Primename istoriją, kad krepšininko Darjušo Lavrinovičiaus šeimai kreipusis į teismą dėl to, kad jai nebuvo leista registruoti dukrai išrinkto vardo Leyla su „y“ dvibalsyje, nes užrašomas jis neatitinka lietuvių kalbos taisyklių, Vilniaus miesto apylinkės teismas vis dėlto priėmė nutarimą tokį vardą leisti registruoti.
Lietuvoje nėra įstatymo, reguliuojančio vardų suteikimą ir rašymą. Civilinės metrikacijos įstaigos, priimdamos tėvų prašymus dėl vardų vaikams davimo, vadovaujasi Civiliniu kodeksu, įstatymais, reglamentuojančiais lietuvių kalbos, kaip valstybinės, statusą, teisingumo ministro patvirtintomis taisyklėmis. Kartais vardo suteikimas, kaip ir Leylos atveju, tampa sudėtinga procedūra, kai turi būti įvertinta pusiausvyra tarp žmogaus teisės pasirinkti vardą, kuris yra asmens identiteto dalis, ir kitos konstitucinės vertybės – valstybinės kalbos.
„Jeigu norime įsivesti chaosą – užsirašyti vardus, kaip pageidaujame, nepaisydami lietuvių kalbos taisyklių – tai čia jau bus ne Lietuva. Čia bus kažkas“, – svarsto Vilniaus universiteto Filologijos fakulteto profesorė IRENA SMETONIENĖ, Valstybinei lietuvių kalbos komisijai pirmininkavusi 2002–2012 metais. Jos manymu, visa bėda šioje situacijoje – laisvė daryti ką nori. Nors, profesorės teigimu, kuo daugiau laisvės turime, tuo daugiau turime ir visuomeninių pareigų. Ką daryti, kai susiduria dvi konstitucinės vertybės – laisvė ir kalba? Ar kuri nors gali būti viršesnė už kitą?
Teisingumo ministerija, pastaruoju metu kilus ginčams dėl vaikų vardų rašymo asmens dokumentuose, spalio pabaigoje naujienų portale „Delfi“ inicijavo diskusiją su visuomene, siekdama aptarti vardų rašybą ir dėl jos taisyklių kylančias problemas. Norima išgirsti žmonių nuomonę: ar Lietuvoje registruojamiems vardams galėtų būti netaikomos lietuvių kalbos taisyklės? Taip pat klausiama: jeigu būtų numatyta galimybė mūsų valstybėje vardus registruoti nesilaikant lietuvių kalbos taisyklių, ar žmonėms būtų priimtina, kad vardų rašyba skirtųsi nuo tarimo? Ką manote apie tokios diskusijos prasmingumą?
Čia kaip visada lazda turi du galus. Ir visada reikia matyti ir vieną, ir kitą, taip pat žiūrėti, kokia bus iš to nauda. Tokių pabandymų Kalbos komisijos darbuose buvo nuo pat seniausių laikų, kai mėginta kartu su tauta kurti žodžius. Man atrodo, kad grįžome į XIX amžiaus pabaigą, kai „Aušroje“ buvo stichiškai kuriami žodžiai. Jonas Jablonskis pirmasis prabilo, kad stichiškai tai negali būti daroma – vis tiek pasaulyje yra vienokia ar kitokia tvarka.
Jeigu lietuviškas vardynas jau yra susiformavęs, nežinau, kodėl staiga reikia kelti revoliuciją ir sakyti: kaip norite, taip ir rašykite. Juk jau tada, kai kalbėjome apie tų trijų nelaimingų lotyniškų raidžių atsiradimą – „w“, „q“ ir „x“, turėjome galvoje, kad tai bus palengvinimas žmonėms, kurie tokias raides turi savo pavardėse. Tačiau baisiausia tuo metu, man pasisakant už tas tris raides, būdavo tokie komentarai: „Tai dabar Kubilių pradėsime su Q rašyti?“ Jeigu atsirastų šitokia kvailybė, jeigu lietuviai staiga pradėtų tapti pasaulio piliečiais ir rašyti savo pavardes, vardus bet kaip – tada turėtume tikrą chaosą.
Ši inicijuota diskusija – tai žaidimas. Viena vertus, gerai – tautos nuomonė, kita vertus – juk puikiai žinome, kas tą nuomonę pareiškia, kas komentarus rašo ir balsuoja. Išsilavinę, šviesaus proto žmonės to nedaro. Tad ar Teisingumo ministerija turės iš to ką nors gera?
Tačiau ji į diskusiją kviečia įsitraukti ir civilinės metrikacijos įstaigų, Valstybinės lietuvių kalbos komisijos, teisėjų bendruomenės atstovus – ne tik plačiąją visuomenę.
Tai būtų labai gudru, bet ar šie specialistai balsuos už vieną ar kitą variantą? Pavyzdžiui, mes, kaip universitetas, kaip ekspertinė institucija, dar nesame gavę siūlymo svarstyti šį klausimą. Juk tokiu atveju turėtume savo nuomonę pareikšti ir mes. Tai jau būtų visai kitas sprendimas.
Viena – mūsų pavardės susiformavusios tokios, kokios jos užrašytos, jų yra su gramatinėmis klaidomis, aptaisytų, tvarkytų. Ir visai kas kita – mūsų vardai. Kalbėdami ir apie vienus, ir apie kitus, turime nepamiršti, kad tai yra paveldas, kurį reikia saugoti. Kaip sakydavo labai žymus savo laiko kalbininkas Jonas Klimavičius: niekada nesikišome į pavardes, tai pažiūrėkite, kokį jovalą turime. Ar ir vėl norime naujo jovalo?
Netgi galėtų būti viešasis interesas – ar galima taip imti ir griauti vardyną? Prisiminkime kad ir didįjį Vilniaus krašto lenkinimą, tai, ką sakė Piłsudskis: pakeiskime pavardes, pakeiskime vietovardžius, ir čia nebebus Lietuva. Jeigu tokį chaosą norime įsivesti – užsirašyti vardus, kaip pageidaujame, nepaisydami lietuvių kalbos taisyklių – tai čia jau bus ne Lietuva. Čia bus kažkas.
Visa bėda šioje situacijoje – laisvė daryti ką nori. Kaip diskutavome radijo laidoje, nebaigėme aptarti vieno dalyko, apie kurį visą laiką kalbėjo teisininkas – ką daryti, kai susiduria dvi konstitucinės vertybės – laisvė ir kalba? Kalba yra konstitucinė vertybė, patinka tai kam ar nepatinka. Net ir kraštutiniam liberalui. Ir štai, kai šios dvi vertybės susidūrė teisme dėl vardo Le-y-la įregistravimo (kitaip ištarti negaliu, nes lietuvių kalboje dvibalsio su „y“ nėra, tikrai negali būti ir niekada nebus), ginama laisvė, o kalba – ne. Ginama viena vertybė, į kitą visiškai neatsižvelgiant, nes pastaroji teisiškai nėra pagrįsta, ji nesaugoma. Tačiau jeigu turėtume vardų įstatymą, būtų kitaip – kalba būtų ginama.
Tokį įstatymą ir vardų sąrašą turi švedai, estai, bet ar dėl to Švedijoje, Estijoje nėra demokratijos? Ar ten nėra laisvės? Yra. Laisvė visur yra pamatinė vertybė. Tačiau lygiai tokia pat vertybė yra ir kalba.
Kaip nutiko, kad Lietuvoje neturime įstatymo, reguliuojančio vardų suteikimą ir rašymą? Kad civilinės metrikacijos įstaigoms, priimant tėvų prašymus dėl vardų vaikams suteikimo, tenka vadovautis kitais dokumentais? Ar tokio įstatymo neprireikė?
Tokio įstatymo reikėjo. Kai pradėjau dirbti Kalbos komisijoje, jau tada turėjome gražų planą: kad pirma mums reikia kalbos įstatymo, o jame turėjo būti numatyti specialieji įstatymai, tarp jų – pavardžių įstatymas, tada vardų arba bent jau vardų sąrašas. Bet, kaip žinote, viens du, čia ir dabar visko nepadarysi. Kalbos įstatymas lig pat šiol nepriimtas, senajame tokios normos nėra, o ir jo taisyti nebepradėsi, nes jis pasenęs ir morališkai, ir fiziškai. Žinoma, būtų buvę gerai, kad tokia graži tvarka būtų buvusi įvesta nuo pat pradžių.
Kalbos įstatymo priėmimas stringa nuo pat 2006-ųjų, kai jį pateikėme ir kai jį buvo galima priimti. Todėl natūralu, kad tokių dalykų nutinka. Tačiau kas kaltas, kad įstatymas nepriimamas? Jeigu to nepadaro Seimas, ką kalbininkams daryti? Nevaikščiosi juk su įstatymo ranka rašytu variantu ir nedalinsi žmonėms kaip XV amžiuje.
Tuomet mums dėl vardyno viskas buvo aišku – rašybos ir skyrybos taisyklėse buvo pasakyta, kaip rašomos lietuviškos pavardės ir vardai. Atrodė, kad tuo metu to lyg ir užteks. Tačiau vardų įstatymo mintis visą laiką mūsų buvo nepamesta.
Kadangi tyrinėjau laisvės reiškinį rašydama knygą, drąsiai galiu pasakyti: netiesa, absoliučios laisvės nėra. Kuo daugiau laisvės turi, tuo daugiau turi ir visuomeninių pareigų. Ir dar vieną dalyką pastebėjau: mūsų tauta yra labai keista, jeigu ją muši, ji mąsto, jeigu nemuši – jos mintys nuklysta kažkur kitur, staiga ji savo identitetą pamina ir ima galvoti, kad svarbiausia būti pasaulio piliečiais.
Kaip manote, ar būtų galimybė kalbos institucijoms Vilniaus miesto apylinkės teismo sprendimą leisti Lavrinovičių šeimai dukrą pavadinti Leylos vardu su „y“ dvibalsyje apskųsti? Ar esate turėjusi tokių teismų praktikos?
Šiuo atveju laimėtas pirmosios instancijos teismas, kuris žiūri grynai įstatymo raidę. Kai dirbau Kalbos komisijoje, esame dalyvavę teismuose, kai moterys sau pageidavo vyriškų pavardžių. Vyko du pirmosios instancijos teismai, ir abu juos pralaimėjome. Tada dėl vienos pavardės kreipėmės į aukštesnįjį teismą ir jį iš karto laimėjome. Teismuose dėl kitos pavardės buvo sunkiau, nuėjome iki aukščiausiosios instancijos, bet ten teismą laimėjome. Nes čia buvo žiūrima į mūsų pateiktus argumentus, kad nėra tradicijos moterims perimti vyriškos formos pavardes.
Tuomet pati Kalbos komisija inicijavo teismus. Ar dabar ji viena taip galėtų elgtis – man sunku pasakyti. Kiek girdėjau, byla dėl Leylos toliau į priekį nejudės. Kalbos komisijos atstovė radijo laidoje sakė, kad šiuo atveju teismo nutarimą turėtų apskųsti Vilniaus miesto savivaldybės administracija, o meras Remigijus Šimašius dar tą patį vakarą feisbuke parašė, kad vykdys teismo sprendimą ir kad žmogaus laisvės jam svarbiau už viską. Manau, jeigu toliau būtų einama, kiti teismai būtų laimėti. Tikrai.
Sakykite, kokių grėsmių, visuomenės bėdų įžvelgiate su štai tokiu požiūriu į gimtąją kalbą, į jos paveldą? Negi žmonės nustoja kalbą mylėti? Dėl absoliučios laisvės?
Kadangi tyrinėjau laisvės reiškinį rašydama knygą, drąsiai galiu pasakyti: netiesa, absoliučios laisvės nėra. Kuo daugiau laisvės turi, tuo daugiau turi ir visuomeninių pareigų. Ir dar vieną dalyką pastebėjau: mūsų tauta yra labai keista, jeigu ją muši, ji mąsto, jeigu nemuši – jos mintys nuklysta kažkur kitur, staiga ji savo identitetą pamina ir ima galvoti, kad svarbiausia būti pasaulio piliečiais. Taip istorijoje jau yra buvę. Jeigu kas puola Lietuvą, tada visuomeninės laisvės idėja šauna į viršų, iškeliamos visos vertybės, prisimenama, kad yra valstybė, tauta ir kad ta tauta bei valstybė neegzistuoja be kalbos.
Tačiau kai visuomeninė laisvė pasiekiama, iš karto į viršų šoka asmeninė laisvė, ir ką tada girdime? „Aš čia pilietis, mano laisvė, ir man visiškai nesvarbu, kaip yra kitur, kaip yra valstybėje.“ Taip, beje, buvo ir nepriklausomoje Lietuvoje, lygiai tas pat yra ir dabar. Esu netgi citavusi vienos mokinukės rašinį: „Ačiū, jūs iškovojote mums laisvę, bet dabar mes gyvensime savaip.“ Tas „savaip“ – tai lietuvio amžinas noras nutautėti, kai ima viršų mužikizmas – ar prie lenkų, ar prie rusų. Kas stipresnis, po to padu ir būsime. Tik dabar jau ne Rusija, dabar – Europa.
Tik man pikčiausia, kad Leylos atveju į Europą net nepasižiūrėta. Pavyzdžiui, vokiečiai šį persišką vardą perrašo taip, kaip ir mes – su „ei“. Specialiai žiūrėjau, kaip jie verčia Mažosios Azijos poeto Nizami poemą „Leila ir Medžnūnas“ – „Leila und Madschnun“. O angliška perraša yra Layla. Tai Leyla iš kur? Kokioje vietoje tokia perraša? Kur tas vaikas gyvens? Baisu, kai tėvai pradeda taip elgtis, net nepagalvodami, kiek problemų dėl to gali turėti jų vaikai užaugę, kai dėl savo vardo gali tapti patyčių objektu, kai vardas gali virsti pravarde.
Ar metrikacijos skyriuose egzistuoja kokios nors rašytos ar nerašytos taisyklės, mėginant tokius tėvus paprotinti, galbūt net kraštutiniu atveju suteikti jiems psichologinę pagalbą?
Iš tikrųjų tokiais atvejais tėvams reikėtų psichologinės pagalbos, kad nenukvailėtų. Kai baigusi universitetą dirbau mokytoja, Kauno laikraštyje perskaičiau apžvalgą, kokie vardai tais metais duoti vaikams. Ir negalėjau savomis akimis patikėti pamačiusi Helmintos vardą. Ką tokiai mergaitei daryti užaugus, kai ji nueis į biologijos pamoką ir pradės mokytis apie kirmėles? Gelbėdamiesi nuo tokių dalykų, metrikacijos skyrių darbuotojai, kurie registruoja vardus, pirmiausia tokiais atvejais pasako, kad toks vardo užrašymas prieštarauja lietuvių kalbos rašybos taisyklėms, kad šios taisyklės patvirtintos Kalbos komisijos nutarimu, o jie turi įstatymo galią ir yra privalomi fiziniams bei juridiniams asmenims.
Anksčiau jie paduodavo tėvams Kazio Kuzavinio ir Bronio Savukyno „Lietuvių vardų kilmės žodyną“, pasakydavo, kad jame yra daugybė gražių – ir krikščioniškų, ir, kaip anksčiau vadindavo, tautinių vardų, taip pat sudarytų iš dviejų kamienų. Įmanomas ir baltiškas būdas įvardyti vaiką tuo, kuo jį matai – pavyzdžiui, Vėtra. Anksčiau taip mergaitės gal ir nepavadindavo, bet dabar toks vardas yra, galbūt šiais laikais berniuką ir Uraganu galima pavadinti – tai įmanoma.
Neįžvelgiate čia žmonių noro parenkant savo atžalai vardą sugalvoti vis ką nors nauja, negirdėta, vis įmantriau?
Kažkada dirbdama televizijoje laidoje esu šnekinusi Bronį Savukyną apie tai, kaip atsirado tų keistų vardų, kai sujungiami du kamienai. Jis sakė, kad taip vardus kurdavo baltai. Jeigu tau gražiai skamba koks nors Algdaugas, jeigu tokiu vardu nepakiši vaikui kiaulystės, gali susikurti ir tokį, visiškai naują. Prisiminkime, kiek pokariu buvo Olimpiadų, Leninų ir visokių kitokių vardų... Duoti vardą – be galo rimtas ir atsakingas sprendimas, nepamirštant, kad ne sau jį suteiki, o kitam.
Ar nematote visoje šioje situacijoje dėl Leylos ir dar vienos problemos – kad kalbos institucijos visuomenėje netenka autoriteto? Kad galbūt sąmoningai norima nepaisyti kalbos taisyklių, ypač paskelbus apie tai, kad už klaidas viešojoje erdvėje nebebaudžiama?
Mus labai gerai išmokė: visą laiką valdžia buvo svetima. Šiais metais pasirodys knyga „Kalba, tauta, valstybė“, kurioje analizuoju šiuos konceptus. Kiek laiko turėjome savo valstybę? Labai nedaug. Jai turėjo vadovauti labai išsilavinę žmonės, kurie, nors ir laikė save lietuviais, kalbėjo ir rašė visiškai kitomis kalbomis. Vienas kitas šviesulys buvo, pavyzdžiui, Valančius, kuris sakė, kad Žemaičių vyskupijoje pagrindinė kalba bus toji mužikų. Būtent per Valančiaus laikotarpį, kai jis iškėlė lietuvių kalbą į viršų, pirmąkart galime kalbėti apie kalbą ir politiką.
Ko mums trūksta? Konstitucinio raštingumo, įstatyminio raštingumo, yra tik: „Ką aš noriu – tą darau. Mano laisvė, ir viskas.“ Tik parodome kokį pavardžių įstatymo projektą, iškart koks triukšmas sukyla: kam jis mums reikalingas, mes ir be jo mokame gyventi! Bet mes nemokame demokratijos. Manome, kad demokratija lygu anarchija lygu laisvė. O iš tikrųjų taip nėra. Tikroje demokratinėje valstybėje yra be proto daug pareigų, tik jas tarsi užblokuojame. Ir tada prasideda institucijų puolimas, ieškojimas, kaip čia ką su kuo supriešinus. Tas amžinas galvoje: drakonas mirė, šlovė drakonui, kai kiekvienas nori valdyti pagal save. Tarsi visi būtų patenkinti, jeigu tas institucijas atiduotum valdyti kitam...
Ir vėl grįžtame prie valstybės sąrangos – kad joje yra įstatymai ir tvarka. Jeigu nėra tvarkos – tai yra gentinė visuomenė, bet ir joje sava tvarka buvo.
Kaip tokį tvarkos ir pareigų prisiėmimo požiūrį ugdytis?
Visa tai ateina iš šeimos – valstybės, tautos ir kalbos supratimas. Juk vis tiek daugelį dalykų kartojame taip, kaip esame išmokę šeimoje. Kuo toliau, tuo dažniau atsimenu tėvuko žodžius, ką jis man sakydavo. Puikiai suprantu, kad tai, ką man įdavė tėvai, aš perduodu toliau. O po šeimos – mokykla: ji arba žmogų sugadina, arba prideda sąmoningumo.
Kai norėdami išsiaiškinti šiuolaikinio jaunimo požiūrį į kalbą, tautą ir valstybę atlikome pirmo kurso studentų apklausą, pamatėme, kaip gražiai jie šneka apie kalbą, kas jiems įdėta šeimoje, mokykloje. Jie sakė, kad nėra tautos be kalbos, ir mūsų tautos pagrindas yra lietuvių kalba. Tai man suteikia optimizmo. Toji vienovė – kalba, tauta, valstybė – šių jaunų žmonių galvose yra. Jie suvokia, kad valstybė be kalbos ir tautos neįsivaizduojama, tauta be valstybės ir be kalbos taip pat neįsivaizduojama. O kalba turi būti tautos ir valstybės reikalas.
