obuolių, varpų ir kitais siluetais būdavo kuriami vestuvėms, jaunavedžių sėdimai vietai papuošti.
Iš praeities atėjęs kruopštus popieriaus karpymo menas šiandieninėje meno terpėje dažniausiai išlaiko tą pačią archaišką ir natūralią plastikos išraišką, geometrinę liaudies meno ornamentiką. Meninių karpinių turinys nuolat vystėsi. Ištobulėjo ne tik karpinių atlikimo technika, jie pasidarė įvairesni, o turinys gilesnis. Tai ryšku Lietuvos menininkų darbuose.
Meistrai pavydžius karpiniams ėmė iš gamtos. Kiekvienas augalas, gyvūnas turėjo simbolinę reikšmę, kuri buvo visiems suprantama. „Gyvenimo (gyvybės) medis“ reiškė viltį, grožį, pavasario sugrįžimą. Gaidys Vokietijoje simbolizavo nakties sargą, o Lenkijoje gaidžius karpydavo prieš Velykas. Kinijoje, Japonijoje, Korėjoje karpiniai simbolinę prasmę turi ir dabar. Simboliniai ne tik augalai, gyvūnai ar popieriaus spalva, simbolinę prasmę turi kvapai, kuriais kvėpinami karpiniai. Raudona spalva simbolizuoja džiaugsmą, mėlynos spalvos karpiniai skiriami laidojimo ritualui, žalia spalva – imperatorių ir dievų spalva. Chrizantema simbolizuoja ilgalaikiškumą, persiko žiedai, pumpurai ir du paukščiai ant šakelės simbolizuoja ilgų gyvenimo metų ir darnos šeimoje palinkėjimą, iškarpytas gaidys reiškia drąsos ir sėkmingos karjeros palinkėjimą. Žuvys simbolizuoja gero gyvenimo palinkėjimą.
Nemažai garsių žmonių domėjosi karpiniais. Savo malonumui karpė rašytojai H. K. Andersenas, J. V. Gėtė, dailininkai A. Matisas, I. Repinas ir kiti.
Kiekviena tauta karpo savaip. Kinijos karpiniai pasižymi simboliškumu, slavų tautų – ornamentiškumu, vokiečių – siužetiškumu, lietuvių – švelnių raštų, apipinti gėlėmis ar gyvūnais.
Karpinių menas užbūrė
Tuometiniame Telšių taikomosios dailės technikume studijuodama meninio metalo apdirbimo specialybę N. Daučiūnaitė tikėjosi, kad jos tolesnis gyvenimas ir įgyta dailininko-vykdytojo specialybė bus susieta su įvairios paskirties juvelyrika, gaminiais bei jų komplektais (indai, servizai, stalo įrankiai ir kt.), dekoratyvine mažąja plastika, architektūrine kalvyste, dirbiniais interjerams bei eksterjerams ir pan. Tačiau paskatinta kompozicijos dėstytojos Adelės Zinkevičiūtės susidomėjo dar neišbandyta ir visiškai nauja liaudies meno dailės šaka.
„Kompoziciniu požiūriu mano meniniai karpiniai būna daugiaplaniai arba ne. Tai priklauso nuo karpinių turinio, atlikimo technikos, jų rūšies ir paskirties. Mano darbus pagal išorinę išvaizdą galima būtų suskirstyti į simetrinius, asimetrinius ir mišrius. Mėgstu eksperimentuoti, todėl karpiniai būna „pozityvūs“ ir „negatyvūs“ (veidrodiniai), apie savo kūrinius pasakojo menininkė. – Dažniausiai mano karpinių kompozicijose vyrauja augaliniai ir geometriniai motyvai, fantastiniai ir realūs paukščiai. Kartais (dažniausiai kurdama šeimos medžius) įterpiu baltų mene naudotas abstrakčias sąvokas, visatos simbolius ir laiko ženklus. Kūryboje naudoju daug liaudiškų moktyvų, atskleidžiančių tautos praeitį, tradicijas bei kultūrą. Mano darbuose lengvai dera ryškūs baltų meniniai ženklai, tradicinių ornamentų segmentai, atskleidžiantys etninio dekoro pobūdį bei subtilų tautos skonį ir Žemaitijos krašto tradicijas. Labai norėčiau sukurti spalvotus karpinius, kurių spalvinė gama atitiktų žemaičių kraštui būdingas spalvas. Nors mano šaknys Aukštaitijoje, bet vaisius subrandinau Žemaitijoje.“
N. Daučiūnaitė prisipažino turinti ir keletą savo pasekėjų: pirmoji mokinė – tautodailininkė ir literatė Jovita Gargasienė, buvęs Balėnų pagrindinės mokyklos (čia dailės ir technologijų mokytoja dirbo N.Daučiūnaitė) mokinys Edgaras Maleras ir tautodailininkė Tatjana Damulienė.
„Mano buvęs pagrindinis mokytojos darbas, kuriam atidaviau 17 metų, buvo tiesiogiai susijęs su kūrybine veikla. Labai myliu vaikus ir man tai patiko. Ką pati moku geriausiai, stengiausi perduoti savo mokiniams. Karpinių meno pradžiamokslio pamokas-seminarus pravedžiau Mažeikių ir Skuodo rajono pedagogams, Plungės gyventojams bei Mažeikių tautodailininkams, – pasakojo pašnekovė. – Gal šiame gyvenime kam ir nepatinku, gal kas norėtų ką nors manyje pakeisti, bet aš sau patinku tokia, kokia esu dabar. Esu kaip visi žmonės. Nė vienas nesame visiškai tobulas, o tobulėjimui dar turiu laiko. Kartais kūrybai tenka laiko atsiriekti ir iš nakties poilsio. Ilgiau nekarpiusi, pradedu nerimauti ir..., kai jau įsijaučiu, pametu laiko nuovoką...“
Pasak moters, jos gyvenimo moto – neblėstanti energija, optimizmas ir darbštumas: „Gyvenimo nebuvau lepinama ir viską susikūriau sunkiu darbu. Bet mane visą laiką supo ir supa nuoširdūs, mieli ir kūrybingi žmonės – mano draugai, kolegos darbe ir kolegos tautodailininkai. Dar labai norėčiau išmokti pinti iš vytelių, tapyti aliejiniais dažais ir skambinti pianinu. Man labai patinka drožinėti, pinti, austi juostas ir retsykiais... kepti pyragus.“
N. Daučiūnaitė prisipažino, jog pats brangiausias žmogutis jos gyvenime yra dukra Laura – tai kol kas pats geriausias kūrinys, pati pirmoji ir svarbiausia mamos darbų vertintoja, taip pat turinti meninį išsilavinimą (2006 –2010 m. bakalauro studijos Šiaulių universiteto Menų fakultete taikomosios dailės ir verslo specialybę, specializacija – odos apdailos technologijos. 2010–2012 m. magistro studijos Šiaulių universitete, specialybė – dailė, specializacija – oda). Beje, dukra Laura, paklausta apie mamos vaidmenį ir įtaką jai sakė: „Gyvenime buvo galimybė pasirinkti daug kelių, bet su gera Mokytoja ir jos patarimais (mamos) esu šiandien ten, kur ir mano vieta – kūryboje, odos mene. Jis beribis, gyvas, įtraukiantis. Tai – mano kelias.“
Pasiekimai – stimulas ateičiai
Respublikinėse konkursinėse liaudies meno parodose „Aukso vainikas“ nominacijoje Regioninių turų laureatai, vaizduojamoji liaudies dailė, Telšių apskritis Nijolė Daučiūnaitė pelnė: 2006 m. – 3 vietą, 2007 ir 2010 m. – 2 vietą.
Menininkės karpinys „Gyvybės medis“, 2004 m. patalpintas leidinyje „Šiuolaikinė lietuvių tautodailė“, 2007 m. paminėta Felikso Marcinkaus knygoje „Lietuvos ir pasaulio popieriaus karpinių menas“, 2010 m., knygoje-albume „Lietuva karpiniuose“, 2003 m., išspausdinti 2 karpinukai: „Rūpintojėlis“, 1996 m., ir „Šeimos medis“, 1998 m. Knyga pristatyta Frankfurto, Maskvos, Varšuvos ir Vilniaus tarptautinėse knygų mugėse.
N. Daučiūnaitės darbų sąraše per 700 įvairaus formato ir tematikos karpytų paveikslų ir apie 1500 kitokios paskirties darbų – atvirukų, šeimos, giminės genealoginių medžių, exlibrisų, skirtukų, kvietimų.
Jos darbų turi ne tik draugai, bet jie puošia miesto mokyklas, vaikų l.-d „Gintarėlis“, „Ledinukas" ir „Pasaka“, nemažai kūrinių pasklido po Lietuvą bei iškeliavo į įvairias pasaulio šalis. Dar 1991 m. „Mažeikių nafta“ specialiai užsakė 20 autorinių darbų verslo partneriams – karpinių ciklą „Lietuva“.
Vykusioje tarptautinėje popieriaus karpinių parodoje „Pasaulio popieriaus karpiniai – 2015“ N. Daučiūnaitės karpinius taip pat pamatė daug lankytojų ir šį kartą jos kūriniai atsidūrė itin didžiulėje bei reikšmingoje parodoje, kuri surengta trečiąjį kartą. Čia buvo eksponuojami 138 autorių iš Lietuvos, Baltarusijos, Italijos, Japonijos, Jungtinių Amerikos Valstijų, Kinijos, Lenkijos, Moldovos, Olandijos, Rusijos, Šveicarijos, Ukrainos, Vokietijos darbai. Iš mūsų šalies parodos ekspozicijai buvo atrinkti 48 darbai. Išleistas ir šios parodos katalogas, kuriame taip pat yra įdėti N. Daučiūnaitės kūriniai. Ši paroda buvo reikšminga tiek pačiai menininkei, tiek visiems mažeikiškiams, nes sulaukta tarptautinio pripažinimo. Ne kasdien mūsų tautodailininkų darbai patenka į tokias parodas.
2016 m. kovo 15 d.–balandžio 10 d. Mažeikių kultūros centre vyko rajono tautodailininkų darbų paroda, kurioje savo darbus eksponavo ir N. Daučiūnaitė.
Linksmai nusiteikusią ir pilną optimizmo ją galėjote sutikti Tarptautinėje kalvystės ir amatų šventėje Senamiesčio parke.
Pastarųjų metų N. Daučiūnaitės kūryba rodo išaugusį kūrėjos profesionalumą ir nesibaigiančias įgimto talento bei kūrybiškumo atsargas.
Savo jubiliejui skirtos parodos (2013 m.) lankstinuke N. Daučiūnaitė parašė: „Vis dar tebeieškau savęs, todėl dar pabūsiu...“
Vytas ALEKNAVIČIUS
Nuotr. autoriaus
Projektas „Iš praeities – į dabartį“. Remia 
