Tarptautinis socialinis projektas „Nebūk naivus kelyje“ net ir vasarą neatostogauja, o kuria reikšmingas iniciatyvas visuomenei, kaip antai: įkurta psichologinė tarnyba ar lapkričio 16-toji paskelbta Atsakingo keliavimo diena. Be to, kartu su vežėjais derinamos ženklios nuolaidos bilietams, moksleiviams keliaujant autobusais.
Deja, mūsų šalyje tokios iniciatyvos ne visada randa vietą po saule, o jų autoriai kaltinami norėjimu gauti populiarumo. Apie visa tai šalies naujienų portalas budas.lt kalbina projekto pirmininką Mindaugą Jonušą.
– Jau beveik dvejus metus esate šio projekto vedlys. Papasakokite, nuo ko viskas prasidėjo, ir kaip sekasi vystyti projektą?
– Kaip jau žinoma, projektas startavo po to, kai buvo nužudyta studentė Justina, kuriai, nors ir buvo reali galimybė iš Saugų į Klaipėdą keliauti autobusu, pasinaudojo socialinio tinklo pasiūlymu vykti kartu su nepažįstamu asmeniu. Viso to atomazga – pamoka visiems, kad net kai keliaujame, gyvybė turi būti saugoma ne ką mažiau. Žinoma, galima kelti klausimą, kodėl tik šis atvejis sujaudino? Juk šalyje daugybė problemų: emigracija, narkotikai, alkoholizmas, savižudybės ir kita, tačiau aš mačiau atsakingo keliavimo srityje tuščią nišą, nes nebuvo tų, kurie garsiai pasakytų: „Dėmesio! Būtina imtis atsargumo, negalima keliauti bet kaip“. Kiekvienas iš mūsų aplinką, kurioje gyvename gali padaryti šviesesne, geresne, saugesne ar patogesne gyventi erdve. Kiekvienam iš mūsų tereikia noro išeiti iš savo komforto zonos, kurioje gyvename ir pasilenkti prie kito. Nėra lengva, juk tam reikia milžiniškų pastangų, bet visgi verta. Jei mes atrastume noro padėti kitam arba pabandytume spręsti minėtas problemas, tikrai daug kas keistųsi, pradedant žmogumi, kuris suteikia pagalbą, baigiant tuo, kam pagalba suteikta. Tuomet aplinka, kurioje gyvename taptų patrauklesne man, mums ir ateities kartoms.
– Tačiau vien noro neužtenka. Dažnai mes atsimušame į sieną vos pabandę kažką veikti. Kaip atsilaikyti, jei ne visi supranta, kad tai, ką darai – reikšminga kiekvienam?
– Žinoma, ir projekto veikla nuo pradžios iki dabar nėra lengva, vis dar reikia įrodyti, kad svarbu kalbėti apie atsakingą keliavimą, kad reikia prisijungti, prisidėti tuo, kuo galime kiekvienas iš mūsų, kad į gyvybę būtų atkreiptas dėmesys. Džiugu, žiūrint iš šių dienų perspektyvos, galima pasidžiaugti gausiu rėmėjų būriu, kurie kuo tik gali, prisideda ne prie mano, kaip asmens, gerovės, o šio projekto sklaidos bei veiklos. Atsiranda ir tų, kurie norėdami pakelti savo leidinio skaitomumą, naudojasi tiek mano asmens, tiek projekto vardu. Ir iš to, kas yra svarbu, kas yra šventa. Kalbu apie gyvybės žinią, kurią kartu su savanoriais bei partneriais nešame, padaro „šou“, kuris sveiku protu nesuvokiamas. Tokiais atvejais nusvyra rankos, nes supranti, kad iki sąmoningumo dar labai toli ir tai kažkam gali tapti visa ko pabaiga.
– Nepaisant to, prieš kurį laiką įsteigėte psichologinę tarnybą nukentėjusiems nuo neatsakingo keliavimo bei šiai žinai paskelbti – Atsakingo keliavimo dieną. Kokia iš to nauda ir kodėl tai svarbu?
– Taip, tai dvi naujos mūsų iniciatyvos. Viena su kita labai jautriai susijusios. Man asmeniškai psichologinė tarnyba labai svarbi: ne tik galima fiksuoti nukentėjusių nuo neatsakingo keliavimo skaičių, bet labiausiai – širdimi prisiliesti prie kiekvieno, patyrusio nemalonią situaciją, į mus besikreipiančio žmogaus. Į šią liniją jau kreipėsi 17-25 metų jaunuoliai – merginos bei vaikinai – pasakojo, kad dėl laiko stokos rinkosi keliauti pakeleivingu automobiliu, o asmenys, kurie teikė šią paslaugą, ėmė elgtis neadekvačiai. Sulaukta grasinimų, kas merginoms sukėlė nemalonius pojūčius, o vaikinus privertė pagalvoti apie savigyną. Šiems asmenims buvo suteikta informacija apie galimybę gauti psichologinę pagalbą, taip pat jie buvo informuoti apie savisaugą, kuri būtina keliaujant su nežinomu asmeniu.
Šie ir panašūs kreipimaisi dėl pagalbos tik patvirtina būtinumą ne tik kalbėti apie atsakingą keliavimą, bet taip pat imtis visų būtinų priemonių, suteikiant pagalbą nukentėjusiems.
Atsakingo keliavimo diena paskelbta tam, kad atkreiptume visuomenės dėmesį į neatsakingo keliavimo pasekmes. Norime, sujungę pečius ir jėgas, atkreipti visuomenės, ypač mokinių bei studentų, dėmesį į slypinčius realius pavojus, stabdant pakeleivingą automobilį ar ieškant, su kuo keliauti, internete. Nepadarymas namų darbų ir nežinojimas, kaip teisingai komunikuoti su bendruoju pagalbos centru – didžiulė rizika ir realus pavojus. Ši diena padės apie tai prabilti visoje Lietuvoje.
– Mūsų jau nebestebina nelaimės, dingę vaikai. Tai jau tampa kasdienybe. Keliaujantis su nežinomais asmenimis papuola į realius pavojus, šalis pirmauja Europoje pagal prekybą žmonėmis ir dingstančius žmones. Kaip manote, kodėl taip yra?
– Visa tai, ką jūs išvardinote ir dar daugelis mūsų skaudulių nejaudina arba nesulaukia adekvataus mūsų dėmesio, mat ne visos istorijos sukelia rezonansą. Kol nerandame kūno miške, pradedančio irti, dar geriau, apgraužto vilkų arba kol neįvyksta kita drama, mūsų tai tiesiog nejaudina. Puikus to pavyzdys – dingusi vilnietė. Dar dingo apie dešimt vaikų: žinoma, vieni jų pabėgo sąmoningai, kiti – dingo kitomis aplinkybėmis, tačiau nebuvo nei žiniasklaidoje, nei socialiniuose tinkluose atkreiptas atitinkamas dėmesys. Bet juk kiekvienas dingęs vaikas ar žmogus yra mūsų šalies pilietis, galbūt net kaimynas. Kol neturėsime jautrios širdies, tol gyvensime kaip robotai, mat pats tiesiausias kelias į nužmogėjimą visur – nuo komentaro parašymo iki reakcijos apie nelaimę – yra jautrios širdies stoka. Tampame robotais, kurie kone valdomi pulteliu. Be širdies, kuri trokšta padėti kitam, žmogumi vadintis aš negaliu. Jei norime iš tiesų patirti tikrojo gyvenimo džiaugsmą bei prasmę, privalome pasilenkti prie kito, net tada, kai tai padaryti labai sunku.
– Ko palinkėtumėt mūsų visuomenei?
– Sąmoningumo. Vienoje dainoje dainuojama: „Kokia gali būti vienybė, jei nežinome savo kaimynų vardų.“ Ir tai yra tikrovė, kurioje gyvename. Praūžusi krizė mūsų neišmokė dalintis ir taip kartu išgyventi sunkmetį. Šio savybės reikia dirbant ir žiniasklaidoje. Garsus šalies portalas, net „Gyvenimo būdo“ rubrikoje skleidžiantis patyčias, tik nutiesė kelią dar gilesnio purvyno link.
Gailestingumo turtas, jei tik juo gebėtume pasinaudoti ir realizuoti praktikoje, mūsų gyvenime suteiktų daug šviesos: pakeistų mūsų aplinką, šalį, pasaulį, o svarbiausia – mus pačius. Juk nuo manęs ir nuo kiekvieno iš mūsų priklauso koks bus rytojus, ir kokioje aplinkoje mes gyvensime ir kursime šeimas.
Linkėčiau atjautos, kuri šiais laikais labai svarbi. Išmokime ištiesti ranką kiekvienam, net tada, kai prašo skatiko stiklui vyno, galbūt tai atrodo negerai. Tačiau, galbūt tas lašas vyno žmogui, esančiam gyvenimo dugne, išgelbės gyvybę. Galiausiai, kas aš toks, kad teisčiau?
Atjauta reikalinga ir tada, kai dingsta žmogus, kai jam reikia vienokios ar kitokios pagalbos, kai jis alksta. Popiežius Pranciškus pasakė labai gerą mintį, kuri mus turėtų sujaudinti ir perkeisti: „Kaip europietis nepaspringsta valgydamas nuo savo stalo gardžiausius valgius, kai jo pašonėje iš alkio miršta pabėgėlis?“