Jeigu kas paklaustų, kaip dažnai meluojame aplinkiniams, nesunkiai galėtume atsakyti, o melo priežasčių pateiktume labai įvairių: galbūt nenorėjome įžeisti, gal ieškojome naudos ar stengėmės pasirodyti gudresni ir geresni, nei iš tiesų esame. Melas kitiems mums nesvetimas ir gerai pažįstamas, tačiau pabandžius atsakyti, kaip dažnai meluojame sau, būtų tikras galvosūkis, nes tokį melą savyje labai retai pastebime. Meluojame sau turėdami priežastį ar net kelias. Už saviapgaulės slypi padarytos klaidos, nusivylimas ir praleistos progos. Jokia paslaptis, kad tokių neįgyvendintų svajonių ir patirtų skaudžių išgyvenimų turime kiekvienas. Juos pripažinti atrodo paprasta tik iš pirmo žvilgsnio, todėl norėdami save apsaugoti iškraipome tikrovę ir tai vyksta taip gudriai, kad to net nesuvokiame.
Kas yra melas?
Apibrėžimas teigia, jog tai klaidingo teiginio deklaravimas, žinant, kad jis toks yra, ir tikintis, kad gali būti palaikytas teisingu. Melas skirtinas nuo tikros tiesos nežinojimo, nes neteisingą teiginį deklaruojantis asmuo gali paprasčiausiai apsirikti arba nežinoti. Melas gali būti informacijos perdavimo kokybės matas. Kai asmuo sako tiesą, tai informacija perduodama teisingai. Kai informacija nuslepiama ar iškreipiama, tai informacijos perdavimo kokybė mažėja.
Kodėl žmonės meluoja?
Psichologų teigimu, kai kuriems melas yra tarsi įgimtas, kiti nėra talentingi melagiai. Nepaisant to, meluojame visi. Tiesa nuslepiama dėl įvairių priežasčių – kartais taip tiesiog paprasčiau, retkarčiais siekiama piktų kėslų arba kaip tik norima žmogų apsaugoti nuo nemalonių žinių. Tačiau kodėl apskritai meluojame, kada to išmokstame ir ar visi tai darome vienodai?
Anot psichologų, meluoja netgi kūdikiai. Taigi apgaulei nebūtini žodžiai. Mažyliai šiam tikslui pasitelkia verksmą. Iš pradžių jie verkia tik tada, kai iš tiesų jaučiasi prastai, pavyzdžiui, yra alkani, tačiau vėliau pastebėję, kad tėvai akimirksniu reaguoja į jų verksmą, pradeda tuo manipuliuoti. Taip kūdikiai meluoja, neva jiems kas nors negerai, nors iš tiesų tik trokšta tėvų dėmesio ir šilumos. Kai mažyliai išmoksta šnekėti, pradeda kurti nebūtas istorijas.
Pagrindinė melo priežastis, pasak psichologų, yra savisauga. Melas padeda išvengti įvairių nemalonių situacijų ir mažina konfliktų riziką. Štai kodėl drovūs ir ramūs žmonės meluoja dažniau negu tie, kurie pasitiki savimi. Pastarieji nebijo pripažinti tiesos ir savo klaidų. Be to, drąsiai gina savo nuomonę, net jeigu dėl to tenka konfliktuoti. Neretai meluojama nenorint įžeisti pašnekovo. Tai vadinama baltu melu. Pavyzdžiui, dauguma nemato nieko blogo, kai vienas žmogus pagiria kito šukuoseną, nors plaukai tą dieną iš tiesų atrodo prastai. Tokios nedidelės apgavystės dažniausios. Rečiau pasitaikantis ir kur kas blogesnis piktybiškas melas, kai apgavystėmis siekiama piktų kėslų. Tarkime, pasitelkiant melagystes iš žmogaus išviliojami pinigai. Tai jau iškreipta, su prigimtiniais instinktais nesusijusi melo forma. Kartais melas būna nukreiptas prieš patį save. Pavyzdžiui, žmogus jokiu būdu nenori pripažinti tiesos. Neretai taip nutinka po itin skaudžių įvykių, tarkime, netekus artimojo. Nepripažindama tiesos pasąmonė saugo žmogaus psichiką nuo sužalojimų, tačiau anksčiau ar vėliau vis tiek tenka susidurti su realybe, tik ją suvokiant pamažu, skaudžias patirtis priimti būna lengviau.
Kas meluoja daugiau, o kas – geriau?
Pasak mokslininkų, moterys ir vyrai meluoja skirtingai. Pastarieji tai daro gerokai dažniau. JAV mokslininkai teigia, kad stipriosios lyties atstovai per metus pasako apie 35 proc. daugiau melagysčių. Nepaisant to, moterys meluoja geriau, ypač jeigu tai susiję su jausmais. Taigi neištikimybės atveju jos turi kur kas daugiau galimybių išsaugoti šeimą. Skiriasi ir melo naudojimo priežastys. Stipriosios lyties atstovai dažniausiai meluoja norėdami išsaugoti gerą įvaizdį arba pasirodyti geresni, negu yra iš tiesų. Moterys dažniausiai meluoja nenorėdamos įskaudinti kito žmogaus ir stengdamosios išsaugoti gerus santykius. Kitaip tariant, vyrai meluoja norėdami gerai jaustis patys, o dailiosios lyties atstovės – kad gerai jaustųsi kiti. Beje, toks melas visuomenėje labiau pateisinamas.
Melas – apsauginė reakcija, kuri nuo pat mažens tampa neatsiejama gyvenimo dalis. Žmonės dažniausiai meluoja tada, kai jaučiasi nesaugūs arba nori išvengti konflikto. Melas gali būti skirtas apsaugoti ne tik save, bet ir kitus. Pavyzdžiui, gydytojai sunkiai sergančiam pacientui neatskleidžia tikslios diagnozės, nes nenori jo gniuždyti. Taigi meluoti ne visada yra blogai. Tarkime, vaikai kurdami išgalvotas istorijas lavina vaizduotę. Ar įmanoma apskritai nustoti meluoti? Viskas priklauso nuo žmogaus ryžto, tačiau kiekvienas bent retkarčiais pameluoja – jeigu ne kitiems, tai sau.
Meluojama – rimtai ar dėl pramogos?
Melagių diena visame pasaulyje vadinama Juokų diena. Manoma, kad šią šventę sugalvojo prancūzai, bet dar senovės romėnai šventė Kvailių dieną. Panašiai linksmintasi ir Indijoje, tačiau ne balandžio pirmąją, o paskutinę kovo dieną. Ji švenčiama ne tik tarp jaunimo, bet ir visoje visuomenėje, nuo mažų vaikų iki pagyvenusių senjorų. Šią dieną, tiksliau, iki pietų, žmonės meluoja, apgaudinėja vieni kitus vien tam, kad būtų linksmiau. O ką apie tai mano jaunas žmogus? Ką ši diena jam reiškia? Šiuo klausimu pasidomėjo jaunieji „Būdo žemaičių“ žurnalistai.
Povilas NIAUNYS, 18 m., jaunimo laidos vedėjas
Mano nuomone, žmonės meluoja bandydami išsisukti iš pačių įvairiausių situacijų, norėdami įrodyti kitokią tiesą, negu yra realybėje, bei stengiasi įtikti žmogui. Melą nuo fantazijos atskirti gana keblu ir sudėtinga, dažniausiai susiduriu su melu, kuris būna pagardintas fantazijos prieskoniu arba pati fantazija būna prisotinta saldžiu ir skaniu melu. Nekaltą melą laikau būtent tokį, kuris yra skirtas Balandžio 1-osios dienai, juk ne veltui sakoma – Balandžio 1-oji – Juokų arba melagių diena, todėl iki pat pietų galime meluoti, kiek tik norime, bet reikia nepamiršti, kad net ir meluojant reikia turėti saiko, kad apgautas žmogus pats sau galo nepasidarytų, jei kalbama apie savižudybes. Na, o pačios dienos atsiradimas turi daugybę versijų.
Lukas DAMULIS, 17 m., jaunasis šaulys
Manau, melas – tarsi gelbėjimosi valtis, kuria lengvai išplaukiame iš sudėtingų situacijų, išsisukame nuo baudų ir kritikos, išliekame populiarūs ir mylimi, reikalingi arba atvirkščiai – tiek prisiverdame košės, jog išraudę sukame akis šalin, norime prasmegti žemėn, atsukti laiką atgal ir prisimename dar senolių sugalvotą posakį: „Melo kojos trumpos.“ Kada ir kaip atskirti melą nuo fantazijos? Manau, galima aiškiai tai įžvelgti iš balso, žmogaus elgesio, nes žmogus meluodamas kalba žymiai tyliau ir tarsi nerimaudamas. Fantaziją galima atskirti tik tada, kai tikrai esi įsitikinęs, jog tas žmogus to tikrai nebūtų galėjęs pasakyti. Nekaltas melas gali būti, bet jo turėtų būti mažiau ir ne artimoje aplinkoje. Būna atvejų, kai tikrai nebėra pasirinkimo ir dėl gerovės tiesiog sumeluoji. Manau, Melagių diena simbolizuoja pasitikėjimą artimais draugais ir žmonėmis, kurie tave supa, nes nežinai, kada tave gali apgauti.
JORŪNAS, 15 m., „Būdo žemaičių“ jaunasis žurnalistas
Manau, jog žmonės meluoja todėl, kad nori išsisuktų nuo kokios nors atsokomybės arba kad pajuokautų. Melą nuo fantazijos mano amžiuje nėra sunku atpažinti, nes, kai žmogus fantazuoja, jis labai daug prikuria neįmanomų dalykų, o kai meluoja tada pasakoja, kaip galėjo įvykti, bet neįvyko. Nekalto melo, manau, yra tik Balandžio 1-ąją, nes tada gali apgaudinėti kiek įmanydamas „mandriau“ ir daugiau. Balandžio 1-ąją mėgsta apgaudinėti ir mokytojai. Pavyzdžiui, kad gavai ne tokį pažymį arba kad rašom savarankišką darbą ar diktantą.
Milda VERKULYTĖ, 13 m.
Galbūt žmonės meluoja nenorėdami sakyti tiesos arba bijodami ją sakyti. Melas dažnai būna neįtikimas arba pasakojami nesąmoningi motyvai. Žinoma, melo yra ir nekalto. Yra legenda, kad vienas senovės valdovas kažkada paskelbė šventę po visus pašiurpinusio žemės drebėjimo. Tada jam virėjai iškepė labai skanią žuvį. Po metų valdovas pareikalavo lygiai tokios paties žuvies. Vargšai virėjai tokios žuvies negavo. Tada, bijodami valdovo pykčio, atnešė kitą, labai panašią. Nors valdovas ir suprato, kad jį bando apgauti, tačiau nesupyko, o ėmė juoktis. Ši diena simbolizuoja juoką ir išdaigas.
Kordelija VIZGAUDYTĖ, 15 m.
Žmonės meluoja tam, kad išsisuktų iš bėdos. Melą nuo fantazijos atskirti galima iš žmogaus akių arba iš jo emocijų. Ši diena, mano nuomone, simbolizuoja pokštų arba tiesiog apgaulės dieną. Ji atsirado tada, kai žmonės pradėjo meluoti.
Dovilė GABALYTĖ, 24 m., buhalterė
Manau, jei žmogus meluoja suvokdamas, kad sako netiesą, tikriausiai bijo pasekmių, kurios gali vieną ar kitą opoziciją įskaudinti ar neigiamai paveikti. Bet būna, pasitaiko, kad žmogus siekia pritarimo ar gina savo interesus. Nors gal tiesiog žmogus turi pasenusią informaciją, trūksta žinių, tad ir laikosi stipriai įsikibęs savo nuomonės. Sudėtingas klausimas, kaip atskirti melą nuo fantazijos. Priklauso nuo melagio amžiaus: kuo žmogus vyresnis, sąmoningesnis, tuo sunkiau, bet tikriausiai iš kūno kalbos, iš pateiktų detalių, kurios gali pasirodyti nelogiškos.
Marius PETRAUSKAS, muzikantas, 31 m., „Lietuvos talentai 2011“ nugalėtojas
Daug dėl ko gali žmogus meluoti. Vienas iš tų dalykų – dažniausiai žmogus meluoja, norėdamas išvengti atsakomybės. Melą nuo fantazijos lengva atskirti, tai žemiška, žmogus tikrai nemeluotų apie tai, ko jis negali įgyvendinti, paprasčiausiai pastebi iš žmogaus elgesio. Tokių šiais laikais pilna. Kažkada pats panašiai elgdavausi. Būna nekaltas melas, pavyzdžiui, kad tik žmogui būtų geriau, nepasakai jam teisybės, pameluoji, nutyli ką nors, bet nemanau, kad tai labai blogai. Net neįsivaizduoju, kaip atsirado Melagių diena, turbūt koks žymus žmogus stipriai pamelavo tą dieną.
Puslapį parengė Birutė ŠNEIDERAITIENĖ
Projektas „Iš praeities – į dabartį“. Remia
