Gegužės 19 d. Mažeikių rajono savivaldybės Kultūros centre įvyko poezijos spektaklio „Langas“ premjera. Kodėl „Langas“ ir kas po tuo slypi ?
Šiandieniniai pašnekovai: Savivaldybės kultūros centro Juozo Vaičkaus „Skrajojamojo“ teatro režisierė Airida Lementauskienė, poezijos ir fotografijų autorius poetas Virginijus Sungaila, muzikos ir dainų autorius Renatas Selenis.
Kodėl langas?
Airida:
Šių metų „Skrajonės“ yra jubiliejinės – penktosios – ir jos pirmiausia yra skirtos pagerbti Lietuvos teatro patriarchą Juozą Vaičkų. Ruošdama projektą visada stengiuosi atsispirti į kažką reikšmingą ir svarbų. Šie metai paskelbti Bendruomenių metais, todėl „skrajonėms“ stengiausi sutelkti kuo daugiau žanrų ir kūrėjų. Man norėjosi, kad šis projektas būtų neeilinis, apjungiantis muziką, poeziją ir fotografiją. Kadangi užpernai per „poezijos ir dainos skrajones“ susipažinau su Renatu, o pernai per „poezijos skrajones“ su Virginijumi, tai tereikėjo kažkaip apjungti šių be galo talentingų žmonių kūrybą. Pernai man pasirodė, kad Virginijaus poezija yra brandžiausia, jos skaitėme daugiausiai, be to, ji artimiausia mano sielai. Atmintin įstrigo eilėraščio eilutės: „Atsiveria didelio nepažįstamo amžinumo langinės, viena – gyvenimas, kita – mirtis...“. Mano manymu, Virginijaus poezija turi dvi puses: šviesą-tamsą, gėrį ir blogį bei visa apimantį žmoniškumą. Tos dvi langinės ir užvedė ant idėjos apie langą. Kadangi Virginijus leidybai ruošė poezijos knygelę „Paslapties piligrimas“, tai joje ėmiau ieškoti daugiau kūrinių, kurie galėtų atspindėti sumanymo idėją. Langas – riba tarp žemiškojo ir dangiškojo pasaulio, riba tarp sielos ir išorinio pasaulio... Nuo seno lietuvių mitologijoje langas yra žymintis ribą.
Renato kūryba taip pat unikali ir organiškai susišaukia su Virginijaus poezija. Klausiu, ar turi dainą piligrimų tema, sako – turiu. Ar turi dainą lietaus tema, upės tema. Atsakymas buvo – turiu. Beje, Renatas savo dainavimo stilių vadina „dainuojamuoju šnekavimu“. Reikia pasakyti, kad aš buvau tik jungiamoji grandis ir mano darbo čia kaip ir nėra.
Virginijus:
Daug eilėraščių gimsta spontaniškai ir taip pat spontaniškai juose atsiranda metaforos bei asociacijos. Vieną eilėraštį parašiau stovėdamas prie geležinkelio pervažos ir laukdamas, kol užsidegs žalia šviesa. Man teko patirti staigmeną, kai feisbuko draugės iš Kauno palygino mano poeziją su praėjusio šimtmečio prancūzų poeto P. Eliuaro kūryba.
O, kas dėl lango, tai aš eilėraščius dažniausiai rašau būdamas prie lango. Man langas asocijuojasi su begalybe, nes lange sutelpa viskas, tai kaip spalvota atvirutė, kuri kiekvieną dieną yra vis kitokia ir niekada nebūna vienoda.
Kaip manote, ar žiūrovas jus suprato?
Virginijus:
Sėdėdamas salėje labai gerai jaučiau žmonių nuotaikas. Dalis jaunimo nuobodžiavo ir aš jų nesmerkiu, nes suprasti poeziją irgi reikia mokėti. Kaip aš dažnai sakau: arba tau duota poeziją suprasti, arba neduota. O buvo žmonių, kurie buvo giliai sujaudinti ir tą rodė ašaros akyse. Dalis žmonių netikėjo, kad Mažeikiuose gali būti žmonių, kurie turėtų kūrybinį potencialą ir per kelis mėnesius įgyvendintų tokį sudėtingą projektą, kuris salėje iššaukė absoliučią tylą. Džiaugiuosi, kad oficiozinė „bendruomenė“ nesutrukdė įgyvendinti projekto, kad nenukentėjo nekalti žmonės. Esu dėkingas Dievui ir Likimui, kad man teko garbė susipažinti su Airida. Ji, manau, yra vienas iš talentingiausių žmonių, kuriuos man gyvenime teko sutikti. Žavi šito žmogaus erudicija, išlavintas matymas, įdomūs sprendimai ir tiksli reakcija į daromus režisūrinius pakeitimus.
Tai, kas įvyko, man atrodo kaip sapnas. Aš juo dar mėgaujuosi ir bijau nubusti...
Renatas:
Aš girdėjau, kad buvo žmonių, kurie tikrai nieko nesuprato. Bet yra gerai, kad pamatė kažką naujo ir tai užfiksavo savo mintyse. Salėje buvo tylu ir tai rodė žiūrovų susikaupimą bei pagarbą atlikėjams.
Šis projektas yra visuomeniškas ir bendruomeniškas. Mūsų rajono valdžia jūsų premjerai dėmesio neparodė. Ar jūsų tai netrikdo?
Airida:
Aš visada stengiuosi, kad ateitų tie, kuriems to reikia. Niekada nesistengiu atkreipti nei žiniasklaidos, nei valdžios dėmesio. Gal būt meras ir kiti atsakingi asmenys turėjo užsiplanavę kitas dienotvarkes. Jei kas norėjo pasižiūrėti spektaklį, juk nebūtina nuolatos laukti pakvietimo. Bet kiekvienas pasirenka pagal savus prioritetus ir mums svarbiausia, kad premjera pavyko ir palaikė savi žiūrovai. Tie, kas norėjo, klausėsi poezijos, kas norėjo gelmės, klausė muzikos.
Žinoma, viso to mes nebūtume sukūrę, jeigu bendruomeniškumo nebūtų parodęs Savivaldybės kultūros centro direktorius Raimundas Radavičius ir būrys talkininkų: režisierės asistentė ir rūbų kūrėja I. Šopienė, šviesos operatorius G. Mikutis, garso operatorius V. Mikutis. Aktoriai: V. Andrijaitis, V.Voveris, V. Dementjevienė, O. Griciūtė, L. Kravčenkienė,V. Baranauskienė, D. Stonienė, I. Pocienė. Dainų atlikėjai – Genadijus, Eugenijus ir Andriejus Micheriovai.
Visiems jiems – ačiū.
Vytas ALEKNAVIČIUS
Nuotr. autoriaus