Šiandieninis Lietuvos kaimo žmogus, žemdirbys atsidūrė, mano manymu, paskutinėje kryžkelėje, kurioje visi kelio ženklai visomis kryptimis išblukę.Kur pasukti? Ko griebtis? Ko tikėtis? Kur girdėta, kad pardavėjas neturi teisės pats nustatyti užaugintos prekės kainos? Kur matyta, kad už parduotą produktą, prekę žemdirbys pinigus gauni tada, kada sugalvoja atsiskaityti pirkėjas? Ar normalu, kai tos pačios Europos ūkininkai gauna skirtingas dotacijas? Ką reikia bedaryti, kai savos šalies politikai ,,atima“ tavo ilgus metus turėtas pelningas rinkas?
Tai maža dalis klausimų, į kuriuos atsakymų ieško pieno ir mėsos gamintojai, daržovių ir vaisių augintojai – visi, kurie savo gyvenimą susiejo su Lietuvos kaimu. Kaimo žmogaus tokia natūra, kad jis ieškos išeities klupdamas, virsdamas, lenkdamas galvą prieš valdžią, bet nepasiduos. Šiais laikais atsirado kelionių organizatorių, kurie, prisižiūrėję įvairių laidų žiniasklaidoje, organizuoja piketus, keliones į Vilnių ar net į Briuselį. Ir kas iš to? Nebūkime naivūs. Valdžia mato ir žino, kad Lietuvoje žemdirbiai yra susiskaldę, nesugeba susivienyti, vienas kitam pavydi, pas valdininkus landžioja patyliais, kad kiti nepamatytų. Kiek prikurta įvairių organizacijų, asociacijų, sąjungų ir dar visokių vienadienių darinių? Kam? Tam, kad jų ,,vadukai“ galėtų lengviau tvarkytis savo reikalus, nes paprasčiau įlįsti į norimą kabinetą? O kaip kitaip , kaip ne apinasrio uždėjimu žemdirbiams, laikyti Žemės ūkio rūmų finansavimą iš valstybės biudžeto? Argi Lietuvos žemdirbiai negalime būti savarankiški, laisvi nuo valdžios ir savo lėšomis išlaikyti Žemės ūkio rūmus, pasisamdyti kompetentingus specialistus? Tada Rūmai dirbtų žemdirbiui, o nebūtų valdžios tampomi už vadelių.
Šiandieniniai Rūmai su tokiu statusu ir tokiais kadrais, mano manymu, Lietuvos žemdirbiui nereikalingi, nes jų ,,veikla“ visiškai neaiški, epizodinė. Rūmų darbas turi jaustis savivaldybėse, seniūnijose, šalia žemdirbio. Jie turėtų, manau, būti pagrindinė ašis, apie kurią suktųsi visas Lietuvos kaimo gyvenimas. O dabar? Kiek rajonuose veiklių, žemdirbius vienijančių, organizacijų? Dauguma popierinės. Dėl to šiandieną ir turime tai, kokie patys esame, kaip sugebame dėl savo tikslų pakovoti. Artėjantys Seimo rinkimai irgi rodo, kad kaimas, žemdirbiai yra viskam abejingi. Nevyksta vietose joks organizacinis darbas, kad organizuotai, kaip rimtai jėgai dalyvauti Seimo rinkimuose. Aš giliai įsitikinęs, kad, kol Seime nebus įtakingos žemdirbių frakcijos, mes ir toliau turėsim tenkintis valdžios numestu kaulu. Kodėl mes to nenorim suprasti?
Šie Seimo rinkimai, aš galvoju, yra labai palankūs todėl, kad, mano giliu įsitikinimu,, rinkėjai per 25 metus suprato, kad dvi partijos – socialdemokratai ir Tėvynės sąjunga – nesugeba dirbti Lietuvos žmonėms ir juos pasiūs į ,,užtarnautą poilsį“. Į Seimą ateis nauji žmonės. Jeigu tarp jų nebus žemdirbių atstovų, Lietuvos kaimui bus padaryta lemiama, nepataisoma klaida. Man nesuprantama, kodėl neapsijungia visos žemdirbių struktūros, Lietuvos kaimui savo gyvenimą, kūrybinę, mokslinę veiklą paskyrusi inteligentija, mokslo ir švietimo įstaigos? Užmirškime visas nuoskaudas, nesutarimus – visas jėgas ir sugebėjimus, negailėdami nei savęs, nei lėšų, skirkime paskutiniam, lemiamam, mano manymu, žygiui į Seimą. Už mus kiti, nesusieję savo gyvenimo ir veiklos su kaimu, žeme, tikrai nepasirūpins. Lietuvos kaimą, galvoju, galime išgelbėti ne gyvenant palapinėse prie Seimo, o Seimo viešbutyje. Neleiskime ir toliau tyčiotis iš žemdirbio – ištikimiausio Lietuvos gyventojo. Raskime jėgų, savigarbos, burkimės į vieningą, stiprią jėgą.
Pagarbiai, Mažeikių krašto gyventojas Vaclovas ŽUTAUTAS
