Pradėję vaikščioti praeities takais, žengiame vis tolyn, kur vingiuoja kaimo keliai, kuriais kažkada grūdus į malūną vežė ūkininkai, o dar toliau – piliakalnis, menantis kovų su kryžiuočiais laikus. Šalia, ant kalnelio, senoji pušis, prie kurios – dukrytes nelauktai palikusios mamos poilsio vieta. Čia iš dausų nusileidusi mamos siela saugojo savo vaikus. Kelias toliau vingiuoja į senųjų tradicijų puoselėtojos, žolininkės ūkį. Juk nuo amžių mūsų senoliai gydėsi žolelėmis, gerai pažinojo jų gydomąją galią. Taigi, pakeliaukime Gudų link, užkopkime ant Gyvolių piliakalnio, apsilankykime Jadvygos Balvočiūtės ūkyje.
Gudų kaimo istorija
Kaip rašoma gyvojoje krašto enciklopedijoje „Graži tu mano“, Gudų kaimas yra Viekšnių seniūnijoje, 6 km į pietryčius nuo Viekšnių. Čia iki šių dienų išlikęs Gudų malūnas. Gudų kaimo istorija prasideda 1631 metais. Kaime buvo 12 valakų, 16 kiemų. Gudų (Čebrelių) palivarke 1923 metais buvo 11 ūkių ir 65 gyventojai, o Gudų polivarke – 1 ūkis ir 17 gyventojų. 1959 metais kaime buvo 102 gyventojai. 1996 metais buvo 23 ūkiai ir 50 gyventojų, 1998 metais – 25 ūkiai ir 52 gyventojai, 2000 metais – 28 ūkiai ir 56 gyventojai. 2001 m. buvo 38 gyventojai.
Gudų kaimas ypatingai buvo išgarsėjęs, kai šiauriniame Gudų kaimo pakraštyje, netoli Gyvolių piliakalnio, 1938 metais ariant lauką rastas X–XI a. lobis: 12 sujungtų spiralės pavidalo keturkampio skersinio pjūvio kaltų sidabrinių lydinių. Septynių iš jų ilgis 52–60 cm, bendra masė 803,6 g. Penki lydiniai yra 3, du – 2 įvijų. Kitą dalį lobio pasidalijo vietos gyventojai. Tai didžiausias Lietuvoje rastas šio tipo lydinių lobis.
Senasis malūnas
Visi malūnai turi savo istoriją, išlaikytą juos menančių žmonių atmintyje. Virvytės upių vandenys nuo seno suko malūnų girnas, malė miltus duonai, gamino elektrą.
Ventos regioninio parko informaciniame stende rašoma, jog 1922 m. medinį Gudų malūną dešiniajame Virvytės upės krante pastatė suvokietėjusi latvių Vilio ir Alvinos Jungų šeima. Iki II pasaulinio karo Jungai nuomojo ir Santeklių dvaro malūną. Gudų malūno vardas buvo garsesnis, net iš Telšių čionai atvažiuodavę vežimai su grūdais. Baigiantis II pasauliniam karui, malūno savininkai pasitraukė į Vakarus.
Gyvojoje krašto enciklopedijoje „Graži tu mano“ pateiktas Jadvygos Žilinskienės pasakojimas apie malūną: „Kadaise geras malūnas buvo, miltus valcuodavo. Valciniams miltams reikėdavo užsirašyti iš anksto. Prie malūno buvo suręsta tokia pašiūrė arkliams, nes iš toliau atvažiavę žmonės savo eilės laukdavo ne vieną parą.“
Kaip teigiama krašto enciklopedijoje, netoli malūno tais laikais buvęs medinis tiltas per Virvytę, kurį pavasarį ledai išnešdavę. Tada gudiškiai, norėdami nukakti į Viekšnius, keldavosi valtimis. Kolūkių laikais malūno sodyboje gyveno kelios šeimos.
Ventos regioninio parko informacijoje teigiama, jog į rezistencijos kovų istoriją Gudų malūnas pateko 1946 m. rugsėjo 30 dieną, kai „Vyčio“ partizanų formuotė (apie 14 karių) čia susikovė su Mažeikių apskrities stribais ir milicininkais. Kautynėse žuvo du karininkai ir porą milicininkų. Partizanai, apsimetę sovietų milicininkais, mūšio metu padegė daržinę, kurioje slėpėsi priešo kariai. Iš degančios daržinės išbėgę kariai ir buvo nukauti, visiems jiems po mirties buvo peršautos galvos – tiesiai per uniforminių kepurių žvaigždutes. Tokius juos ir parvežė į Viekšnius.
Išsaugojo pastatą
1995 m. Gudų malūnas parduotas aukcione. Kai malūnas buvo privatizuotas, ant Virvytės išaugo užtvanka ir netrukus pradėjo veikti hidroelektrinė, tačiau savininkai išsaugojo ir senąjį malūno pastatą. Gudų paplūdimys dar visai neseniai buvo žinomas ne tik aplinkinių kaimų gyventojų. Poilsiautojų, vietos žmonių teigimu, gerokai sumažėjo, pradėjus veikti hidroelektrinei. Mat užtvanka smarkiai pakėlė upės vandens lygį ties paplūdimiu.
Apie šiandieninį malūną gyvosios krašto enciklopedijos sudarytojams trumpai papasakojo Raimonda Griciutė: „Gudų malūnas jau senas, medinės sienos išpuvusios, laiptai, vedantys į antrą aukštą, išlūžinėję, bijok ne ten koją padėti, langai užkalti lentomis, nieko pro juos neįžvelgsi. Tiesa, čia dar gali pamatyti išlikusias girnas, kuriomis senais laikais buvo malami miltai. Gudų malūnas tapo šikšnosparnių namais, jų čia keli tuzinai gyvena.“
Gudų malūnas su išlikusia technologine įranga 1996 m. sausio pabaigoje įrašytas į Lietuvos Respublikos kultūros paveldo objektų registrą kaip turintis istorinę, technologinę ir kraštovaizdinę vertę.
Gyvolių piliakalnis
Ventos regioninio parko pateiktame informaciniame pranešime rašoma, jog piliakalnis yra Gyvolių kaime, Virvytės dešiniojo kranto kyšulyje, suformuotame santakos su bevardžiu upeliu. Piliakalnio aikštelė 40x30 m dydžio, ovali, pailga pietų-šiaurės kryptimi, perimetras 100–200 m. Aikštelės pietiniame ir rytiniame kraštuose išlikęs supiltas pylimas, kuris yra apie 60 m ilgio, 2 m aukščio ir 8–13 m pločio. Pylimo išorinis 4 m aukščio šlaitas leidžiasi į 50 m ilgio, 17 m pločio bei 1,5 m gylio griovį. Piliakalnio šlaitai statūs, 11 m aukščio. Buvo apaugęs lapuočiais medžiais, tačiau medžiai beveik visi iškirsti.
Piliakalnis datuojamas I tūkst.–XIII a. Manoma, kad iki XIII a. ant piliakalnio stovėjo nedidelė gynybinė pilis arba bent jau gynybiniai įtvirtinimai, tikriausiai sunaikinti 1201 metais baltų genties žemėse įsikūrus kryžiuočių ir kalavijuočių ordinams.
Archeologinių tyrimų metu buvo nustatyta, kad kultūrinis sluoksnis čia nėra storas, sovietiniais metais sumaitotas bulviarūsių, apkasų, duobių. Tyrimų metu rasti keli XIII–XIV a. keramikos pavyzdžiai – puodo šukės – ir mediniai įtvirtinimai.
2012 m. buvo baigtas piliakalnio II tvarkymo etapas, po kurio jis pritaikytas lankymui: – įrengtas medinis tiltas per bevardį upelį, apžvalgos aikštelė, laiptai nusileisti nuo piliakalnio prie Virvytės upės, informacinis stendas, nutiesti takai.
Apie Gyvolių piliakalnį išlikę keli padavimai. Viename pasakojama, kad senų senovėje ant piliakalnio degdavo šventoji ugnis, kurią saugodavo ir prižiūrėdavo vaidilutės. Čia buvo šventykla. Kitame teigiama, kad baudžiavos laikais ant piliakalnio buvo baudžiami, mušami žmonės. Dar kitame pasakojama, kad užėję švedai liepė nėščioms moterims prijuostėmis sunešti kalną, todėl šis piliakalnis dar Švedkalniu vadinamas.
Šventoji pušis
Prie Gyvolių piliakalnio gyveno kokios 5–6 Grybauskų kartos. Pasakojama, kad Juzefa Grybauskienė gimdė dvynukes dukteris. Gimdė sunkiai ir mirė, o dukrelės paliko. Ją palaidojo kapeliuose prie piliakalnio. Ant kapo, pačiame kalnelio viduryje, pastatė labai gražią mūrinę koplytėlę. Vieną kartą jau penkiametės dvynės savo girtuoklio tėvo buvo išvytos iš namų. Nubėgo ant kapelių, prie tos koplytėlės. Kai tik čia atbėgo, iš kažin kur atėjo jauna, graži moteris, apsirengusi balta labai ilga suknele. Moteris apgaubė ta suknele mergaites, kad nesušaltų ir nesulytų. Kai išaušo, nuėmė suknelę ir liepė grįžti pas savo tėvą. Mergaitės nepažino tos moters, bet, kai papasakojo, visi suprato, kad tai buvo čia palaidotoji jų motina. Ją palaidojo su balta ilga suknia. Daugiau čia niekas nėra palaidotas. Ir dabar čia stovi koplytėlė prie Juzefos Grybauskienės kapo. Šalia auga sena pušis su medine koplytėle – šis kraštas garsėja „šventomis pušimis“, kuriose keliamos koplytėlės.
Ruošia vaistingąsias arbatas
Kaip rašoma žolininkės Jadvygos Balvočiūtės internetinėje svetainėje, žmonės nuo neatmenamų laikų gyveno gamtos apsuptyje, veikiami augalų. Senovėje reikalingus augalus padėjo surasti instinktai. Yra žinoma, kad ir sergantys gyvūnai instinktyviai ieško augalų, kurie gali jiems padėti, susirgę kartais ima ėsti tuos augalus, kuriuos būdami sveiki apeina. Žmonės kaupė patyrimą ir žinias apie augalus. Augalai buvo maisto šaltinis, medžiaga techninėms reikmėms, augalais žmonės gydėsi ir naudojo juos įvairioms apeigoms. Dalį augalų žmogus ėmė kultivuoti. Kai kurie augalai ir žinios patekdavo iš kitų, tolimesnių kraštų. Atsirado įvairi arbatų vartojimo kultūra. Ilgainiui iš sukauptų žinių ir jų sandūros su kitais mokslais susiformavo įvairios mokslo šakos ir disciplinos, susijusios su augalų vartojimu ir sveikata.
Gyvolių kaime įsikūrusiame Jadvygos Balvočiūtės ekologiniame ūkyje (laukuose ir ekspozicijoje) auginami ir natūraliose augimvietėse renkami ir šiame ūkyje perdirbami vaistiniai, maistiniai ir aromatiniai augalai. Čia gali įsigyti įvairiausių vaistinių augalų mišinių nuo beveik visų negalavimų.
Ūkio savininkė J. Balvočiūtė gimė 1944 m. Jos vaikystė prabėgo nelengvu pokario laikotarpiu, tačiau gražios gamtos apsuptyje – Žemaitijoje, Gyvolių kaime. Moteris nuo vaikystės žavėjosi augalais, o iš savo senelės ji gavo pirmųjų liaudies medicinos žinių. Profesijos pasirinkimui nemažai įtakos turėjo senasis Viekšnių vaistinės vedėjas Juozas Aleksandravičius (1896–1977), labai mylimas Viekšnių apylinkių gyventojų, kuris 1960 m. įkūrė ekspoziciją, skirtą šios vaistinės 100-mečiui paminėti.
1968 m. J. Balvočiūtė baigė Kauno medicinos instituto Farmacijos fakultetą ir įgijo provizorės (vaistininkės) specialybę. Kiek padirbusi vaistinėje, ji, kai tik atsirado galimybė, nedvejodama perėjo dirbti į Kauno botanikos sodą. Jo vaistinių augalų laboratorijoje J. Balvočiūtė dirbo iki 1990 m. rudens. Daug metų ji vadovavo Botanikos sodo sėklų mainams, dvejus metus rūpinosi floros skyriaus ekspozicijomis. J. Balvočiūtė dvejus metus, be pareigų Botanikos sode, dėstė botaniką būsimiems farmakotechnikams Kauno medicinos mokykloje.
Darbo Botanikos sode laikotarpiu moteris įsigilino į vaistinių augalų sritį ir dalyvavo Lietuvos botanikų draugijos veikloje. Taip pat ji domėjosi aplinkosauga. Laisvalaikiu užsiėmė retų ir saugomų augalų išsaugojimo galimybių tyrimais.
Lietuvai atgavus Nepriklausomybę J. Balvočiūtė grįžo gyventi į tėviškę. Kurį laiką dirbo Kamanų valstybinio rezervato biologe (botanike). Dalyvavo VU Ekologijos instituto projekte, skirtame Lietuvos vietinės įvairovės išsaugojimui steigiant valstybinius ir vietinės reikšmės draustinius, nuolat skelbė duomenis apie naujas retų ir saugomus augalų radimvietes Aplinkos ministerijos periodiniame leidinyje „Raudoni lapai“.
Kartu kėlė kvalifikaciją Kauno medicinos universiteto kursuose. 2000 m. jai patvirtinta provizoriaus farmakognosto aukščiausioji kvalifikacinė kategorija, išduotas leidimas verstis farmacijos praktika. J. Balvočiūtė Viekšniuose vėliau įkūrė individualią įmonę – vaistinę „Jadvygos žolės“. Ji nuomojo patalpas Viekšnių pirmosios vaistinės muziejuje. Dabar moteris dirba savo ūkyje, ruošia vaistingąsias arbatas, taip pat sudaro individualius vaistažolių mišinius pagal gydytojo receptą arba gydytojo nurodytą diagnozę. Daug laiko skiria visuomenės švietimui.
Gydo kiekviena žolelė
Internetinėje svetainėje teigiama, jog J. Balvočiūtės ekologinis vaistažolių ūkis – žinomas žolelių arbatų gamintojas. Čia dažnai užsuka lankytojai – įsigyti arbatų, sužinoti apie vaistažoles, žolelių rinkimą ir ruošimą, ekologinį ūkininkavimą. Ūkyje yra vaistinių augalų ekspozicija po atviru dangumi.
Moteris šį ūkį įkūrė 1991 m. 1994 m. ji įstojo į Lietuvos ekologinės žemdirbystės bendriją „Gaja“ (dabar – asociacija), o 1999 m. pradėta ūkio ekologinio sertifikavimo procedūra, kuri truko dvejus metus. Nuo 2001 m. „Ekoagros“, kaip kontroliuojanti įstaiga, kasmet iš naujo peržiūri ūkio atitikimą ekologinės gamybos ūkio statusui, taip pat perdirbamą produkciją ir išduoda sertifikatus vieniems metams. Jie garantuoja, kad ūkio produkcija yra ekologiška.
2006 m. ūkyje arbatų gamybai auginta daugiau kaip 100 rūšių augalai, iš kurių surinkta 140 skirtingų žaliavų. Daugiausiai tai kultūriniai augalai, pvz., renkami vaistinės medetkos žiedai, įvairių veislių šluotinio burnočio žolė ir sėklos, sėjamųjų grikių žydinčios viršūnėlės, vaistinio valerijono šaknys ir t.t. Tačiau ūkyje taip pat kultivuojama ir nemažai laukinių augalų, pvz., auginamos ir renkamos varnalėšų šaknys, žiedynai ir lapai, geltonžiedžio barkūno žolė, paprastojo ir karčiojo kiečių žolė ir šaknys, pilkosios miltinaitės žolė, kvapiosios aniužės žolė, smalkinio tvertiko žolė ir t.t.
Vaistažolių mišiniams gaminti naudojama ir kita svarbi žaliava – augalai iš natūralių augimviečių (pievų, miškų, laukų, vandens telkinių ir pan.). Laukiniai augalai renkami iš ekologiškų, sertifikuotų plotų, laikantis laukinės augmenijos rinkėjo sertifikato reikalavimų.
Augalai nuimami, smulkinami, džiovinami, kitaip ruošiami (priklausomai nuo žaliavos rūšies) rankiniu būdu, prisilaikant nustatytų procedūrų, kad būtų užtikrinta aukšta arbatų kokybė. Nors ūkis realizuoja ir pavienes vaistažoles, daugiausia žaliavų sunaudojama gaminti žolelių mišinius ūkyje. Arbatos parduodamos pačiame ūkyje, mugėse, tiekiamos įvairiems prekybos taškams visoje Lietuvoje. VšĮ „Kulinarinio paveldo fondas“ Jadvygos Balvočiūtės arbatas pripažino šalies kulinariniu paveldu.
Šis ūkis – vienas iš netradicinių verslų pavyzdžių Lietuvoje. J. Balvočiūtė savo žolelių arbatas pristatė ir užsienyje: Lietuvos ekspozicijoje Tarptautinėje maisto pramonės, žemės ūkio ir sodininkystės mugėje „Žalioji savaitė“ (Vokietijoje, 2006 ir 2007 m.), mugėse Lenkijoje, Suomijoje ir Latvijoje.
Puslapį parengė Gajutė ABELKIENĖ, autorės nuotraukos
Projektas „Iš praeities – į dabartį“. Remia 
