Vilniaus „Carito“ Motinos ir vaiko namuose per metus paprastai glaudžiasi apie 20 besilaukiančių ar mažus vaikus auginančių moterų. Nuo įsikūrimo 1996 m. čia gyveno apie 330 moterų ir per 450 vaikų. Šių namų misija – suteikti laikinus namus mamoms ir jų vaikams, ugdyti motinystės ir savarankiško gyvenimo įgūdžius, per ugdymą įgalinti atrasti ir siekti savo gyvenimo tikslų, gyventi savarankiškai su vaiku.
Apie tai, kas šiandien yra benamystė ir ką reiškia vėl įgyti namus, kalbamės su šių namų vadove VIDA NEVEROVIČ-MORKŪNIENE.
Kas svarbiausia jūsų darbe? Kas yra prioritetas?
Vienas iš mūsų prioritetų – biologinės šeimos. Ugdome moterį, kad vaikas galėtų su ja likti. Dažniausiai pavyksta, dėl to džiaugiamės. Taip pat vienas iš pagrindinių mūsų principų – pagarba moteriai, neteisiant ir nesmerkiant už jų praeitį. Pradedam nuo nulinio starto – ne nuo praeities klaidų, net jei jos turi padarinius dabar. Mums svarbu, koks žmogus dabar, kokie jo tikslai, kaip jis dabar gyvena. Žmogus ne projektas. Kad pasikeistų žmogaus situacija, svarbu ne kiekybė (mokymų, veiklų, kursų, išklausytų „valandų“), o kokybė – pirmiausia santykio kokybė, moterų ugdymas.
Kokie jūsų namuose gyvenančių moterų tikri poreikiai?
Žiūrint paviršutiniškai, gali atrodyti, kad visų moteris ištinkančių nelaimių priežastis –benamystė, smurtaujantis sutuoktinis ar jų pačių priklausomybės. Ir tereikia duoti namus, ir viskas išsispręs. Tačiau žvelgiant giliau atsiskleidžia, kad benamystė ir su ja ateinančios bėdos turi priežastį. Ta priežastis beveik visada – įgūdžių stoka. Benamiai žmonės neturi įgūdžių turėti namus. Šios moterys negavo paprasčiausių įgūdžių, kurie išsiugdomi šeimoje. Higiena, savitvarka, laiko, darbų, biudžeto planavimas, atsakomybė, įgūdžiai mokytis, – tėvai jų nemotyvavo eiti į mokyklą ar ruošti namų darbus, nemokė dirbti ar taupyti. Šioms moterims sunku dirbti, eiti į darbą. Juolab sunku spręsti konfliktus, o ne jų vengti. Joms reikia darbuotojų palydėjimo, pagalbos, net „vertimo“, kol pačios žingsnis po žingsnio visko neišmoksta.
Kokiais būdais ta motinystė auginama?
Įgūdžiai ugdomi lėtai. Tai labai ilgas, kasdienis, sunkus kelias, dėl to stiprioji mūsų namų pusė – ugdymas, įsipareigojimas ilgalaikiam santykiui. Atradome, kad moterų ugdymas vyksta trimis lygmenimis. Pirmas – darbuotojai: per konsultacijas, veiklas, per kasdienius susitikimus virtuvėj, koridoriuj ar prie skalbiamosios mašinos. Taip pat jos viena kitą ugdo bendruomenėje. Dažnai moterys gyvena kambaryje po dvi. Kartais sąmoningai apgyvendinam galinčias viena iš kitos pasimokyti. Labai skatiname jų pagalbą vienos kitai. Iš skurdo žmogus ateina įpratęs rūpintis tik savimi, o kai žmogus ima norėti kitam pagelbėti – jau jis ūgtelėjo. Per bendruomenės susirinkimus jos mokosi susivaldyti, ieškoti konfliktų sprendimo būdų, išsakyti savo mintis.
Mums svarbu ir savanorių bendruomenė. Labai stengiamės įtraukti juos į ugdymo procesą. Savanoriai gali perteikti savo įgūdžius, – kad ir rūpinimosi vaiku, globojimo. Svarbu, kad savanoris visada atneša kitą bendravimo kultūrą.
Kokia pagalba reikalinga?
Labiausiai reikia, kad ir kaip liūdna, finansinės pagalbos. Visada ieškom privačių rėmėjų, organizacijų, kurios galėtų paremti veiklą. Turim finansavimą iš savivaldybės, ministerijos, bet ir reikalavimus, dėl kurių išsikreipia principai, kažkam negalime padėti. Apima dvilypis jausmas, kad europinių projektų, savivaldybės finansavimas labai riboja mūsų veiklą.
Taip pat į kelis klausimus atsakė LIVETA, keturių vaikų mamytė, šiuo metu gyvenanti Motinos ir vaiko namuose.
Kur būtum, jei nebūtum čia? Kas būtų kitaip? Ką tau reiškia būti mama?
Jei nebūčiau čia, būčiau praradusi visam laikui vaikus, iš manęs būtų paimta Lėja. Kur būčiau dabar – net neįsivaizduoju. Gal promočiutės namelyje? Ten nėra vandentiekio, kanalizacijos, neturėjom malkų, pinigų nebuvo, eidavom prie upelio, ten žiemą seniūnas buvo leidęs pasikirsti malkų. Čia parduotuvė šalia, nereikia su autobusu važiuoti į miestą. Jei šiandien, tokią niūrią dieną, reikėtų eiti su mažu vaiku 7 km, paskui pareiti – būtų labai sunku. Prieš tai nemokėjau planuotis, kaip sudėlioti pinigus, kad užtektų. Dabar užtenka ir dar lieka.
Ką tau reiškia būti mama? Ką tau reiškia, kad pati augini savo vaiką?
Mano vaikas išmoko juoktis balsu. Kur tik nueinam, visi sako, kad ji – pats laimingiausias vaikas. Noriu, kad taip ir būtų. Būti mama nuostabu: matyt, kaip vaikas auga, pradeda vaikščioti, kalbėti, kai vaikas vis ką nors išmoksta. Mano gyvenimo prasmė – po savo gyvenimo palikti gyvenimą. Tai, kad galiu pati auginti vaiką, mane keičia. Pradėjau kitaip žiūrėti į santykius su savo mama, – anksčiau dažnai jos nesuprasdavau, o dabar pasikeitė santykis. Pasikeitė ir santykis su seserim, broliu. Motinystė mane padarė jautresnę, atkreipiu dėmesį į kitų nelaimes.
Apie ką svajoji, koks didžiausias tavo troškimas?
Lankau mokyklą. Esu 11 klasėje, patinka lietuvių literatūra, pamokos labai įdomios. Norėčiau būti darželio auklėtojos padėjėja. Bet didžiausias mano troškimas, – kad mano vaikai užaugtų dori žmonės, kad sugebėčiau juos taip išauklėti.
Paremti šią ir kitas VA Caritas veiklas galite skirdami 2 procentus nuo sumokėtų mokesčių. Apie šią ir kitas paramos galimybes galite sužinoti apsilankę svetainėje www.vilnius.caritas.lt.
