Andrius
Gyvenau nedideliame miestelyje, daugmaž visi žino visus. Viskas prasidėjo pirmoje klasėje, kai dėl tuomet nesuprantamų man priežasčių praktiškai visi klasiokai visaip kaip tyčiotis pradėjo, vadino visokiais negražiais vardais, vengė prisiliesti, esą užsikrės kažkuo. Kaip tik tais metais skyrėsi tėvai, mama viena augino du vaikus, sunkiai vertėsi, neturėjome naujų madingų rūbų. Pradinių klasių mokytoja pasisodino mane atskiram suole klasės krašte su kita mergaite, kuri buvo apkūni ir dėl to taip pat buvo visos klasės patyčių objektas. Paskui galiausiai gavau sau atskirą suolą kažkur pakrašty klasės. Visus 4 pradinių klasių metus tęsėsi kasdieniai užgauliojimai ir engimas, kartais pertraukų tema būdavo žemint pažemintus. Laikui bėgant tai išplito ir po visą mokyklą. Buvau stiprus berniukas, padarydavau 80 atsispaudimų vienu mostu, bet kažkodėl smurto kaip gynybos niekada nenaudojau, gal todėl, kad vienas prieš armiją nelaimėsi, gal dėl teigiamo močiutės auklėjimo. Ir visa tai tęsėsi maždaug iki šeštos klasės. Nežinau, kodėl, bet iš to laiko neprisimenu kažkokių neigiamų įspūdžių ar emocijų, matyt, žiūrėjau paprastomis vaiko akimis į visa tai, kas vyksta, ir buvo manymas, kad, matyt, taip ir turi būti, juk vaikas – tarsi tuščia magnetofono juostelė.
Vėliau viskas pasikeitė. Naujos pažintys, kai žmonės tave mato be praeities, naujų savęs potencialų atradimas. Viskas tarsi į gera, bet tas momentas iš vaikystės vis tiek tai žmogaus pasaulėžiūros suformavimas visam gyvenimui, kai kiti vaikai mokosi bendrauti, žaisti, kurti, kartu siekti bendro tikslo, patyčių objektas tyli sau kampe ir mato pasaulį kitaip, negu rašo vadovėliai. Ir, kas svarbiausia, patyčių blogio šaknis užkasta vaikų šeimose.
Barbora
Buvusioje mokykloje dėl patyčių nei aš, nei mano tėvai nesusikalbėjo su klasės auklėtoja ir su mokyklos direktoriumi. Buvo paaiškinta, kad su mokiniu mokytoja neturi teisės kalbėti, kad klasės auklėtoja su klase dirba pedagogiškai ir atsargiai, kad, jei nepatinka, galime keisti mokyklą. Patyčių faktai nebuvo forminami. Tais metais trys mokiniai išėjome iš klasės dėl patyčių, o kitais metais toje mokykloje pasireiškė mokinių gauja, kuri terorizavo mažesnius, primušė studentą ir šeimos tėvą, siaubė gyventojų sodus ir t. t.
Mano naujoje mokykloje mane pasiekė apkalbos, atsirado mokinių, kurie nustatinėjo prieš mane kitus, bet man nekilo jokių problemų, nes buvau gera ir aktyvi mokinė ir naujoji klasės auklėtoja mane palaikė.
Mokykloje daug draugiškų mokinių, turinčių savo nuomonę. Labai nustebau pamačiusi, kad realiai dirba soc. pedagogė ir soc. darbuotoja, o mokiniai drausmingesni ir klauso mokytojų. Perėjau iš gimnazijos į paprastą vidurinę, bet skirtumas didžiulis.
Danguolė
Pirmas gyvenimo smūgis – kaltinimas vagyste dėl nelemto lito, nors mano tėvai man duodavo kišenpinigių ir tai žinojo visi. Laimė, gavau auklėtojos ir visų 30 klasiokų palaikymą. Dabar tai atrodo juokinga, o tada buvo graudu.
Turėjau vaikystės geriausią draugą, švęsdavom gimtadienius, žaisdavom, pareidavom ilgą kelią namo ir pirmą patyčių smūgį pajutau iš jo... Sau aš buvau viduj silpna, pažeidžiama prieš 3 stiprius ir žiaurius paauglius, o jiems buvau niekas, vėliau sau tapau šiukšle, bet ta „šiukšlė“ su metais stiprėjo. Mokykloj buvau stipri, mušeika, mokytoja iš klasės, o aš į bokso ringą, ačiū Dievui, nosis sveika.
O namie išgyvenau tikrą depresiją: gėriau raminamuosius, mėgino nutempti pas psichologą, bet griežtai atsisakiau. Atsikėlus ryte norėdavau, kad man rytojaus nebūtų. Mokytojai žinojo, kad esu patyčių auka, bet nieko negalėjo padaryti, auklėtoja irgi žinojo, mėgino įsikišti. Ir tėtis mėgino kalbėtis su jų tėvais, bet jų tėvai buvo „akli“ . Viskas baigėsi, kai galų gale vyrai suaugo, bet man dar ilgai teko keltis iš pelenų. Baigiau gimnaziją ir pradėjau gyventi laimingą gyvenimą, vaikystės draugas suprato 4 metų klaidą, bet aš jo vis tiek nuoširdžiai nekenčiu.
Teofilė
Viskas prasidėjo pirmoje klasėje. Patirdavau pačias žiauriausias patyčias. Spardė kuprinę per visą klasę, spjaudė tiesiai į veidą, lentoje rašydavo įžeidžiančius komentarus. Verkdavau kiekvieną dieną. Bandydama to išvengti, tylėdavau ir tiesiog leisdavau jiems elgtis, kaip nori. Tiesą sakant, pati nebuvau šventa. Jau nuo pirmų klasių nebesimokydavau. Galų gale mama pervedė į kitą mokyklą, bet po kurio laiko ir ten prasidėjo patyčios. Tada pradėjau vogti ir prašinėti iš žmonių išmaldos, kad turėčiau pinigų ir pasirodyčiau, jog ne kažkokia valkata, nelankiau pamokų, smurtavau. Mokytojai pradėjo manęs nebegerbti, o aš darydavau visokias kvailystes, kad pritapčiau. 5-oje klasėje paliko antrus metus kartoti kursą, o vėliau ir išmetė iš mokyklos.
Perėjau į jaunimo mokyklą ir ten sekėsi sunkiai, nors pradžioje stengiausi mokytis. Buvau laiminga, nes tikėjausi, jog viskas bus gerai, tačiau į mokyklą atėjo vaikinas, kuris pradėjo iš manęs tyčiotis, o tada jau prasidėjo problemos ir net reikėjo policijos.
Projektas „Iš praeities – į dabartį“. Remia 
