Misionieriauti – tai net tik kur nors Indijoje atstatyti potvynio nuneštus namus ar žaisti su vargstančiais Afrikos vaikais. Misienieriauti galima ir universitete, kur aplinka savo atšiaurumu nenusileidžia Amazonės džiunglėms. Kovo 10–16 d. Vilniuje lankysis universitetuose veikianti katalikų studentų draugija FOCUS MISSIONARIES. Kaip teigia Focus misionierius DAVIDAS HICKSONAS, „mes padedame studentams pažinti Kristų, kad šis santykis galėtų tęstis ir po studijų“. Kuo universitetuose užsiima Focus misionieriai, kaip atrodo misionieriaus gyvenimas ir kodėl Davidas, kviesdamas prisijungti, perspėja – „netapk misionieriumi, nebent esi pasiryžęs dėl kitų sielų gyventi nepatogų gyvenimą ir taip gyventi net ir baigęs misionieriaus tarnystę“?
Ar galite trumpai pristatyti Focus Missionaries, ką jūs veikiate?
Mes dirbame su studentais – kas savaitę vedame Biblijos studijų grupeles, taip pat oganizuojame rekolekcijas, įvairias paskaitas, kviečiamės studentus pabendrauti į savo namus ir tiesiog kartu leidžiame laiką. Susipažįstame su jaunimu ir juos pakviečiame į savo gyvenimą. Galiausiai į savo gyvenimą jie įtraukia ir mus. Dalindamiesi su jais savo gyvenimu, mes dalijamės Kristumi – tai ir daro Focus. Mes padedame studentams pažinti Kristų, kad šis santykis galėtų tęstis ir po studijų – jie išmoksta šį santykį gilinti ir padėti jį atrasti kitam.
Mūsų draugijai priklauso 800 misionierių 160-yje universitetų miestelių Jungtinėse Amerikos Valstijose ir Europoje (Anglijoje, Airijoje, Vokietijoje ir du Austrijoje). Visi misionieriai yra patys baigę studijas ir dauguma atėjo į Focus per kitus misionierius. Siekiame, kad studentai suprastų, jog santykis su Kristumi yra pats giliausias įmanomas santykis. Bet mūsų veikloje tai neatsiejama nuo tarpusavio draugystės. Kaip geležis galanda geležį, taip ir žmogus – žmogų. Focus veikla paremta mokinyste (angl. discipleship). Kartu su žmonėmis einame per jų gyvenimą: vaikinai – su vaikinais, merginos – su merginomis. Pats būdamas misionieriumi pamačiau, kad nors esu už studentus 10–15 metų vyresnis, jie mane veda labiau nei aš juos. Šis santykis, ši bendrystė mus kartu veda tiesos, gėrio ir grožio link.
Kaip šis judėjimas atsirado?
Mūsų įkūrėjas Curtisas Martinas besimokydamas universitete paliko Katalikų Bažnyčią. Buvo pašėlęs vaikinas, vakarėlių siela, bet universitete susipažino su protestantų organizacijos Campus Crusade for Christ misionieriumi ir jis jam padėjo atgal į gyvenimą pasikviesti Kristų. Kartą grįžęs namo Curtisas po ilgos pertraukos dalyvavo šv. Mišiose. Su protestantais misionieriais jis ilgą laiko studijavo Šventąjį Raštą, jau buvo atradęs Kristų ir tada, išklausęs Mišias, suvokė, kad protestantams kažko trūkta – jie neturi sakramentų, jie neturi Eucharistijos, jam atsivėrė Katalikų Bažnyčios grožis. Susituokęs jis pradėjo teologijos studijas Pranciškonų Stiubenvilio universitete, kur gyveno viename name su JAV gerai žinomu kataliku biblistu, buvusiu protestantu Scottu Hahnu ir jo šeima.
Besimokydamas Curtisas pamilo Katalikų Bažnyčią ir pajuto pašaukimą Katalikų Bažnyčioje pradėti kurti panašią organizaciją į Campus Crusade. Jis gavo palaiminimą iš Kolorado vyskupo (greičiausiai paties katalikiškiausio vyskupo Amerikoje), kuris jį pakvietė į mažą katalikišką Benediktinų universitetą Kanzase. Tuo metu visi žinojo, kad tai vieta, kurioje daugiausia „švenčiama“, į mokslus rimtai nežiūrima. Curtisas buvo pakviestas padėti vesti rekolekcijas ir su jų dalyviais pradėti Biblijos studijas. Pradėjus šią veiklą, mokykla pasikeitė, sparčiai prasiplėtė, net ir ten dirbantys kunigai pradėjo giliau išgyventi tikėjimą. Mokykla trigubai išaugo, reikėjo net statyti naują didelę bažnyčią. Dabar tai didžiausia Focus veiklos vieta. Ir panašių dalykų nutiko daugelyje JAV universitetų, kur buvo pakviesti Focus misionieriai. Focus jau veikia 25-erius metus.
Sakėte, kad Focus Missionaries įkūrėjas rėmėsi protestantų veiklos modeliu ir kartu su kataliku biblistu Scottu Hahnu sukūrėte katalikišką versiją, nes norėjote parodyti Katalikų Bažnyčios grožį. Kaip protestantiškas Biblijos studijų modelis tapo katalikiškas?
Pailiustruosiu pavyzdžiu. Kai misionieriavau karo laivyno akademijoje, prie manęs vis prieidavo protestantų sakydami: jūs, katalikai, turite kažką savito, jūs visi kviečiate studentus į universiteto miestelyje aukojamas šv. Mišias. Mes, protestantai, kviečiamės žmones į veiklas už universiteto miestelio ribų, ir ten tiek daug grupių, tarp kurių nėra vienybės. Jūs esate vieningi. Tą patį pamatė ir Focus įkūrėjas Curtesas Martinas bei Scottas Hahnas – tai yra viena, šventa, visuotinė, apaštalinė Bažnyčia. Ir tai mes darome – parodome, kad Bažnyčioje gali sutikti patį Kristų: mistiniame Kristaus Kūne, sakramentuose, ypač Eucharistijoje, Jo Žodyje ir per kunigą. Dauguma nuo tikėjimo atitolusių žmonių nesikreips į kunigą, jie negrįš prie Eucharistijos, prie sakramentų. Bet mes galime juos atvesti prie Dievo žodžio ir padėti jiems melstis, padėti šį žodį apmąstyti. Ir melstis ne tik Biblijos studijų grupelėje, bet sugebėti melstis asmeniškai, vienam. Jie užmezgą pokalbį su Kristumi ir taip prasideda santykis. Čia kaip užmezgus santykį su moterimi – bėgant laikui vien kalbėtis nebepakanka, galiausiai norisi lytinio intymumo. Katalikiškoje terminologijoje šis giliausias intymumas yra Eucharistija.
Protestantai dažnai žmonių klausia: „Ar turi asmeninį santykį su Jėzumi Kristumi?“ Atsakau jiems: „Taip turiu, bet to nepakanka.“ Ir tai yra skirtumas – mes žmonėms padedame ne tik patirti asmeninį santykį, bet ir giliausią intymumą, kuris įmanomas per Katalikų Bažnyčią – per mistinį Kristaus Kūną. Skaitydami Šventąjį Raštą, mes padedame žmonėms sugrįžti prie kitų Mistinio Kristaus kūno elementų, pamatyti visuotinės Bažnyčios grožį. Kaip rašoma Laiške žydams (4, 12): „Dievo žodis yra gyvas, veiksmingas, aštresnis už bet kokį dviašmenį kalaviją. Jis prasiskverbia iki sielos ir dvasios atšakos, iki sąnarių ir kaulų smegenų, ir teisia širdies sumanymus bei mintis.“ Mes juos palydime, o tada veikia pats Kristus.
Protestantiškiems susibūrimams būdingas emocionalumas, žmones reikia „užvesti“, nuolat palaikyti emocinį krūvį, nes ten nėra tiesos pilnatvės. Ten yra daug gražių dalykų ir tikrai galime atpažinti Šventosios Dvasios veikimą, bet kiek ilgai gali būti tiesiog santykyje. Kaip sako moterys: „Mes draugaujame jau trejus metus, kiek gi galima, kada tuoksimės?“ Protestantiškuose susitikimuose tai ir vyksta – tai lyg nesibaigiantis draugavimas. Mes, misionieriai, stengiamės parodyti, kad esmė yra ne santykis su mumis. Žmogui reikia paties Dievo. Jei jis neturės intymaus santykio su Dievu, jis negalės nei padėti kitam, nei savo paties gyvenime šį santykį išlaikyti. Ir tai įmanoma per ryšį su visuotine Bažnyčia, ir nesvarbu, kad ir kur nukeliautum, ji visur bus ta pati.
Kaip atrodo misionieriaus gyvenimas? Žinau, kad kasdien adoruojate Švenčiausiąjį Sakramentą. Ką dar darote ir kuo tai svarbu jūsų kaip misionierių darbui?
Kai ką nors kviečiu prisijungti prie misionierių, sakau jam – netapk misionieriumi, nebent esi pasiryžęs dėl kitų sielų gyventi nepatogų gyvenimą ir taip gyventi net ir baigęs misionieriaus tarnystę. Būti misionieriumi yra iššūkis: per apmokymus susitiksi su kitais 800 žmonių ir neišvengsi savęs lyginęs – jie daug šventesni už mane, aš nesu pakankamai geras. Bet Dievas nešaukia pasirengusiųjų, jis parengia pašauktuosius. Reikia paruošti širdį, kad Jis galėtų tave parengti – Dievas suteiks malonę pasiekti būtent tuos žmones, kurios Jis pats nori sutikti. Misionierystė nėra tavo talentų panaudojimas. Tu tampi klusniu Dievo įrankiu, ir tai nėra lengva, nes mes vis norime ką nors nuveikti. O mums reikia atsitraukti ir klausti: „Dieve, ką Tu nori per mane nuveikti?“
Ir Jis veikia. Pagalvokite, visi 800 misionierių kasdien praleidžia valandą adoracijoje, taip pat po valandą šv. Mišiose, kasdien meldžiasi su Šventuoju Raštu ir ruošiasi Biblijos studijų grupelei – visą šį laiką jie praleidžia su Viešpačiu. Kaip sakė popiežius Benediktas XVI, kiekviena minutė, praleista su mūsų Viešpačiu priešais Švenčiausiąjį Sakramentą, šv. Mišiose ir su Jo žodžiu, žmogų perkeičia. Tą matau ir savyje po septynerių metų misionierystės – dabar esu visiškai kitoks žmogus. Ne dėl savo padarytų darbų, bet dėl to, ką manyje nuveikė Viešpats.
Kita mūsų veikla – lėšų rinkimas. Mes patys turime susirinkti pragyvenimui ir misionierystei reikalingų lėšų. Esu vedęs, turiu du vaikus. Turiu pasirūpinti lėšomis ne tik studentams pirkti reikalingas Biblijas, jų vaišėms (vakarienės, arbatėlės), išvykoms, rekolekcijos ir pan., bet ir savo šeimai pragyventi. Esu misionierius Austrijoje, ir mes turime apie 70 rėmėjų, kurie mums kas mėnesį skiria nuo 5 iki 300 eurų. Ir jie sako – aš pats į šią misiją eiti negaliu, tad tu eik už mane, nes matau, kad tai reikalinga. Pirmus dvejus misionieriavimo metus negali rinktis, kur tarnauti, tave tiesiog išsiunčia. Tuos metus tu persikeli gyventi į studentų miestelį ir nuolat dirbi su studentais.
Sakėte, kad sugrįžote į Bažnyčią finansiškai remdamas Focus misionierius. Ar galite papasakoti savo sugrįžimo istoriją?
Mokiausi su biblisto Scoto Hahno sūnumi, kuris tapęs FOCUS misionieriumi paprašė jį paremti. Rėmiau jį šešerius metus. Pirmus trejus metus ignoravau jo skambučius, žinutes ir laiškus – misionieriai palaiko nuolatinius ryšius su savo rėmėjais. Sakiau jiems – aš jums duodu pinigų, o jūs atsikabinkit. Bet galiausiai pradėjau jam atsiliepti ir, perskaitęs jo laiškus apie tai, ką Focus veikia, pamačiau, kad tai nuostabi veikla. Pats dirbau ispanų kalbos mokytoju ir sakiau Gabui: „Matau, kad jūs mylite šiuos studentus. Iš aš noriu išmokti taip mylėti savo mokinius. Kaip jums tai pavyksta?“ Gabas man sako: „Kasdien prieš Švenčiausiąjį Sakramentą meldžiuosi už kiekvieną Biblijos studijų grupelės narį – už jų šeimas, už kiekvieno pašaukimą. O tuomet tiesiog juos myliu, nes man jie rūpi, jie yra mano draugai.“
Pradėjau ir aš melstis su savo mokinių klasių sąrašais, už kiekvieną vardu, o turėjau jų kelis šimtus. Tada Gabas man papasakojo, ką jie veikia per Biblijos studijų grupelę, kaip atrodo malda su Šventuoju Raštu. Jis man metė iššūkį – dvi savaites kasdien penkias minutes praleisk su Šventuoju Raštu: du tris kartus perskaityk mažą Evangelijos pagal Joną pastraipą ir pabūk su žodžiais, kurie tave palietė. Po pirmos savaitės norėjau melstis ilgiau, bet jis sakė, ne – tik 5 minutes. Mano širdis įsiplieskė. Tuomet kitas dvi savaites kasdien meldžiausi po 10 minučių. Po trečios savaitės vėl jam sakau – aš noriu melstis ilgiau. Kaip mažai tada supratau, kad, sakydamas „aš noriu melstis ilgiau“, sakiau, „aš noriu ilgiau kalbėtis su Dievu“. Niekada anksčiau nepatyriau tokios gyvenimo pilnatvės. Esu ekstravertas, man reikia žmonių, o ką aš veikiu – sėdžiu tyloje namie ar bažnyčioje ir niekas su manim nekalba. Bet kartu suprantu, kad man kalba Dievas, Jis byloja man tiesiai į širdį.
Klausiau Gabo, ką daugiau galėčiau daryti, o jis paklausė: jei draugaudamas su mergina susitiktum su ja tik valandai kartą per savaitę ir būdamas kartu vis galvotum, ką veiksi po to, kaip manai, kiek ilgai tęstųsi jūsų draugystė? Dvi tris savaites, atsakiau. Supratau, kad tiek pat laiko praleidžiu ir su Dievu – į Mišias eidavau kartą per savaitę, bet ir tuo metu vis galvoju, ką veiksiu po to. „O kokio santykio su tavimi nori Dievas?“ „Per visą amžinybę“, – atsakiau aš. Ir tada Gabas man pasakė, kad santykis su Dievu pradedamas megzti per Šventąjį Raštą, per paties Dievo Žodį. Tai taip stipriai palietė mano širdį.
Gabas pasiūlė susirasti Biblijos studijų grupelę. Aišku, katalikų vyrų grupės neradau, nes katalikai Šventojo Rašto dažniausiai nestudijuoja, tad nuėjau pas protestantus. Ir po pirmojo susitikimo pirmą kartą gyvenime sąmoningai pasakiau, kad esu katalikas. Nors mačiau, kad tai, ką jie daro, yra labai gražu, bet jiems kažko stinga – jie neturi Eucharistijos, sakramentų, Bažnyčios autoriteto apie tai, ką sako Šventasis Raštas. Man tuomet buvo 27-eri. Išklausinėjau Focus misionierių apie jų atsivertimo istorijas – kaip jie sutiko Kristų ir troško juo dalintis su kitais. Toliau rėmiau misionierius, bet jaučiau, kad esu kviečiamas daryti daugiau. Pradėjau remti didesne pinigų suma, bet ir to nepakako.Tuomet mokyklos, kurioje dirbau, direktorius pasakė – nenoriu, kad mus paliktum, bet jei Dievas to nori – eik. Aš užaugau be tėvo, ir tai buvo patys tėviškiausi man kada nors pasakyti žodžiai – suaugęs vyras, kuris man buvo kaip tėvas, duoda man laisvę rinktis tai, kur traukia mano širdis.
