Antradienio popietė Mažeikiuose buvo šviesi ir saulėta, o dar visai neseniai atsinaujinusioje Viešojoje bibliotekoje buvo taip pat šviesu ir gera. Pilnutėlėje salėje žinoma žurnalistė ir visuomenės veikėja Ramunė Sakalauskaitė pristatė 2015 m. pabaigoje išleistą knygą „Gyvenimas, koks jis buvo. Monsinjoro Kazimiero Vasiliausko biografija“.
Apie knygos autorę
R. Sakalauskaitė vidurinę mokyklą baigė Klaipėdoje, Vilniaus universitete baigė žurnalistiką, Birmingemo universitete (Jungtinė Karalystė) – tarptautinius santykius ir globalizaciją.
1988 m. Sąjūdžio informacijos agentūros bendradarbė. 1989–1992 m. dienraščio „Respublika“ reporterė, redaktorė. Nuo 1992 m. dienraščio „Lietuvos rytas“ politikos žurnalistė, 2003–2012 m. Konstitucinio Teismo atstovė spaudai.
R. Sakalauskaitė jau anksčiau yra prisidėjusi prie atminties apie K. Vasiliauską išsaugojimo: buvo viena iš dokumentinio filmo „Laimingi buvę jo akivaizdoje“ scenarijaus autorių, Ramunės iniciatyva prie Vilniaus Šv. Rapolo bažnyčios, kur jis dirbo, įrengtas skveras, pastatyta skulptūra.
Artimo žmogaus pasakojimas
„Knyga atsirado kaip mano skola jam. Kai monsinjoras iškeliavo anapilin, aš studijavau Anglijoje ir negalėjau dalyvauti jo laidotuvėse. Vėliau Rašytojų sąjungos leidykla leido atsiminimų knygą – irgi neparašiau“, – kalbėjo knygos autorė. Tačiau vėliau, paskatinta profesorės Viktorijos Daujotytės bei monsinjoro vardo labdaros fondo, ėmėsi biografijos. „Medžiagos labai daug, vis galvodavau, ką aš naujo pasakysiu, ar verta. Kai sužinojau, kad niekur neskelbti monsinjoro laiškai, rašyti studijų, lagerio, darbo Varėnoje metais, atsivėrė nauji klodai“, – knygos pristatyme pasakojo R. Sakalauskaitė. Rašydama biografiją autorė pasirėmė žinomais šaltiniais ir rado naujų – kalbindama žmones, lankydama monsinjoro gyventas vietas, rausdamasi archyvuose.
Nuo 1989 m. monsinjorą pažinojusi R. Sakalauskaitė priklausė artimam jo žmonių ratui. Kunigo „šofere“ dažnai tapdavusi žurnalistė buvo nusprendusi su juo draugauti, o ne rašyti apie jį, atviri pokalbiai likdavo tik tarp jų dviejų. Autorė medžiagą knygai rinko ketverius metus ir rėmėsi visais jai prieinamais šaltiniais: Vilniaus arkivyskupijos kurijos archyve saugoma kunigo byla, Lietuvos ypatingajame, Latvijos valstybės, Daugpilio archyvuose rastais dokumentais, niekur neskelbtais kunigo laiškais šeimos nariams, Latvijoje jį globojusių eucharistiečių ir žmonių, kartu su juo dirbusių Latvijos Andrejaus Ždanovo kolūkyje, atsiminimais.
Žmogus, tvirtinęs Dievo buvimą
K. Vasiliauskas (1922–2001) – žymus lietuvių katalikų dvasininkas. 1950 m. ištremtas į Sibirą. Iki 1958 m. dirbo Intos ir Vorkutos anglių kasyklose. Pasibaigus kalinimo laikui, jam nebuvo leista grįžti į Lietuvą, todėl beveik 10 metų dirbo Latvijoje, Daugpilio rajone. Tik 1969 m. jam buvo leista grįžti į Lietuvą.
Pirmoji K. Vasiliausko, kaip kunigo, darbo vieta buvo Varėnos parapija, kurioje jis kunigavo iki 1975 m. Iš čia kunigas K. Vasiliauskas buvo perkeltas į Vilniaus šv. Rapolo parapiją vikaro-adjutoriaus pareigoms. 1989 m. tikintiesiems atgavus Vilniaus arkikatedrą baziliką, monsinjoras klebonavo ten. 1993–1995 m. –Vilniaus kunigų seminarijos rektorius.
Knygos pristatymo metu dažnai buvo prisimenami išgyvenimai ir sovietinių lagerių patirtis „ypatingai pavojingam nusikaltėliui“ būnant tremtyje. Ilgas ir sunkus grįžimas arčiau namų, į Latviją, irgi nežadėjo nieko gero. Pirmąją naktį pramiegojo geležinkelio stotyje, po to kelias naktis kapinėse. Kartą net buvo kilusi mintis apie savižudybę: „Tuomet manęs nereikėjo nei žemei, nei Dangui.“ Kai „Kaziką“ (taip vienuolės vadino monsinjorą) priglaudė vienuolės, tai pavalgęs jis net nepajuto, kaip užmigo ir nepabusdamas išmiegojo kelias paras.
Vėliau monsinjoras vis pabrėždavo, kad „lageriuose buvome laisvesni, nes nuo nieko nereikėjo slėptis, o į bažnyčią einančius žmones dar ilgai persekiojo KGB“.
Visgi monsinjoras K. Vasiliauskas niekada nereikalavo, kad žmogus būtų besąlygiškas tikintysis. Jis sakramentus suteikdavo tarytum avansu, nes žinojo ir jautė, kad žmonės vėliau taps uoliais katalikais. Netgi pabrėždavo, kad kartais netikinčiųjų tikėjimas būna daug stipresnis negu tikinčiųjų.
K.Vasiliauskas buvo paprastas ir kuklus žmogus, turėjęs savo gyvenimo filosofiją ir puikų humoro jausmą. Jo vieno kambario bute lankėsi ir prezidentai, ir benamiai. Po monsinjoro mirties 1000 knygų iš šio kambarėlio iškeliavo ir buvo padovanotos Vabalninko B. Sruogos mokyklai.
„Ant savo kapo noriu paprasto pilko akmens, tokio, kaip ir mano gyvenimas“, – prieš mirtį sakė monsinjoras K. Vasiliauskas.
Vytas ALEKNAVIČIUS
Autoriaus nuotraukos
