Kad ir kaip stengtumeis atsiriboti nuo visai Lietuvai įgrisusių ,,politinio elito“ kasdienių tarpusavio intrigų, bet neduoda ramybės nuo dabartinio Seimo kadencijos pradžios besitęsiantis Seimo ir Vyriausybės menkinimas, jų autoriteto žeminimas iš Prezidentės pusės.
Kai pagalvoji, tiek Prezidentę, tiek Seimą rinko tie patys Lietuvos žmonės, bet, balsuodami už Prezidentę, visi buvo lyg ir protingi, mąstantys, o kai atėjo prie balsadėžių per Seimo rinkimus, visi balsavo visai ne už tas partijas, išrinko ne tuos žmones. Niekaip nesuprantu, kodėl taip mąsto mūsų Prezidentė? Dar nieko tokio, kad tik mąstytų. Bet nuo pat pirmųjų dienų, kai prasidėjo ministrų „atrankos“, prasidėjęs žeminimas taip ir tęsiasi per visą Seimo kadenciją. Aiškiai deklaruojama, kad su šiuo Seimu, jo dauguma, Vyriausybe nieko nebepakeisi – reikia laukti naujų Seimo rinkimų.
Tokia žinia iš Prezidentės lūpų tautai transliuojama sistemingai, menkiausiai progai pasitaikius. Pirmiausia kyla, mano manymu, logiškas klausimas – jeigu iš tikrųjų yra tokia padėtis, tai kodėl Prezidentė nesiima jokių konstruktyvių veiksmų, kad padėtis Lietuvoje keistųsi? Dar labiau nesuprantama Vyriausybės vadovo užimta poza. Argi Ministrui pirmininkui visiškai nesvarbu, kaip elgiamasi su jo ministrais? Ar jam tas pats, kaip Prezidentė charakterizuoja Seimo daugumą, Vyriausybę? Kas, jei ne Vyriausybės vadovas, privalo Prezidentei suprantama kalba paaiškinti ir įrodyti, kad jis su savo kabinetu pajėgus ir kompetentingas vykdyti valstybės valdžią, kurią Konstitucija yra delegavusi Vyriausybei. Ministras pirmininkas turėtų jausti atsakomybę ir už Seimą. Juk jis šio Seimo valdančiosios daugumos, gausiausios Seimo frakcijos – sosialdemokratų partijos – lyderis! Iki šiol aš, kaip eilinis šalies pilietis, neturėjau progos įsitikinti, kad socialdemokratų pirmininkas nors kiek būtų prisidėjęs prie Seimo daugumos stiprinimo, Seimo pirmininkės palaikymo. Visos jo pastangos buvo nukreiptos ne Seimo daugumos vienybės formavimui, o savo, kaip Seimo daugumos ,,vyresnio brolio“, įvaizdžio sukūrimui. Visa tai neigiamai pasitarnavo Seimo įvaizdžiui, o kartu ir produktyviam jo darbui. Ministrai, man atrodo, tikrai nesijaučia už Vyriausybės vadovo „kaip už sienos“. Jie tiek nuvertinti, kad, kas ką nori, tas tą su jais ir daro. Jie paprasčiausiai paversti „atpirkimo ožiais“.
Esant tokiai situacijai, kai didžiausios valdančiosios Seimo frakcijos partijos lyderis, Vyriausybės vadovas neturi tvirto stuburo, tvirtos nuomonės, negali atstovėti už Seimo daugumą, Vyriausybės narius, neieškantis kompromiso, o pataikaujantis vardan savo asmeninių reitingų, Vyriausybė ir Seimas tapo Prezidentės ,,valdomis“. Bet pavojingiausia, man atrodo, tai, kad po šitokių ,,valdų pasidalijimų“ sušlubavo Konstitucinis valstybinės valdžios Lietuvoje vykdymo modelis. Mano protui, tokie simptomai labai pavojingi mūsų valstybei. Man, kaip piliečiui, kyla klausimas – kodėl tiek ilgai nenorim pastebėti ar pripažinti, kad išsiderino valstybinės valdžios vykdymas Lietuvoje? Šitas procesas prasidėjo jau, kaip man atrodo, iškart po Seimo rinkimų. Kodėl tyli socialdemokratai? Kodėl su tokia padėtimi taikstėsi koalicinių partijų nariai? Juk negali taip būti, kad nebėra valdančioje daugumoje nors vieno ,,švaraus, neprasikišusio“ Seimo nario, kuris nebijotų pasakyti tai, ką jis mato? O kodėl ir patys ministrai taikstosi ir tenkinasi tokia padėtimi? Argi tiek trokštamos tos ministrų kėdės? O gal per 25 metus visus užvaldė baimės jausmas? Bet tada kyla klausimas – kas įvarė tos baimės? Argi mes gyvename ne demokratinėje valstybėje, kad bijome pasakyti savo nuomonę? Kuo toliau, tuo daugiau klausymų. Bet, kadangi tokie klausimai kyla, tai arba aš visiškai nebesuprantu, kas rašoma mūsų šalies Konstitucijoje, arba nebesuprantu, kas darosi Lietuvoje. Giliai esu įsitikinęs tik tiek, kad kažkas daroma ne taip.
Aš jokiu būdu nesu tos nuomonės, kad Seimas, Vyriausybė neverti Prezidentės Konstitucijos jai suteiktose ribosekritikos, bet argumentuotos, solidžios kritikos, o ne „kaliošų, išėjus iš nevalyto tvarto, nusivalymu“. Priešingai. Per dvidešimt penkerius metus jie užsiaugino tokią odą, kad per ją jokia kritika nebepraeina, todėl kritikuoti ,,politinį elitą“, mano manymu, jau nebėra tikslo. Su jais jau seniai turėjo užsiimti teisėsauga, bet ji kažkodėl jau ketvirtį amžiaus tyli. O gal kažkas neleidžia? Bet juk tai vėl Konstitucijos pažeidimas? Mes, rinkėjai, jokių svertų Lietuvoje, deja, neturime, kad galėtume nors kiek sudrausminti tuos politikus, teisėsaugininkus, kurie tyčiojasi iš savo tautos, todėl ir belieka tik, kad sąžinė liktų rami, atlikti savo pilietinę pareigą – pareikšti savo pastebėjimus, kas Lietuvoje, mano manymu, žeme vaikščiojančiam žmogui nebesuprantama, nebepakeliama. Aš galvoju, kad, jeigu Seimas, Prezidentė, Vyriausybė ir Teismas nesugebės bendromis pastangomis atstatyti valstybinės valdžios vykdymo pagal Konstitucijos aiškiai nustatytą padalijimą (Konstitucijos 5 straipsnis), dar daugiau žmonių nusivils savo valstybe, didės nepasitenkinimas valdžios savivale, jie bus priversti ir toliau palikti savo Tėvynę.
Perfrazuodamas savo Prezidentę, drįstu prognozuoti, kad su šiuo Seimu, Prezidente, Vyriausybe ir ypač silpnu, kaip vadovu, socialdemokratų partijos pirmininku, tikėtis kokių realių teigiamų pokyčių, kad būtų gerbiama Lietuvos Konstitucija, beviltiška. Lieka tikėtis, kad sugebėsime (jeigu Lietuvos žmonės atsibus ir taps piliečiais) išrinkti naują Seimą, tokį, kuriame bus partija (mano nuomone, būtų idealu, kad Seime neliktų socialdemokratų ir Tėvynės sąjungos partijų), kurios pirmininkas bus ne tik vyriausybės vadovas, bet ir žmogus, turintis lyderio savybių, tvirtą vadovo stuburą ir dirbantis pirmiausia Lietuvos žmonėms, Lietuvai ir gerbiantis mūsų šalies Konstituciją. Mano manymu, tai vienintelė sąlyga, kuri sudarytų galimybę atstatyti pusiausvyrą konstituciniame valdžių pasiskirstyme. O tai ir yra demokratijos pagrindas.
Pagarbiai, Mažeikių krašto gyventojas Vaclovas ŽUTAUTAS
