Pievėnai – kaimasTirkšlių seniūnijoje, 11 km į pietvakarius nuoViekšnių. Pietrytiniu pakraščiu teka Pievys(Ventosintakas). Šiaurėje ribojasi suGauryliųkaimu, pietuose – su Telšių rajonu. Kaimas visoje Lietuvoje pagarsėjęs iki šiol išlikusiomis senosiomis Velykų nakties tradicijomis, tačiau jame yra ką pamatyti ir daugiau. Netrūksta čia kultūros paveldo ir istorijos paminklų, kitų lankytinų vietų ir objektų, apie kuriuos galbūt nežino ne tik šalies, bet ir rajono gyventojai.
Kultūros paveldo objektas – bažnyčia
Vienas iš kultūros paveldo objektų Pievėnuose yra bažnyčia, pastatyta XVIII a. pabaigoje. Joje saugomas ne viena kultūrinė vertybė. Kaip rašoma Mažeikių krašto enciklopedijoje, „1776–1788 m. dvarininkas Feliksas Važinskis pastatė medinę Jėzaus Nukryžiuotojo bažnyčią, paskirdamas jai valaką žemės. Ji ilgą laiką veikė kaip Tirkšlių filija. Tik 1921 m. pakelta parapija ir 1940 m. apjungė 1686 katalikus. Priklausė Viekšnių dekanatui. Prie bažnyčios veikė pradžios mokykla, kurioje 1853 m. mokėsi 14 vaikų“.
Tipiška, nedidelio tūrio medinė kaimo bažnytėlė stovi pagrindinės bažnytkaimio gatvės šiaurinėje pusėje, stačiakampio šventoriaus centre, šonu į gatvę. Šventorius aptvertas žema akmenų mūro tvora, vakarinėje jos dalyje, orientuoti į siaurą gatvelę, yra pagrindiniai plytų mūro vartai su grakščiais bokšteliais viršuje. Bažnyčia pagrindiniu fasadu orientuota į vakarus, į pagrindinius vartus.
Pamatai akmenų mūro. Tašytų rąstų sienos apkaltos vertikaliomis lentomis. Šoniniuose fasaduose sienos sutvirtintos sąvaržomis. Viduje bažnyčia išklijuota drobe ir nudažyta. Lubos vožtinės, stogas gegninės konstrukcijos, dvišlaitis.
Bažnyčia stačiakampė, vienanavė su trisiene apsėda. Abipus presbiterijos įrengtos zakristijos. Fasaduose dominuoja sienų plokštuma, kurioje įkomponuoti ryškūs, baltais rėmais segmentinės arkos formos langai. Virš stogo kraigo, arčiau rytinio galo, iškyla dengtas skarda puošnus barokinis bokštelis su kalto metodo ažūriniu kryžiumi. Pagrindiniame fasade trikampį skydą nuo sienos atskiria pasvirusi lenta. Centre yra stačiakampės dvivėrės durys, virš jų – du kvadratiniai langai. Nedidelis skydo langas karpytas segmentinės arkos formos. Šoninius fasadus skaido langai.
Viduje bažnyčia erdvi, šviesi. Navą centrinėje dalyje kerta sija su krucifiksu. Grindys eglute sudėtų lentų. Sienas viršuje juosia pieštinis vaizdas su atkartotu senuoju augaliniu ornamentu. Apsėdoje stovi puošnus pagrindinis altorius. Abipus navos galuose yra du santūrių formų altorėliai.
Bažnyčios architektūra pasižymi santūrumu, lakoniškumu, išorės ir vidaus formų vieningumu.
Per visą gyvavimo laiką Pievėnų bažnyčia ne kartą remontuota, pristatyti nauji statiniai. 1819 m. pristatytas šiandieninis bobinčius. 1821 m. jos stogas uždengtas storlentėmis, sienos apmuštos lentomis. 1834 m. virš bažnyčios trijų tarpsnių kupolas pakeistas nauju. Kraigo galus vainikavo kupolėlis ir bokštelis. Bažnyčios dešinėje buvo viena zakristija su paprastomis raudonai dažytomis durimis. 1828 m. pristatyta tokia pati kairioji zakristija.
Bažnyčios interjeras buvo dekoruotas įvairiomis spalvomis, altorius puošė raižiniai.prieš 1873 m. pastatas šiek tiek rekonstruotas: virš stogo paliktas tik vienas bokštelis, šoniniuose fasaduose buvo net trejos durys. Vėliau bažnyčia daug kartų remontuota, stogas uždengtas šiferiu, perdažytas vidus.
Bažnyčios šventoriuje augo 19 m aukščio ir 2,6 m skersmens liepa, kuri buvo paskelbta gamtos paminklu. Liepa turėjo du kamienus, kurie buvo surišti, bet vienas per 1993 m. audrą nulūžo. 1991 m. parkotyrininkas Kęstutis Labanauskas pasiūlė Pievėnų liepą pertvarkyti: seną metalinį žiedą pakeisti nauju, užtaisyti skyles, paramstyti medį. 1986 m. Pievėnų liepa paskelbta vietinės reikšmės gamtos paminklu. Po daugkartinių stiprių audrų liepa 2003 m. buvo nupjauta, jos vietoje pastatyta koplytėlė.
Velyknakčio vaidinimas
Pievėnų bažnyčioje yra išlikęs vienintelis visoje katalikiškoje Europoje paprotys – teatralizuotas velykžydžių budėjimas per šv. Velykas, garsėjantis itin archaiškomis tradicijomis ir pritraukiantis daugybę žmonių, atvykstančių ne tik iš Mažeikių rajono. Praėjusiame amžiuje šis paprotys buvo dažnas ritualas bažnyčiose, tačiau dabar jis išlikęs tik Pievėnų Nukryžiuotojo Jėzaus bažnyčioje.
Kristaus kūną Velykų naktį saugodavo trys kareivių komandos po keturis kareivius. Kiekviena komanda turi savo spalvos aprangą. Raudona – reiškia Kristaus kraują, mėlyna – Kristaus žengimą į dangų, žalia – atgimimą, viltį.
2005 metais iš Lietuvos kultūros ministerijos lėšų, skirtų projektui „Pievėnų kaimo kultūros vertybių išsaugojimas ir sklaida“ vykdyti buvo pasiūti pagal išlikusią ikonografiją tarpukaryje naudoti autentiški Velykų kareivių drabužiai, pasiūta ketvirtos komandos uniforma. Dabar Velyknakčio vaidinime dalyvauja keturios kareivių komandos: raudona, mėlyna, žalia ir balta.
Šeštadienio vakare po mišių, giedant Žemaičių Kalvarijos kalnus, persirengėliai pradeda bežodį vaidinimą. „Kareivių“ komandos, pasikeisdamos kas 20 minučių, saugo kryžių bažnyčioje. „Žydelių" svarbiausias tikslas – pagrobti tą kryžių. „Kareiviai“ su kardais neprileidžia įkyrių „žydelių“, dažnai tarp jų įvyksta „susirėmimų“: vieni atsimuša mediniais kardais, kiti puola su ilgomis replėmis ar plaktukais. Visa kova vyksta be žodžių, tik „žydeliai“ neva žydiškai marmaliuoja. Nepavykus pagrobti kryžiaus jėga, „žydeliai“ imasi visokių apgaulių: kibina „kareivius“, klausykloje sėdėdami kviečia atlikti išpažintį, siūlo sargybai pinigų, bando užkalbinti ir atitraukti dėmesį, kaišioja po nosimi vatos gabalėlį, sumirkytą amoniake, arba sudėvėtą kojinę, pamėgdžioja stovinčius sargyboje kareivius. Be kryžiaus pagrobimo, „žydeliai“ turi ir kitokių užsiėmimų: kimba prie besimeldžiančių, „nudžiauna“ jų daiktus, pririša virvėmis vieną prie kito snaudalius, vaikams replėmis pažnaibo ausis ir nosis. Jaunimui būna daug juoko. Neiškenčia nesišypsoję ir senoliai.
Ryte „kareiviai“ raportuoja klebonui, o kai visa procesija tris kartus eina aplink bažnyčią, „kareiviai“ iškilmingai žygiuoja šalia klebono, saugodami švenčiausiąjį, o „žydeliai“, nešini kopėčiomis, barškindami kūjais ir replėmis, keldami tarp maldininkų sumaištį, privalo apibėgti devynis ratus priešinga kryptimi.
Šių metų pradžioje konkursinės apžiūros „Tradicija šiandien“ dalyvių pagerbimo šventėje Pievėnų kaimo bendruomenės atstovams įteiktas Lietuvos liaudies kultūros centro (LLKC) diplomas už renginį „Velykžydžiai Pievėnų bažnyčioje“ bei kiti prizai. Praėjusiais metais konkursinės apžiūros vertinimo komisija, išnagrinėjusi iš Mažeikių rajono savivaldybės gautą informaciją ir komisijos narių, stebėjusių Pievėnuose vykstantį velykinį renginį, parengtą informaciją, nusprendė pievėniškių daugybę metų puoselėjamam unikaliam papročiui renginių kategorijoje „Natūraliai tęsiantieji tradiciją“ skirti pirmąją vietą bei pagrindinį apdovanojimą – 700 eurų premiją.
Skulptoriaus tėviškė
Iš Pievėnų kilęs žinomas skulptorius, pedagogas Bronius Pundzius, gimęs 1907 m. rugsėjo 15 d. Pievėnų kaime, gausioje ūkininko šeimoje. Tėvai turėjo 20 ha žemės, tačiau ūkis buvo tvarkomas ne itin pavyzdingai. Skulptoriaus tėvas buvo apsišvietęs žmogus, nagingas stalius, muzikantas.
B. Pundziaus vaikystė ir dalis jaunystės prabėgo Pievėnų kaime. Šeimoje buvo vyriausias. Jam teko tėvų ūkyje ganyti karves, dirbti įvairius lauko darbus. Ganydamas karves drauge su kitais vaikais mėgo lipdyti iš molio švilpukus, žaislus. Iš tėvo paveldėtą polinkį į meną skatino ir liaudies meistrų darbai – pakleių ir kapų koplytstulpiai, kryžiai su medžio skulptūrėlėmis. Bandė ir pats drožinėti. Pasidarė keletą balalaikų, pradėjo gaminti gitarą ir medinį dviratį.
1919 m. Pievėnuose buvo įsteigta trimetė mokykla, kurią tais pačiais metais pradėjo lankyti būsimasis skulptorius. Ją baigęs, 1922 m. įstojo mokytis į Viekšnių progimnaziją. 1926–1929 m. mokėsi Kauno meno mokykloje, tačiau už mokinių streiko organizavimą buvo pašalintas. 1933–1938 m. studijavo Paryžiaus aukštojoje dekoratyvinės dailės mokykloje. 1940–1941 ir 1944–1946 m. buvo Kauno valstybinio taikomosios ir dekoratyvinės dailės instituto skulptūros katedros vedėjas. 1947 m. B. Pundziui suteiktas profesoriaus vardas. Nuo 1951 m. buvo Vilniaus dailės instituto profesorius. Nuo 1929 m. pradėjo dalyvauti parodose.
Vasarų metu skulptorius daug kartų lankėsi gimtinėje. Atostogaudamas medžiodavo, šienaudavo, dirbdavo įvairius ūkio darbus. Paskutinį kartą buvo atvažiavęs į Pievėnus 1958 m. vasarą. 1959 m. balandžio 11 d. Vilniuje mirė, palaidotas Antakalnio kapinėse.
B. Pundziaus gimtojoje sodybije, kurią sudaro gyvenamasis namas, tvartas-daržinė ir pirtis, 1971 m. balandžio 20 d. buvo įrengta memorialinė ekspozicija, kurioje buvo eksponuojami jo daiktai: kėdės, sieninis laikrodis, šeimos archyvo nuotraukos, skulptoriaus darbai – gipsinis poeto E. Mieželaičio biustas, S. Daukanto biustas bei S. Dariaus ir S. Girėno biustai „Atlanto nugalėtojai“, skulptūra „Kukurūzų augintoja“, ant sienų – nuotraukos, atskleidžiančios menininko gyvenimo ir kūrybos kelią. Šiuo metu ekspozicijos nebėra, o gimtoji sodyba išliko kaip kultūros paveldo objektas.
Projektas „Iš praeities – į dabartį“. Remia 
