Pokalbis su Vytauto Didžiojo universiteto Teologijos fakulteto dekanu, teologijos daktaru BENU ULEVIČIUMI. Tekstas, originaliu pavadinimu „Sėkmės teologija“ perspausdinamas iš žurnalo „Ta pati“ 2017 m. žiemos numerio.
Pradėkime nuo to, kas gi yra ta sėkmės arba, kitaip tariant, klestėjimo teologija?
Klestėjimo teologija, plačiai kalbant, yra požiūris, kuriuo remiantis sakoma, kad Dievas savaisiais rūpinasi visomis prasmėmis. Tai reiškia, jog Dievo vaiką, jei jis yra Dievui ištikimas, turėtų lydėti ne vien dvasinė sėkmė, bet ir materialinė gerovė, t. y. puiki sveikata, pakankami finansiniai ištekliai ir pan.
Toks požiūris kyla iš įžvalgos, kad Dievas aprūpina savo vaikus. Iš esmės tai tiesa, tačiau sėkmės teologija šią įžvalgą supaprastina. Sėkmė suvokiama kaip autentiško ryšio su Dievu pasekmė. Be to, sėkmės samprata taip pat supaprastinama. Greta dvasinių palaiminimų tai yra ir kūno sveikata, ir materialinė gerovė. Įsitikinimas, kad Dievas visada patenkina širdies troškimus, jei prašoma tvirtai tikint, gali nesunkiai virsti į prabangos ir pertekliaus siekimą.
Jėzus, palikdamas apaštalus, nepažadėjo, kad jiems pasaulyje seksis, tačiau paliko ramybę. Kodėl?
Taip, pagal klestėjimo teologiją, ištikimam krikščioniui visose gyvenimo srityse turi sektis. Tačiau Jėzus labai aiškiai pabrėžė, kad mūsų dėmesys ir mintys turi būti sutelktos į Dievo karalystės dalykus. Turime „mąstyti apie tai, kas aukštybėse“, o ne apie tai, kas žemėje. Taip, Dievas mato savo vaikų poreikius, tačiau pati mintis apie žemišką klestėjimą kaip siektiną dalyką atskleidžia Dievo vaikui svetimą laikyseną. Dievas aprūpina savo vaikus ne todėl, kad jie vadovaujasi sėkmingo tikėjimo formule it magiška priemone sėkmei pritraukti, bet todėl, kad jie yra Jo vaikai. Panašiai man gera priimti savo mylimosios meilę, tačiau negaliu priversti jos mylėti kokiomis nors manipuliacijomis, „meilės išgavimo schemomis“. Jėzus kalbėjo apie ryšį su Dievu kaip širdies ir giminystės santykį. Kai santykis tampa svarbiausiu dalyku, nustoju reikalauti iš šio santykio man naudingų rezultatų. „Mylintiems Dievą visa išeina į gera“ (...) nereiškia, kad „mylintiems Dievą išsipildo visi jų planai“ (...). Gyvas santykis atveria netikėtumo galimybę. Jis nepasiduoda įspraudžiamas į mano sėkmės supratimą.
Senajame Testamente labai dažai minimi žmogaus, kuriam sekasi, įvaizdžiai. Turtai tapatinami su Dievo malone ir palaiminimu. Ką tai reiškia šių dienų žmogui, siekiančiam sėkmės gyvenime?
Senajame Testamente ne kartą pabrėžiama, kad žmogus, kuris yra Dievo draugas, bus Jo aprūpintas. Jis turės daug palikuonių, jaus saugumą, patirs klestėjimą. Krinta į akis tai, kad Izraelis patyrė palyginti labai nedaug tokio klestėjimo. Viena vertus, Dievo tautos nuodėmės užtraukė auklėjamąsias priemones – okupacijas, tremtis, nuskurdinimą, nelaimes. Maždaug pusšimtį metų iki Jėzaus laikų Išrinktoji tauta patyrė beveik nepertraukiamą svetimšalių priespaudą. Rodos, galėtume konstatuoti, kad Dievo palaiminimai sveikata, saugumu ir turtu atitenka tik ištikimai tautai, ištikimiesiems.
Tačiau lygiagrečiai ryškėja ir naujas supratimas, kad artėja laikai, kai Dievo sandora su žmonėmis ir Dievo palaiminimai aprėps ne vien žemę, bet ir visą dangų. Šioje sandoroje viską lems ne žemė, bet dangus, ne išoriniai dalykai, bet vidiniai. Žemiškąją Jeruzalę ir šventyklą pakeis dangiškoji, gyvūnų aukas – Dievo Sūnaus auka, garbinimas vyks ne ant konkretaus kalno, bet dvasioje ir tiesoje, akmenyse iškaltą įstatymą pakeis širdyse gyvenanti Dievo meilė ir Dvasia. Šį judesį į „daugiau“ ir „esmingiau“ pastebime jau pranašų skelbime, o Jėzus ir apaštalų mokymas jį galutinai patvirtina. Jėzus gydo ligonius, tačiau daro tai pirmiausia siekdamas įrodyti, kad jis gali išgydyti mūsų pagrindinę ligą – širdies ligą. Jis turi galią kūrinijai ir velniui, todėl atėjo sugriauti pagrindinio velnio darbo – nuodėmės ir mirties.
Išorinis klestėjimas tokioje Dievo karalystės „didėjimo“ perspektyvoje tiesiog nebėra svarbiausias klausimas. Mes raginami džiaugtis net ne tuo, kad mūsų klauso demonai ar kad pasveiksta ligoniai, bet kad mūsų vardai įrašyti danguje, kad esame dangaus piliečiai, turime tėvynę danguje, aukštybių Jeruzalė gyvena mumyse ir kad mums pažadėtas mūsų „sielų išgelbėjimas“. Žemiškąją Sandorą keičiant dangiškajai, žemiškuosius Dievo artumo kriterijus keičia dangiškieji. Galime sakyti, kad daug dalykų senajame Izraelyje buvo suvokiami ribotai ir siaurai, Dievas kalbėjo „kietoms širdims“, prisiderindamas prie jų standartų ir kartu jas palaipsniui minkštindamas. Tartum geras pedagogas, kuris, kalbėdamas su pirmokėliais, supaprastina sudėtingą tiesą, kad šie bent šiek tiek ją pajėgtų suprasti ir lavintųsi, kol pasieks dvyliktą klasę. Tuomet suvoks plačiau ir daugiau.
Iš tiesų net ir apaštalai nelabai atitinka tiesmuką Senojo Testamento požiūrį, juk visiems gyvenimas baigėsi nekaip.
Visi apaštalai mirė kankinių mirtimi ir patyrė persekiojimus bei gausybę sunkumų. Tiesa, Jonas nebuvo nužudytas, bet „tik“ persekiotas ir ištremtas. Sunku palyginti tą klestėjimo teologiją, kurią skelbia TV evangelistai su situacija, kurioje didžiausias klestėjimas – likti gyvam po kankinimų ar apskritai likti gyvam, kad galėtum toliau skelbti Kristų. Krinta į akis ir tai, kad Pauliui didesnis laimėjimas – ne gyventi kuo ilgiau žemėje ir būti visko pertekusiam, bet mirti ir būti su Kristumi! Pats klausimas apie turtus ir sėkmę apaštalams, manau, nebūtų prasmingas. Matyti, kaip labai šie dalykai apaštalams apskritai nerūpi. Jie moka gyventi ir „nieko neturėdami, ir visko pertekę“ (...). Šis evangelinis indiferentiškumas tiesiog neleidžia apaštalų kaip nors sieti su šiandiene gerovės teologijos versija. Sunku įsivaizduoti apaštalą, kuriam pasaulis, palyginti su Kristaus didybe, yra (švelniai tariant) „sąšlavos“, tačiau kartu rūpi ir prabanga buities dalykuose.
Toks apaštalų požiūris jokiu būdu nereiškia, jog jie buvo nepraktiški žmonės. Jie rūpinosi stokojančiais, organizavo rinkliavas įvairioms bažnyčių ir misijų reikmėms. Jie laikė brolių paramą Žodžio skelbimui Dievo palaiminimu. Dosnumą jie vertina kaip Dievo Dvasios ir meilės veikimo žmonių širdyse rezultatą.
Yra nemažai tikinčiųjų, kurie vos galą su galu suduria, bet taip pat daug klestinčių sukčių, kurie gyvena pertekę finansiškai, tačiau apie Dievą net nesusimąsto, jau nekalbant apie patį tikėjimą. Kaip vertinti tokią situaciją?
Tokią situaciją galima vertinti pirmiausia Jėzaus kalno pamokslo šviesoje. Mūsų tikroji sėkmė ar nesėkmė negali būti matuojama vien šiuo gyvenimu. Jei šis gyvenimas – tik trumpas pasiruošimas didesnei tikrovei, būtent ta didesnė tikrovė ir yra mano gyvenimo vertinimo matas. Jei šis gyvenimas – tik pratybos, kuriose savo sielą paruošiu amžinai pilnatvei ir džiaugsmui arba amžinam alkiui ir šalčiui, viską apie mane pasako amžinasis šių pratybų rezultatas. Iš tikrųjų net didžiausias sielvartas ir netektis yra dideli arba maži priklausomai nuo to, su kuo lyginama. Didžiausias laikinas malonumas atrodo nieko vertas, palyginti jį su amžinuoju džiaugsmu. Didžiausias šio pasaulio siaubas ir skausmas atrodo it menkas šešėlis, palyginti jį su amžinu pragaro alkiu. Puntukas – tikrai didelis akmuo, tačiau jis atrodo kaip dulkė, jei jį matome Everesto šešėlyje. Kartais ši amžinojo atlygio tiesa atrodo nuvalkiota, tačiau Jėzus ją nuolat primena. Mūsų trumpas žemiškas gyvenimas turi amžinas pasekmes. Šių pasekmių suvokimas turėtų smarkiai pakeisti mūsų sėkmės ir nesėkmės sampratą.
Jei tai suprantame, žemiškąją sėkmę vertiname kaip bet kurį kitą išmėginimą mūsų gyvenimo kelionėje. Viską lemia ne tai, kas ištinka mus gyvenimo kelyje, bet mūsų reakcija. Gali būti, kad gyvenime man siunčiamas būtent tas išmėginimas, kuris ir gali mane labiausiai išlukštenti, sugriauti egocentriškumą, auginti meilę. C. S. Lewisas knygoje „Didžiosios skyrybos“ taikliai vaizduoja, kaip atvykusius dangun pragaro gyventojus pasitinka būtent tie, kuriuos mylėti žemėje buvo didžiausias iššūkis. Tai – paskutinis šansas atsigręžti į Dievo atleidimą ir meilę, leisti Dievui ištirpdyti neatlaidumo ir užsisklendimo ledus. Taip pat galbūt tai, kas gyvenime mus ištinka, yra ne vien mūsų, bet ir kitų labui? Gal mūsų skausmai ir džiaugsmai yra galimybė atsirasti kažkam vertingo ne vien mumyse, bet ir kituose žmonėse, stebinčiuose ir vertinančiose mūsų gyvenimą? Juk krizė išryškina tai, kas esame ir ko mums trūksta, suteikia naują kryptį ir daro mus labiau mylinčiais arba meilę praradusiais žmonėmis. Jei taip, liga ir finansinė sėkmė – lygiavertis šansas. Sėkmė – lygiai toks pat išmėginimas ugnimi kaip liga arba artimojo netektis. Ar aš pasirengęs, jei mane aplankys finansinis palaiminimas, prisiminti stokojantį brolį, likti kuklus ir dosnus? Dangaus ir pragaro perspektyva neleidžia likti siaurame „turėti-neturėti, skauda-neskauda, gaunu-negaunu, reikia-nereikia“ vertinime.
Biblijoje rašoma, kad mylinčiam Dievą viskas išeina į gera. Tad kaip čia yra: kad ir ką tikintysis darytų, jam vis tiek viskas bus gerai ir lydės sėkmė?
Be abejo! Juk mylintieji Dievą neabejotinai bus su juo danguje ir atnaujintoje kūrinijoje. Taip pat ir kasdienybėje mylintis Dievą žmogus puoselės nuolatinį maldos ryšį. O malda savaime reiškia nuolatinį žvilgsnio atnaujinimą, atsisakymą įrėminti situacijas savo supratime ir nuolat visko atidavimą Dievui. Toks požiūris užtikrina antgamtinį optimizmą bei nuolankumą, kuris maldą daro labai galingą. Tačiau „išeina į gera“ nebūtinai reiškia materialinių gėrybių perteklių. Nes pats materialinių gėrybių perteklius dažnai neišeina į gera jo šeimininkams. Statistika rodo, kad dauguma staiga praturtėjusių žmonių netampa laimingesni, greičiau atvirkščiai – įkrinta į didesnes problemas.
Tarkime, žmogus gyveno, tikėjo, jį lydėjo sėkmė, nes jis mylėjo Dievą, bet štai vieną dieną jis smarkiai nusidėjo. Ar jo gyvenimas subyrės į šipulius?
Nuodėmė visada pražūtinga. Tačiau paprastai nuodėmė sugriauna gyvenimą ne akimirksniu, bet palaipsniui, kai yra laiku nepastebėta, įsišaknija, minta mūsų gyvenimo syvais ir tuomet duoda vaisių, kuriuos pastebėjus išsivaduoti jau būna nelengva. Daug priklauso ir nuo to, kokią konkrečią nuodėmę turime omenyje. Manau, gyvenimo subyrėjimą į šipulius lemia ne pavienė nuodėmė, bet nuodėminga gyvenimo kryptis. Tiesą sakant, sunku įsivaizduoti šventai gyvenantį krikščionį, kuris staiga nei iš šio, nei iš to sunkiai nusidėtų. Jei vyksta sunki nuodėmė, greičiausiai ji rodo bendrą šventumo stoką. Panašiai kartais girdime klausiant: „Ar galima leisti sau gyventi nuodėmingai žinant, kad galėsiu atgailauti prieš pat mirtį?“ Teoriškai tai įmanoma, tačiau nėra labai realistiška. Nuodėmingai praleidus gyvenimą gali būti labai sunku mirties akivaizdoje daryti tikrą sielos posūkį. Tad daugiau priklauso ne nuo pavienių veiksmų, bet nuo gyvenimo krypties. Būtent ji teikia mums gyvenimą arba griauna jį į šipulius.
Jėzus pabrėžia, kad mums neduotas gebėjimas vertinti žmonių gyvenimą pagal jų atliktų nuodėmių skaičių. Bergždžiai mėgintume sudaryti nuodėmės priežasčių ir pasekmių lentelę, susieti visas nuodėmes su konkrečiomis išorinėmis pasekmėmis. Siloamo bokštas vienodai užgriuvo tikinčiuosius ir netikinčiuosius (Lk 13), aklu gimusio aklumas taip pat nereiškia jo ryšio su kokia nors nuodėme (Jn 9, 2), o Dievas leidžia saulei tekėti blogiesiems ir geriesiems, siunčia lietų ant teisiųjų ir neteisiųjų (Mt 5, 25). Užuot skaičiavęs atskiras nuodėmes, Jėzus pabrėžia kryptį: „bet sakau jums, jei neatsiversite, visi taip pat pražūsite“ (Lk 13, 3–5). Jis sako, kad baisiausia nuodėmės pasekmė yra prarasti ryšį su mylinčiu Dievu, nulipti nuo Dievo meilės platformos.
Iš tiesų visa, kas mano gyvenime nutinka, gali būti vertinama kaip šitos meilės platformos stiprinimo priemonės. Vienas Dievas težino, kokiais būdais mano asmeninės istorijos kontekste tą meilę stiprinti. Ne paslaptis, kad kartais stiprinama per skaudžius išmėginimus. Lewisas pastebi, kad iš tikrųjų visavertiškai ir tikrai nuoširdžiai meldžiamės tik patirdami skausmą. Jis juokaudamas sako, kad jeigu malda mums yra naudinga ir stiprina ryšį su Dievu, pastarasis turėtų mus laikyti nuolatiniame strese, išmėginime ir spaudime. Aišku, mes sau to nelinkime, greičiau patys sau primename, kad kančia gali atlikti šventinimo vaidmenį mūsų gyvenime.
Tad skausmingi išgyvenimai gali priartinti prie Dievo?
Taip. Statistika rodo, kad pertekliaus ir gerovės laikais Dievas primirštamas. Jis vėl prisimenamas ištikus sukrėtimams ir nelaimėms. Tai paradoksas. Tai, kas kai kam atrodo kaip didžiausias Dievo gerumo paneigimas – nelaimės, blogis, neteisybė, – tampa paskata naujai ieškoti Dievo ir prie jo glaustis. Galbūt intuityviai jaučiame, kad nemalonūs dalykai mus kažkaip ugdo ir padeda. Panašiai gydytojas pagelbėja mažam vaikui ir netgi išgelbėja jo gyvybę, tačiau, vaiko akimis žvelgiant, jis yra žiaurus priešas, iš kurio tegali laukti vien blogo.
Žmogaus gyvenimas gali būti pilnas kančios. Nejučia apima toks jausmas, kad vienus žmones Dievas akivaizdžiai lydi, o kitus apleidžia. Kodėl vienų gyvenime Dievo malonė reiškiasi apsčiai, o kiti jos stokoja?
Mes neturime galutinio atsakymo į šį klausimą. Tiesa, mes ir pačią sėkmę ar nesėkmę vertiname pagal išorinius kriterijus. Vien Dievas mato visas aplinkybes ir kaip geras gydytojas žino, kas kuriam žmogui konkrečioje situacijoje yra naudingiausias vaistas. Tikra tiesa, kad ne visi pradedame su vienodomis išorinėmis galimybėmis, bet mūsų tikrovė yra neišvengiamai tokia dėl mūsų turimos laisvos valios ir pasirinkimų. Mūsų laisvos valios pasirinkimai daro įtaką ne vien mums, bet ir būsimoms kartoms. Laisvos valios pasirinkimai žmonijoje vyksta nuo pradžių, o mes visi esame daugybės gerų ir prastų pasirinkimų rezultatas. Tie pasirinkimai yra mūsų praeities ir tapatybės dalis, todėl savo žemišką kelionę pradedame skirtingose pozicijose, vertinant išoriniu ir psichologiniu požiūriu.
Tačiau mes niekada neturime galios patys įvertinti kito žmogaus kelionės galimybes. Šias galimybes mato vien Dievas. C. S. Lewisas teisingai pastebi, kad susiklosčiusios aplinkybės kiekvienam iš mūsų gyvenimo pradžioje tartum suteikia automobilį. Taip vienas žmogus atrodo pilnas meilės, džiaugsmo, jam nesudėtinga būti atlaidžiam, palaikyti kitus. Mes dažnai klaidingai laikome tokio žmogaus malonų būdą jo dovana Dievui, tačiau dažniausiai tai yra Dievo dovana jam. Toks žmogus, gimęs ir augęs puikioje mylinčioje aplinkoje, tartum sėdi prie mersedeso vairo ir nuvažiuoja 500 kilometrų. Mums tai atrodo šaunu. O kitas žmogus gyvenimo pradžioje tartum gauna surūdijusį automobilį be ratų, su kuriuo milžiniškomis pastangomis pajuda vos 10 metrų. Mes iš tokio žmogaus reikalaujame daug, mums atrodo, kad jis netobulėja. Tačiau, žvelgiant Dievo akimis, tie dešimt metrų gali būti vertingesni už tūkstančius mylių, be didelių pastangų nuvažiuotų anuo mersedesu.
Manau, negalime lyginti žmonių sėkmių ir nesėkmių. Svarbu žinoti, jog visa yra tam, kad pagelbėtų mums tapti vis labiau pripildytiems Dievo Dvasios ir meilės. Kad ir kas būtume, galime to siekti. Palyginti su šiuo uždaviniu, visi kiti – mažiau svarbūs.
Ar vis dėlto įmanoma pagal tai, kiek žmogus turi pinigų, automobilių ir vilų, nustatyti jo tikėjimo ar netikėjimo lygį?
Ne. Neįmanoma. Tačiau galima tikėjimo lygį nustatyti pagal tai, kaip žmogus elgiasi su savo turimu turtu, kiek jis pažįsta Kristaus Dvasią. Nes pažįstantis Kristaus Dvasią žmogus pradeda veikti Trejybės stiliumi, o Trejybės stilius – dovanojantis ir atviras. Jei aš niekada nepatiriu rimtesnių finansinių problemų todėl, kad ką nors sušelpiu ar paremiu, mano krikščioniška tarnystė greičiausiai labai paviršutiniška. Tai nereiškia, kad esame materialinės tikrovės priešai. Tačiau materija, kaip ir visa kita, privalo tarnauti Dvasiai.
