Turbūt daug kam girdėtas ironiškas posakis ,,Kam tos gėlės, jeigu bulvės žydi“. Galime džiaugtis, kad atėjo laikai, jog lietuvių sodybų šeimininkai atsisakė daržų po langais ir savo namų aplinką paverčia pačių ir praeivių akį džiuginančiomis grožio oazėmis. Šįkart užsukome pasidairyti į labai gražioje vietoje, ant Ventos upės kranto, įsikūrusią Krakių gyvenvietę (nors kai kas kaimu, kai kas miesteliu šią vietovę pavadina). Žinoma, kaip ir visur pastaraisiais dešimtmečiais, čia daug pasikeitusių gyventojų – kas sodybas pardavė, kas vaikams perleido, tačiau važiuoji per Krakius ir grožiesi. Žmonės gražiai, skoningai tvarkosi: vieni landšafto dizainerius ir kitokius specialistus pasisamdo, kiti pasikliauja savo pačių įgimtu harmonijos pojūčiu ir darbo nebijančiomis rankomis. Kaip ten bebūtų, svarbiausia, jog žvalgantis po gyvenvietės sodybas patiri didelį estetinį malonumą.
Grožis gimsta sieloje
Seniai teko pastebėti, jog gražių sodybų šeimininkai yra ne tik augmeniją puoselėjantys darbštuoliai, bet apskritai įvairių pomėgių turintys, plačių interesų, plačios širdies žmonės. Krakiuose tokių ypatingų žmonių išties daug. Tai ir pavyzdingų sodybų šeimininkai Eglė ir Kęstutis Skabeikiai, Daina ir Romas Jakučioniai, Sigita ir Gintaras Balodžiai, Lidija Gerikienė, Angelė ir Manvilius Gurauskiai, Vilma ir Arvydas Petrauskiai, Virginija ir Alvydas Liegaudai, Audronė ir Algimantas Teniai, Jurga ir Gintaras Staševskiai, Lina ir Rimantas Gelžiniai, Danutė ir Viktoras Jarmantavičiai, Viktorija ir Dalius Kvedarai, Rasa ir Darius Zubavičiai, Vanda ir Algimantas Zakalskiai, Svetlana ir Albinas Ziemeliai. Ir čia reikėtų padėti daugtaškį, nes tikrai sąrašas neužbaigtas, tačiau juk ne paskutinį kartą į Krakius užsukome ir su čia nepaminėtais turėsime progos patys susipažinti ir skaitytojus supažindinti.
Šįkart atsikvėpti įsiprašėme į A. ir M. Gurauskių kiemą. Jau greit bendro gyvenimo auksinį jubiliejų švęsiantys sutuoktiniai gali būti puikus pavyzdys nekantriai jaunajai kartai. Drauge išgyventas sūnaus netekties skausmas, drauge sukurtas tvirtas ir gražus bendras gyvenimas. Ir skleidžia tą gražumą viskas: suaugusi ir tarpusavyje deranti augmenija, mielos aplinką puošiančios detalės, ant stalo besiilsinti armonika, nuotraukų albumas su laimingais jaunėlio sūnaus šeimos narių veidais, pasakojimai apie auksarankį Manviliaus brolį ar Angelės seserį pynėją, geras žodis apie krakiškius ir būtus ar dar planuojamus darbus. Pati sodybos šeimininkė gyvenime yra kūrusi puokštes, paveikslus bei atvirukus iš sausų gėlių, darbelius iš atlasinių kaspinų, piešusi, kalėdinius vainikus pynusi ir mielai to, ką pati mokėjo, su kitomis auksarankėmis mokyklos jaunimą mokė. Ir šiaip jau Gurauskiai žmonės ne namisėdos – aktyviai dalyvauja bendruomenės veikloje, aplanko ir kitur vykstančias šventes ar kitokius įdomesnius susiėjimus. Atsisveikinome linkėdami šiems gražios sielos žmonėms stiprios sveikatos, nes šalia jų patiki, jog santarvė, gerumas ir darbštumas nugali bet kokias gyvenimo negandas.
Yra apie ką pagalvoti
Nors be išankstinio susitarimo užkluptas seniūnaitis Albinas Ziemelis ir ne itin kalbus buvo, tačiau keletas dalykiškų pamąstymų vis tiek išsprūdo. Beje, pats Albinas atskiro straipsnio verta asmenybė: dailininkas, graviruotojas, dekoratyvinių balandžių augintojas ir labai Krakiams atsidavęs žmogus. Juk jis ir buvęs bendruomenės pirmininkas, ir gyvenvietės herbo autorius, ir daugelio projektų sumanytojas ir bendraautorius, žodžiu, dėl savo gyvenamosios vietos reikalų degąs pats ir norįs, kad ir kiti nesvarstydami kibtų talkon, rūpintųsi, stengtųsi dėl bendrų krakiškių reikalų. Savaime suprantama, jog žmogui, kuris įpratęs viską atsakingai daryti, nuostabą kelia neūkiškas biurokratinis požiūris. Pavyzdžiui, gyvendami ant Ventos kranto, neturi krakiškiai normaliai įrengtos poilsiavietės prie vandens ir dar gali būti, kad visi priėjimai prie upės bus privatizuoti. Klausaisi ir iš tiesų nesupranti, kaip taip gali būti. Arba štai pasiūlė pasižiūrėti, kaip ,,moderniai“, apsieinant be vadinamųjų bordiūrų, naujas šaligatvis centrinėje gatvėje trinkelėmis išklotas. O jau lempų pristatyta, kurios, tikėtina, taip niekada ir nedegs, nes pinigų biudžete gatvių apšvietimui tai nėra. Beje, tiek Krakiuose, tiek Viekšniuose tų lempų stulpų paskirtis, matyt, ta pati – kad šuneliams kojai pakelti būtų įvairovė ir koks pavargęs vietinis galėtų tamsoj atsiskaičiuoti, kuris stulpas arčiausiai kiemo, ar šiaip įsitvėręs atsipūsti. O jeigu ateis toks šviesus rytojus, kad tos lempos tamsiuoju paros metu degs, tai neabejotinai ne tik laikraščiuose parašysime, bet ir televiziją drauge pasidžiaugti pasikviesime. Na, bet šįkart džiaugiamės tuo, kas gražu, ir viliamės, kad gražiomis tvoromis savo sodybas apsitvėrę krakiškai neapsitvers aklinai savo širdžių ir toliau bendradarbiaus, kurs, puoselės tradicijas ir vilios pakeleivius užsukti pasidžiaugti ypatingais savo darbais.
Puslapį parengė Sigutė VAIŠNIENĖ
Projektas „Iš praeities – į dabartį“. Remia