Vis labiau siekiama pažinti vaikų ir suaugusiųjų emocinį intelektą, jį lavinti pripažįstant jo svarbą kokybiškam gyvenimui. Emocijų pažinimo pamokėlės, mokymas įvardinti savo būseną jau ikimokyklinio amžiaus vaikams, besišypsantys ar liūdintys veidukai ant lentos klasėse – ar to gana?
Per paskutinius trisdešimt metų mokslininkai ėmė emocijas laikyti itin svarbia asmenybės dalimi. Tobulėjant tyrimų technologijoms ir metodikoms, aiškėjo, kad emocijų sudėtingumui neprilygsta nė viena psichikos funkcija, ir jų atpažinimas, supratimas ir kontroliavimas yra išlavinamas gebėjimas, o ne išmokstamas žinių rinkinys. Emocijos yra žmogaus atsakas į mus supantį pasaulį, savisaugos ar pasitenkinimo lygio išraiška, priklausanti nuo paveldimumo, patirties ir aplinkybių. Beje, linkstama atskirti emocijas nuo jausmų, kurie, įtakojami emocijų, išreiškia žmogaus ilgalaikį santykį su tikrove. Pripažinus, kad emocinis intelektas yra išlavinama asmenybės savybė, leidžianti įveikti sudėtingas situacijas, lanksčiau prisitaikyti ir rasti problemų sprendimą, darosi akivaizdu, kad tam pasiekti yra būtina praktika.
Suaugusiems skirtų užsiėmimų, kursų, psichologinių žaidimų pasiūla didėja sulig savęs tobulėjimo poreikiu ir socialinėmis madomis visuomenėje. Vis labiau priimama, kad išgyvenimai, jei pasidalinami ir patiriami bendrai, tampa lengviau atpažįstami, suvokiami ir įveikiami, o paliudijus, kaip emocija užvaldo kitą žmogų, ir kaip jis su ja susitvarko, lengviau susivaldyti ir pačiam.
Vaikams skirti užsiėmimai, daugiau ar mažiau, dažniausiai apsiriboja vizualiniu–verbaliniu emocijų „mokymusi“. Dalis vaikų jau darželyje ar mokykloje pramoksta įvardinti savo pyktį, liūdesį ar džiaugsmą, tačiau ar tai padeda išspręsti konfliktinę situaciją su bendraamžiu? Kad teorija virstų praktika, vis plačiau linksniuojama emocine savireguliacija, vaikai tas emocijas turi išgyventi gyvai: saugiai išgyventi didesnio susijaudinimo nei įprasta būsenas, išeiti už savo komforto zonos ribų. Tai įmanoma šeimoje, kur klimatas saugus ir palankus plačiam emocijų spektrui (ne tik neigiamam), arba neformaliojo ugdymo metu, per patyrimines veiklas, kurioms kryptingai vadovauja suaugęs, turintis aiškiai apibrėžtą tikslą.
Neseniai pasibaigęs jau antrą kartą režisierės Kristinos Buožytės inicijuotas projektas „Mano kinas“ suteikė Vilniaus ir Klaipėdos dienos centrų jaunuoliams galimybę įžengti į problemų ir sprendimų džiaugsmo nestokojančią kino kūrybos virtuvę. „Pasidalindami vaidmenimis ir pozicijomis aikštelėje, kurdami scenarijų, filmuodami, montuodami ir, galiausiai, matydami rezultatą, vaikai išgyvena daugybę situacijų, per kurias neformalioje aplinkoje gali patirti visą spektrą emocijų,“ – teigia K. Buožytė, prie projekto prisijungti pasikvietusi keturis kino režisierius ir tris psichologes.
„Dirbdami grupėje, susipažinę ir įgiję abipusio pasitikėjimo, per trumpą laiką stengiamės susikurti saugią atmosferą, kartais vaikui saugesnę už jo namų erdvę. Saugumas lemia, kad vaikai daugiau atsiveria, todėl gali išgyventi emocijų, kurių kitur patirti neturi galimybės, – dalinasi projekte dirbusi psichologė Laura Zabilienė. – Neformali aplinka, pasitikėjimu ir palaikymu paremtas bendravimas neretam dienos centro vaikui užpildo didžiulį trūkumą jo gyvenime. Mokykloje jis išmoksta atitikti ar maištauti prieš mokytojų lūkesčius, namuose – tėvų, o erdvių, kur jis gali būti savimi, nėra daug. Per kūrybines veiklas, ypač, kuriose vaikai gali patyrinėti labiausiai jiems rūpinčias kasdienines situacijas ir skirtingus vaidmenis, vyksta mokymasis, neatskirtas nuo veiksmų, minčių ir socialinio konteksto.“
Saugios erdvės sukūrimo svarbą išskiria ir Arūnas Eimulis, kino režisierius, projekte „Mano kinas“ dirbęs su Klaipėdos vaikų grupėmis. „Ne tik vaikinai bijo kalbėtis apie emocijas. Ypač – tiesiogiai, sėdėdami vienas prieš kitą. O procese, užvirus darbui, kuriant personažus ar mokantis naujų įgūdžių, ir išlenda visi vidiniai pergyvenimai, ankstesnės gyvenimo patirtys. Pasiskirstymas vaidmenimis kino aikštelėje padeda išbandyti save, savo vietą randa ir lyderiai, ir mažiau iniciatyvūs. Gal atrodo, kas tie kūrybiniai procesai, kažkokie neapčiuopiami dalykai be įspūdingo rezultato, bet per juos auga ne tik komandinio darbo patirtis, teigiamas santykis su suaugusiais, o ir savivertė, ryšys su savimi. Sakyčiau, tai galiausiai susiveda ir į valstybinius rodiklius – tokias savybes turintys žmonės neretai yra sėkmingesni, ar ne?“
Justiniškių atviro jaunimo centro „Bazė“ jaunimo grupės vadovė Gabrielė Gerlaitė akcentuoja projekto eigoje išryškėjusius du dalykus: kooperacijos tarp skirtingų vaikų grupių poreikį ir grupės vadovo įsitraukimo, vidinės motyvacijos svarbą. „Buvo įdomu stebėti, kaip skiriasi skirtingų bendruomenių vaikų poreikiai – vieniems teorinis įvadas apie emocijas paliko įspūdį, kitiems – atvirkščiai, be veiksmo sėdėti ir klausytis buvo nuobodu, reikėjo veiksmo. Tačiau jungtinis darbas sukėlė daug lūkesčių ir aistrų – visada labiau motyvuoja ir įkvepia kažkas iš šalies, ar tai būtų kiti vaikai, ar nauji projektai.“ G. Gerlaitė taip pat pastebėjo, kad grupės motyvacijai labai svarbus ir pats vadovo nusiteikimas, noras drauge tobulėti, gilintis į tai, ko mokoma. „Stengiausi nesikišti, neįtakoti kūrybinio proceso, tiesiog būti, priimančiai ir atvirai išgyventi viską drauge. Tai suartino, dar paprasčiau atsiverti aptariant kasdienius rūpesčius, o neigiamos emocijos ir nusivylimas nesukėlė kliūčių baigti projektą, net kai kito centro vaikai neatvyko į Vilnių pabaigti jį drauge“, – pasakoja grupės vadovė.
„Nebuvo lengva atlaikyti vaikų pyktį ir nepasitenkinimą, užverdantį filmavimo aikštelėje, – pripažįsta projekte dalyvavusi režisierė Martina Jablonskytė, turinti patirties „Vaikų linijoje“. – Tačiau, tikintis, kad toks patyrimas jiems vėliau padės gyvenime, nuramina. Gera stebėti, kaip jie įveikia savo nesutarimus, ieško išeičių iš grupę ištikusios krizės. Suaugusieji išmokę neigiamas emocijas geriau užslėpti, bet nereiškia, kad mes geriau žinome, kaip su jomis tvarkytis“.
Pusiausvyros suradimas, suvokimas, kad emocijų neverta bijoti, leidžia stipriau pasitikėti savimi ir laisviau reikštis ne tik emociškai, bet ir intelektualiai. Taip pat – labiau toleruoti kitus. „Vaikai turi išmokti garsiai reikšti ne tik neigiamą nuomonę, nepasitenkinimą, kuris neretai „nutempia“ grupę iš paskos, bet ir kitą pagirti, pasidžiaugti, padrąsinti, ypač, kai pats to gauna, – dalinasi projekto psichologė Simona Kosinskaitė. – Labai veikia pavyzdys. Kaip kitas susidorojo su pykčiu? Kaip jį priėmė po to, kai jis išsakė savo nuomonę? Kas atsitiks, jei pyktį užgniauši? To neišmokysi emocijų kortelėmis“.
Kalbant apie pedagogo vaidmenį ugdant vaiko emocinį intelektą, dažniausiai išskiriamos šios savybės: empatija, savo emocijų suvokimas ir valdymas, vidinė motyvacija, pagarba ir dėmesys vaiko asmenybei ir, vienareikšmiškai, profesinis tobulėjimas. Nevyniojant į vatą, pedagogas visų pirma pats turi būti išsiugdęs emocinį intelektą.
Michail Arefjev, Pal. J. Matulaičio socialinio centro paauglių dienos grupės „Tranzitas“ vadovas, su savo grupe projekte dalyvavęs jau antrą kartą, dalinasi: „Teorinė projekto dalis, pokalbiai su psichologe man pačiam asmeniškai buvo labai vertingi. Refleksijas ir grįžtamojo ryšio metodikas taikome beveik kasdien jau kurį laiką, tai tapo mūsų kasdiene darbo centre dalimi. Tačiau aš tuo neapsiriboju, nuolat mokausi toliau – seminarai, dalijimasis patirtimi, profesinė savistaba yra būtini“.
Vadovas, pasidžiaugęs gana netikėtai aktyviai įsitraukusiais ir savo talentus ar įkvėpimo savo kūrybai atradusiais vaikais – vaikinu, visus netikėtai pribloškusiu savo vaidyba, mergina, piešiančia ir animuojančia filmukus, atkreipia dėmesį, kad jaunimo centruose vykdomos veiklos dažniausiai yra finansuojamos atskirų projektų rėmuose, dėl ko nuoseklumo ir pastovumo dar stipriai trūksta. Neformalaus ugdymo veiklas teikiančiųjų tenka ieškotis patiems vadovams, o tam reikia papildomo darbo laiko ir energijos. „Nors, kai pradedi matyti realius jų savivertės ar bendravimo pokyčius, tos energijos atsiranda, juk tam ir dirbam“, – užbaigia pokalbį M. Arefjev.
Kristina Buožytė, apibendrindama savo patirtį tiek šiame projekte, tiek dirbant „Kūrybinėse partnerystėse“ ir „Kūrybinėse jungtyse“, patvirtina nuoseklumo, ilgalaikiškumo svarbą. „Dideliems pokyčiams, kurių neformaliais ugdymo projektais realiai ir siekiame, reikia daugybės mažų žingsnelių, kantraus linijos laikymo – ar tai būtų kūrybinis procesas, ar kasdienis bendravimas vaiko, jaunuolio aplinkoje. Naivu tikėtis, kad vienas projektas, vienos dirbtuvės iš esmės pakeis vaiko gyvenimą, tačiau tokių projektų gausa, jų visuma jau suteikia galimybę jam pasiūlyti kitokį, naują būdą priimti save ir gyvenimo iššūkius. Ir išmokti į juos reaguoti ne destruktyviai, o atviresne širdimi, einant į dialogą vietoj konflikto.“
Projektas „Mano kinas“ yra dalinai finansuojamas Vilniaus m. savivaldybės ir Kultūros tarybos
