Mažeikiai labai pamažu tampa miestu, kuriame netrukus dominuos kūrybinės idėjos, o ne už Europos Sajungos lėšas įrengtos ar vietos politikų prifantazuotos miesto infrastrktūros kanibalizmo idėjos. Jie (o gal vienas visagalis) šiukšliadėžes, suoliukus, tualetus ir visokius stulpus supranta kaip mažają architektūrą.
Nors turėtų būti kitaip.
Profesionalus skulptorius Paulius Daujotas 2003 m. baigė Vilniaus dailės akademijos Telšių taikomosios dailės skyrių, bet tai apie šį žmogų nieko daug nepasako.
Meilė miestui
P. Daujotas myli Mažeikius, bet jam lengviau prakalbinti akmenį, negu šnekėti apie save. Trisdešimt šešerių metų vyras savo dirbtuvėse visgi sutiko šiek tiek paatvirauti.
Iš pažiūros smulkus vyrukas turi labai daug veiklos ir ta begalinė energija tiesiog stebina. Jau ne vienus metus jis kantriai stato ir stato savo svajonių pilį, bet ne dėl savęs. Menininkas įsitikinęs, kad tai taps jaunų talentingų skulptorių ar šiaip kokių laisvų menininkų užuovėja, simpoziumų, konferencijų vieta ir šio menininko kūrybos meka. Pagalvoja, kad gal atras ekspozicijų bei parodų salę.
Skulptorių nelabai sekėsi prikalbinti nusifotografuoti laikraščiui, nes jis kažkaip nemėgsta perdėto dėmesio, bet apie savo darbus pakalbėti gali paprastai ir nuoširdžiai. Užbėgdamas įvykiams už akių, noriu paminėti, kad 2012 metais šis žmogus savo lėšomis restauravo ir pastatė žinomo skulptoriaus iš Vilniaus Arūno Kazio Kyno skulptūrą „Medis“, kuri dabas stovi netoli „Boulingo“ pramogų centro. Paaukojęs daug savo laiko ir lėšų skulptorius susilaukė tik nemalonumų iš vietinių valdininkų.
Savito braižo kūrėjas
Prie vieno iš bankų esančiose žaliose vejose jau nemažai metų galime gėrėtis P. Daujoto mistiniais ženklais išpuoštų akmenų ekspozicija. Kiekvienas akmuo turi savo istoriją, bando kažką papasakoti ir yra nepakartojamas grožis. Pastaruoju metu mūsų miesto viešose erdvėse atsirado naujų objektų, kurių autorius vėlgi yra vienas ir tas pats žmogus. Taip atsirado „Lagaminas“, „Žymeklis“, „Ženatvė“ ir pan. Argi tai ne pėdsakai, kuriuos palikti nėra taip lengva ir paprasta?
Dalis miesto gyventojų apie menininką pirmą kartą garsiai išgirdo gana seniai, kai prie mūsų rajono Savivaldybės pastato ėmė ir „išdygo“ metalinės gėlės. Miestiečiai daug dikutavo apie šį įvykį.Tuomet tai buvo jauno menininko linksma metafora bei signalas politikams, kad pagaliau atėjo laikas tvarkyti miestą bei pakeisti kolūkietišką mąstymą, o kartu tai buvo labai rimta asmenybės paraiška ateities planams.
Jeigu pradėtume gvildenti, kaip akmuo „šneka“ ir ar jis turi sielą, ko gero, susipainiotume, tačiau apie energetines akmens savybes sklinda daug istorijų. Savo kūrybinėse dirbtuvėse P. Daujotas parodė žmogaus dydžio, o gal ir didesnį nuostabaus grožio akmenį. Paklausus, koks likimas laukia akmens, pasakė: „Būtų nuostabi skulptūra arba paminklas, bet kol kas niekam to nereikia, o akmenį visada sunku supjaustyti.“
Miesto garsinimas
Nors ir nėra lengva, bet džiugu rašyti apie žmogų, kuris jau paliko kūrybinės ir pilietinės saviraiškos pėdsakus Mažeikiuose ir nukeliavo toli už savo rajono ribų.
Mūsų miesto kūrėjai jau seniai suprato, kad apie save pareikšti reikia ne savame mieste, o kitur, tačiau P. Daujotas šiuo klausimu yra maloni išimtis. Kažkas jau dažnokai matomas Paryžiuje, o kitam labiau patinka apie save šnekėti Lietuvos kultūrinėje padangėje. Panemunės pilis (Jurbarko rajonas) džiaugiasi unikaliais skulptoriaus darbais, nes jie organiškai tinka tenykštėse erdvėse, ir prašo juos patalpinti pilies menėse ilgalaikiam laikymui. Šimtai, o gal ir tūkstančiai Lietuvos svečių iš daugelio valstybių jau įvertino P. Daujoto meną kaip unikumą. Ne paslaptis ir tai, kad P. Daujoto darbus nori įsigyti ir jau įsigijo ne vienas Lietuvos miestas. Paulius sako: „Galimybės leidžia padaryti didelius darbus, daryti, kas pačiam patinka. Pats darymas kartais yra savęs išbandymas. Nesiverčiu per galvą. Savo kūrybą traktuoju kaip poilsį – iš techninės pusės pavargsti, bet ne nuo malonumo. Darbe man svarbi kiekviena smulkmena, gal tai mane ir išskiria kitų.“
Visiškai atsitiktinai su bičiuliais teko apsilankyti Platelių kapinėse. Tarp įvairaus ir primityvaus, ir prasto skonio „meno stebuklų“ pavyko aptikti kažką naujo. Pagal aukštą stilių ir atlikimo kultūrą pažinau, kad tai P. Daujoto meno kūrinys. Dabar tiktų paminėti, kad 2012 m. P. Daujotas su bičiuliu ir bendraminčiu Virgilijumi Mikuckiu Mažeikių kultūros centre surengė pirmąją sakralinio meno parodą.
Kažkada P. Daujotas sakė: „Suprantu, kad apie mano darbus bus visokių nuomonių ir vertinimų. Man, kaip kūrėjui, svarbiausia, kad mieste prasidėjo procesas, bendruomenė diskutuoja, atskiri žmonės suranda laiko stabtelėti šitame chaotiškame pasaulyje ir pabendrauti tarpusavy, pabūti prie natūralių gamtos kūrinių, kuriems aš tik suteikiu kažkokią naują prasmę arba mintį.“
Akmuo padeda ugdyti gebėjimus nepriklausomai mąstyti, kurti, suvokti estetinius, racionalius aplinkos kūrimo kriterijus, kurie egzistavo senovėje ir dažnai atsiranda dabartyje. Akmens sakralumas ir šventumas tampa naujos estetinės refleksijos raiškos sritimi, raktu į etnodizaino pasaulį, būdu daryti sprendimus. Tą P. Daujotas propaguoja ir daro visus mus supratingesnius bei dvasingesnius.
Paskutinis skulptoriaus darbas pavadinimu „Laisvam žodžiui“ neseniai pastatytas prie Viešosios bibliotekos. Visai neseniai jis įkūrė Menų asociaciją.
Panašu, kad mūsų rašinio herojus, kol gali, eina tik į priekį, ir tokio ryžto galima pavydėti.
Puslapį parengė Vytas Aleknavičius
Nuotr. autoriaus
Projektas „Iš praeities – į dabartį“. Remia 
