Vasario 12 d. prasidėjo kalinių iškėlimas iš Lukiškių izoliatoriaus-kalėjimo. Kaip perkėlimas gali paveikti nuteistųjų gyvenimą ir kodėl mums visiems tai turėtų rūpėti, kalbamės su kun. ARŪNU PEŠKAČIU OFM, kuris jau dvylika metų eina nuteistųjų kapeliono pareigas.
Kodėl esate sunerimęs dėl kalinių perkėlimo? Ar perkėlimas nebuvo planuotas?
Negaliu pasakyti, kad perkėlimas buvo planuotas. Apie tai buvo pranešta pernai, paskyrus naująjį teisingumo ministrą. Sutinku, kad Lukiškių kalėjimą iš miesto centro reikia perkelti. Manau, kad niekas tuo neabejoja. Bet per beveik trisdešimt nepriklausomybės metų Lietuva taip ir nesugebėjo pastatyti naujo Europos Tarybos reikalavimų atitinkančio kalėjimo. Tą padarė Latvija ir Estija, visos posovietinės ir posocialistinės šalys, išskyrus Baltarusiją. Normalus kalinių perkėlimas galėtų trukti, tarkim, dvejus metus: kol statomas kalėjimas, derinamos reabilitacinės programos, pareigūnų darbas, iš anksto ruošiami kaliniai. To nebuvo padaryta. 2018 metais staiga sakoma, kad iki 2019-ųjų reikia perkelti kalėjimą. Esant karantinui, Vilniuje siaučiant gripo epidemijai, nuteistieji iki gyvos galvos ir kalėjimo režimu skubiai iškeliami. Jie po kelis išbarstomi į įvairius pataisos namus po visą Lietuvą. Žinoma, jiems bus suteiktos kameros. Negaliu pasakyti, ar jos bus geresnės, ar blogesnės nei Lukiškėse. Bet ne kameros svarbu. Sutraukomi tarp kalinių ir juos lankančių savanorių egzistuojantys socialiniai ryšiai. Su žmonėmis elgiamasi kaip su kėdėmis, kuriuos galima tiesiog pergabenti, jų iš anksto apie tai neinformuojant. Tokia skuba yra absurdiška ir, manau, neteisėta. Bet pirmiausia ji prieštarauja bet kokiam žmogiškumui.
Kokią veiklą jūs vykdote Lukiškių izoliatoriuje-kalėjime?
Dvylika metų Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime esu nuteistųjų iki gyvos galvos ir už sunkius nusikaltimus kapelionas. Nesu pirmasis kalėjimo kapelionas, bet mums su Bernardinų parapijos savanoriais pavyko užmegzti puikius ryšius su kalėjimo administracija ir kartu sukurti kalinių reabilitacijos infrastruktūrą. Esu be galo dėkingas šviesaus atminimo kalėjimo direktoriui Alvydui Maknickui, dabartiniam direktoriui Viktorui Dovidenkai ir visai administracijai už žmogiškumą. Nors buvo ginčų, mes visada rasdavome bendrą kalbą. Visi suprantame, kad kažkokiu būdu reikia organizuoti reabilitacinę programą, kuri padėtų nuteistiesiems išeiti į laisvę. Mes turime galvoti, kaip ir kokie jie išeis į laisvę. Visa visuomenė turėtų rūpintis sudaryti jiems sąlygas keistis. Prisiminkime, jiems atimta laisvė, bet ne žmogiškasis orumas. Be to, Lietuva kone vienintelė šalis Europos Taryboje, kur nuteistieji iki gyvos galvos negali tikėtis lygtinio paleidimo. Žmogaus Teisių Teismas Strasbūre Lietuvą yra įpareigojęs tokį sprendimą priimti. Mes turime galvoti apie nuteistųjų ateitį visuomenėje.
Per šiuos dvylika darbo metų įvyko keturios susikalbėti ir savitarpiui suprasti skirtos konferencijos. Pirma konferencija vyko Teisingumo ministerijoje, kur pirmą kartą per videotiltą pranešimą skaitė iki gyvos galvos nuteistas žmogus, kuris šiandien yra laisvas, jis vienintelis gavo malonę. Kitos konferencijos vyko kalėjime. Konferencijos unikalios net tik Lietuvos, bet ir Europos kontekste. Kaliniai su savanoriais, akademikais, visuomenės veikėjais, administracija ir pareigūnais kartu skaito pranešimus, kartu pietauja, geria kavutę – jie jaučiasi žmonėmis.
Kokios pastovios reabilitacijos programos buvo vykdomos Lukiškių izoliatoriuje-kalėjime?
Kartu su savanoriais buvo sukurta daugybė programų: organizuojami Alfa kursai, Biblijos skaitymo grupelė, mezgimo grupelė, kurioje kaliniai mezgė kojines ir pirštines senelių namams, kilimėlius gyvūnų prieglaudoms. Buvo laikomos Mišios. Per Kalėdos ir Velykas rengiamos agapės, kur kartu būdavome ir kalbėdavomės. Per Kalėdas prie agapės prisidėdavo savanoriai, per Velykas – administracija. Vyko susitikimai su politikais, teisininkais, menininkais. Kiek nuostabių menininkų kalėjime koncertavo.
Trys kaliniai nuteisti ne iki gyvos galvos jau išėjo į laisvę ir puikiai adaptuojasi. Tai laikau didžiuliu savanorių nuopelnu. Administracija taip pat sudarė sąlygas reabilitacinėms programoms: įrengtos kompiuterių klasės, įvairūs mokymo kursai, dailės dirbtuvės, kai kurie kaliniai galėjo dirbti. Visa ši infrastruktūra puikiai veikė, o šiandien tai yra brutaliai nutraukta.
Dabar jie išskirtomi į kitus pataisos namus. O ten klesti kalinių subkultūros. Žinoma, jie bus laikomi atskirai, skubotai suręstose kamerose, bet subkultūra prasiskverbia ir pro sienas. Kita problema, visose bendrose programose, skirtose pataisos namų gyventojams, kalinai dalyvauti negalės. Jiems reikės atskirų programų. Norėčiau gauti atsakymą, kas jas organizuos, iš kur rasis savanoriai, ar tikrai administracija į tai atkreips dėmesį. O kur darbuotojai – kalėjimo administracija sužinojo, kad staigiai netenka darbų.
Kodėl perkėlimas kaliniams gali sukelti stresą?
Įsivaizduokite, žmogui iš vakaro pasako, kad poryt jį išveža. Sutinku, jie kali už nusikaltimus, bet jie taip pat žmonės. Reikia persivežti ne tik daiktus, sutrūkinėja jų socialiniai ryšiai, kuriuos būnant kalėjime nėra lengva užmegzti.
Teisingumo viceministras Jurkonis, anot delfi.lt, yra pasakęs: „Tokio didelio masto kalinių iškeldinimo operacijos dar nebuvo.“ „Lietuvos ryte“ Jurkonio kalbos kontekste skaitome: „Kada kaliniai bus išvežti iš kalėjimo ir kada pasieks pataisos namus, nepranešama nei artimiesiems, nei jiems patiems.“ Jeigu tai tiesa, tai panašu į slaptą karinę operaciją.
Esant karantinui, mes negalime atsisveikinti su žmonėmis, su kuriais bendravome 12 metų. Ar tai žmogiška? Žinau, kad kaliniai yra mažiausiai ginama žmonių grupė. „Žinių radijo“ laidoje teisingumo ministras Elvinas Jankevičius pasakė: „Juk žudikus išvežam iš Vilniaus centro.“
Kaip kalėjime užsimezga socialiniai ryšiai ir kuo jie svarbūs kalinių gyvenimui?
Kalėjime yra sporto salė, kompiuterių klasė, kambarėliai, kur nuteistieji gali pasikalbėti, vyksta dailės ir kt. būreliai, koncertai, jie gali vienas kitam rašyti laiškus, net ir vienas su kitu kurį laiką pagyventi, lankosi savanoriai. Taip užsimezga draugystės, labai stiprūs socialiniai ryšiai.
Ministras E. Jankevičius sako, „žudikai išvežami“, atrodo, kaip kėdės perkeliamos į kitą vietą. Toje pačioje „Žinių radijo“ laidoje jis sakė – čia ne vaikų darželis, kad kreiptume dėmesį į socialinius ryšius. Dauguma šių žmonių vaikystėje buvo stipriai traumuoti. Žinoma, kad tai ne vaikų darželis, tai daug stipresnis dalykas. Socialiai ryšiai padeda įkalintam žmogui būti žmogumi. Šie žmonės galbūt kada nors išeis į laisvę ir taps visuomenės nariais, o mes dabar juos dar kartą traumuojame.
Pacituosiu iš kalinio gautą laišką: „Pasakė, kad mane jau nori arba veš penktadienį, vasario 15 d. Nemoku apsakyti, kas dabar dedasi, nebeatlaikysiu dar šito. Kai atvežė į Lukiškes prieš 12 metų, jaučiausi baisiai. Ačiū Dievui, kad Dievas vedė man gerus žmones, kurie man yra labai artimi ir brangūs. Jūs visi, Daina, Jolita, Romas, Eglė, Benedikta, Rolandas, jūs esate mano šeima. Ir dar kartą išsiskyrimo su šeima nebepakelsiu. Nenoriu to, kas vyksta. Ar suprantate, kad tai nuosprendis, kurio nebepakelsiu.“ Šiam žmogui pavyko man prisiskambinti, mes pakalbėjome, bet į kalėjimą įeiti negaliu, nors anksčiau ėjau kiekvieną savaitę.
Jūs esate nuteistųjų iki gyvos galvos kapelionas. Kaip jie priima tokį gyvenimą, kas jiems padeda nepalūžti?
Kaliniai su tuo sunkiai susitaiko. Po Žmogaus Teisių Teismo sprendimo kai kuriems kilo vilčių dėl lygtinio paleidimo. Bet ir iki tol stengiausi palaikyti jų viltį kalbėdamas apie tikėjimą. Kai kurie žmonės tikėjimą priėmė, jie priėmė Dievo veikimą savo gyvenime. Dalį jų ištiko baisi krizė. Kai kuriuos netgi fiziškai traukiau iš kilpos – depresija, suicidinės mintys. Kas bus su jais?
Vienas kalinys man sakė, kad mūsų sutikimai ir šventosios Mišios jį kalėjime palaikydavo. Kai pradėjome susitikinėti, jis buvo pasiryžęs nusižudyti. Jis beraštis, gali perskaityti vos kelis sakinius, kasdien bando skaityti Bibliją, bet rašyti nemoka. Dabar penktadieniais, kai anksčiau eidavau į kalėjimą, aš rašysiu jiems laiškus. Tai pat ir juos aplankysiu, bet juk ne kiekvieną savaitę, nes jie išbarstyti po visą Lietuvą. Duok Dieve, kad kas nors pradės rūpinti jų socializacija ir reabilitacija. Deja, šiandien juos perkeliant tas klausimas nerūpi.
